Мелани Милберн: Nelauktas sugrįžimas

Ji atsisuko ir pažvelgė į jį, bet tuoj nukreipė žvilgsnį, ieškodama delninukės.

– Mano mama pradės jaudintis, kad man kas atsitiko. Pasakiau, kad išeinu tik trumpam.

– Bronte, tau dvidešimt penkeri, – sumurmėjo jis. – Ar tau tikrai reikia atsiskaitinėti motinai, lyg būtum penkiolikos?

Ji piktai žybtelėjo akimis.

– Mano mama man buvo labai gera. Ji buvo šalia ir visada mane palaikė. Neprivalau jai atsiskaitinėti, bet pati renkuosi taip elgtis, nes labai ją gerbiu, be to, ji daug dėl manęs paaukojo.

– Bet ji tikrai nepyks, jei negrįši, – tarė jis. O paskui išsišiepęs pridūrė: – Ar tai labiau susiję su tuo kitu vyru?

Ji pažvelgė į jį provokuojamu žvilgsniu.

– Kas, jei ir susiję?

Luka pajuto, kaip jį lyg cunamis užlieja pavydas. Jo skrandis susitraukė, jam įsivaizdavus Brontę su kitu vyru. Jį net išpylė prakaitas, įsivaizdavus juos kartu. Pykino vien galvojant apie tai. Jis negali apie tai galvoti.

– Kuo jis vardu? – paklausė ramiu balsu, nors širdis, regis, tuoj iššoks.

Ji kilstelėjo smakrą.

– Neprivalau tau atsakinėti.

Luka pastatė taurę, nes buvo besutraiškąs jos trapią kojelę. Jis slapta gniaužė kumščius, trokšdamas susivaldyti. Ji tyčia erzino jį, brukdama savo meilužį kaip raudoną skepetą buliui.

– Ar miegi su juo? – paklausė, nenorėdamas išgirsti atsakymo.

– Tai – ne tavo reikalas.

Jis stebėjo, kaip ji pagriebė savo delninukę, įkritusią tarp sofos pagalvėlių. Uždarė ją ir nužingsniavo prie durų.

– Ačiū už gėrimą. Lik sveikas.

– Rytoj pasimatymas.

Ji sustingo, lyg akimoju būtų suledėjusi.

– Negalėsiu ateiti, – atsakė, nė neatsisukdama į jį.

– Velnias, Bronte, prašau tik vienos nakties, – tarė jis vis labiau irzdamas. – Ar tiek daug noriu?

Tik tuomet ji atsisuko, lėtai, pažvelgdama į jį begalinio pykčio kupinu žvilgsniu.

– Taip, Luka. To per daug. Per visą tą laiką, kai buvome kartu, neskyrei man nė vienos nakties.

Luka pajuto, kaip jo žandikaulis sustingo lyg plieniniai spąstai.

– Tai – kerštas?

– Ne, Luka, – atsakė Brontė atidarydama duris. – Tai – teisingumas.

Ir užtrenkė duris jam prieš nosį.

Ketvirtas skyrius

Luka negalėjo rasti mobiliojo telefono dar valandą, kai Brontė išėjo. Jis piktas žingsniavo po kambarį, kol galiausiai sustojo įsipilti dar šampano.

Jis paėmė butelį, savo taurę ir nusinešė ant sofos, kur anksčiau sėdėjo Brontė. Pirmąją taurę išpylė, o antrą susivertė, vos jusdamas skonį. Šią akimirką jam nerūpėjo, kad pasigers. Šiaip ar taip, būtų geriau, nei dabar.

Jis bjauriai nusikeikė ir nuo kaktos nusibraukė plaukus. Tikėjosi, kad viskas bus kitaip, bet akivaizdu, kad apsikvailino. Brontė iš tiesų buvo jį pamiršusi. Ji išėjo užtikrindama, kad tikrai nebegrįš. Jis taip tikėjosi, kad ji bent šį tą jam dar jaučia. Tai buvo beprotiška viltis, tuščia, gal net arogantiška, bet vis dėlto viltis...

Brontei prireikė daug laiko pripažinti, kad myli jį, bet kai ji pagaliau tai pasakė, Luka žinojo, kad tai tikra. Tuomet jis dar nebuvo tikras, kad myli ją; tik žinojo, kad jautėsi ypatingai, kai ji buvo šalia, taip, kaip niekada dar nesijautė. Bet tąkart jis nežinojo, ar gali Brontei pasiūlyti ateitį. Todėl savo jausmų neatskleidė. Žinojo, kad kartais būdavo šaltas. Dažnai po sublogavimo būdavo su ja šiurkštus ir nekantrus ir, nors žinojo, kad mergina dėl to jautėsi nesaugi, niekada jai neaiškindavo, kodėl taip nutikdavo. Luka nenorėjo, kad Brontė būtų su juo iš pareigos. Ji buvo iš tų žmonių, kurie, jei reikėtų, pasiaukotų, o tam jis nebuvo pasiruošęs. Tai buvo jo našta, jo kryžius, kurį privalėjo nešti ir nešė, kol galiausiai atsikratė jo.

Luka ištiesė ranką, kad įsipiltų dar šampano, kai šlaunimi pajuto kažkokį kietą daiktą. Jis žvilgtelėjo žemyn ir pamatė ploną mobilųjį telefoną, kyšantį iš sofos pagalvėlių.

Ištraukdamas jį Luka nusišypsojo. Telefonas buvo to paties modelio, kaip ir jo, tik šiek tiek senesnis. Jis apvertė jį, paspaudė šoninį mygtuką, kad įjungtų garsą. Telefonas tuoj ėmė pypsėti, ateinant žinutėms; jos viena paskui kitą žybtelėdavo ekrane. Buvo neįmanoma jų neperskaityti, net jei jo sąžinė ir kuždėjo, kad taip elgtis nedera.

Kaip sekėsi?

Koks jis?

Ar pasakei jam apie pati žinai ką?

Paskambink man!!!

Luka nuslinko telefono paveikslėlius, bet jo pirštai sustojo prie nuotraukų galerijos. Akimirką padelsęs jis spustelėjo, kad ši atsivertų. Ten buvo daugybė mažos mergaitės nuotraukų. Jis negalėjo nustatyti jos amžiaus, bet ko gero jai nėra nė metukų. Ji buvo maža kaip lėlė, tamsiais plaukais ir didelėmis mėlynomis akimis.

Jo skrandis susitraukė, o rankos drebėjo, peržvelgiant dar kelias nuotraukas. Ji buvo miniatiūrinė Brontės kopija. Vis dar dėvėjo šliaužtinukus; atrodė, kad ką tik pradėjo vaikščioti. Luka pajuto krūtinėje skausmą kaip storą metalinę ietį. Nesitikėjo to. Nenumatė. Jautėsi toks kvailys, kad nesuprato. Nenuostabu, kad ji nenorėjo su juo turėti jokių reikalų. Brontė iš tiesų gyveno toliau.

Ji turi kūdikį.

Ji turi kito vyro vaiką.

Ši žinia jam buvo pernelyg skaudi. Krūtinė staiga susitraukė, buvo skausminga kvėpuoti. Kiekvienas kvėptelėjimas buvo lyg peilis tarp šonkaulių. Atrodė, kad jo plaučiai sprogs.

Jis nebegalėjo žiūrėti daugiau nuotraukų. Bijojo, kad nesusivaldys ir suknežins telefoną, vienoje iš jų pamatęs kūdikio tėvą. Jis nenorėjo žinoti, nei kas jis toks, nei kaip atrodo. Neabejotina, jis – koks nors solidus, patikimas priemiesčio tipo vyras, apsukęs Brontei galvą ir pasiūlęs saugumą, kurio jai taip stigo. Luka nepastebėjo vestuvinio žiedo ant jos piršto, bet kūdikis šiais laikais dažnai ateina pirmiau. Ji sakė, kad gyvena su mama, bet ar jos meilužis ir vaiko tėvas irgi ten gyvena? Žinoma, todėl ji ir nenorėjo, kad jis pasiimtų ją ar net žinotų, kur ji gyvena. Dio , jis negalėjo pakelti minties, kad ji grįš namo į kažkieno kito glėbį. Netgi dabar ji galbūt mylisi su savo vaiko tėvu, gal net pradeda antrąjį, kaip tik dabar, šią akimirką.

Jo pirštai suspaudė telefoną, o galva nusviro ant sofos pagalvėlių. Jis stipriai užmerkė akis, net skausmingai, o smegenys iš visų jėgų stengėsi neįsileisti vaizdinių, jis tik mąstė, kiek daug galėjo pakeisti vos kelios akimirkos.

Telefonas jo rankoje ėmė vibruoti.

Luka atsimerkė ir pažvelgė į ekraną. Tuomet atsiliepė.

– Klausau.

Stojo trumpa tyla ir pasigirdo alsavimas.

– Luka?

– Bronte... – tęsiamai ištarė Luka, ramiai užsimesdamas koją ant kojos. – Kaip malonu, kad paskambinai.

Vėl stojo tyla.

– Palikau telefoną, – dalykiškai tarė ji. – Jis tikriausiai iškrito iš mano rankinės.

– Taip, tikriausiai, – atsakė jis. – Nori ateiti ir jį pasiimti ar atnešti tau rytoj, kai eisim vakarienės?

– Aš...

– Arba galiu užvežti jį tau dabar.

– Ne!

Luka apsilaižė lūpas, stengdamasis ignoruoti skausmą skrandyje.

– Man nesunku, Bronte. Kur gyveni?

– Nenoriu, kad važiuotum čia, Luka, – atkirto ji.

– Nepatiktų meilužiui?

Šį kartą tyla buvo dar sunkesnė.

– Man reikia telefono, – tarė ji. – Ateisiu ir pasiimsiu jį dabar... Ar gerai? Turiu omenyje, jei dar ne per vėlu ar panašiai.

Luka pasižiūrėjo į laikrodį ir nusišypsojo.

– Lauksiu tavęs.