Мелани Милберн: Nelauktas sugrįžimas

Didžiąją dalį likusios nakties ji praleido ginčydamasi su savimi, turėjo pasakyti jam tiesą apie Elą ar ne. Bet argumentas visuomet buvo toks pat: kaip ji galėjo pasitikėti, kad jis neatims Elos? Vis dėlto Londone jis paliko ją be menkiausio paaiškinimo. Kas sustabdys jį nuo tokio pat poelgio ir dabar, tik šįkart dar ir su Ela? Tai buvo pernelyg rizikinga. Ji privalėjo apginti savo dukterį. Ji privalėjo apsiginti pati.

– Ar susitiksi su juo vėl? – paklausė Reičelė.

– Taip, – atsakė Brontė, nusiaudama batus, kad galėtų pradėti tempimo pratimus. – Vakarienė šįvakar. Nežinau, kodėl sutikau. Taip tik prašausi problemų. Jis nori tęsti mūsų santykius, lyg nieko nebūtų įvykę.

– Tokie tie vyrai. – Reičelė užvertė akis. – Tai ar bent jau pasakė, kodėl nutraukė viską tada anksčiau?

– Ne visai. – Brontė susiraukė. – Tik kad jam buvo netinkamas laikas ar panašiai.

– Manai, kad buvo kita?

Brontė vėl lėtai atsiduso.

– Nežinau, ką galvoti. Kai kalbėjau su jo tarnaite Milane, ji tikino mane, kad jis susitikinėja su kažkuo Los Andžele.

– Bet?

Brontės akys susitiko su draugės žvilgsniu.

– Jaučiu, kad Luka nesako tiesos. Nepasitikiu juo. Nemanau, kad kada nors pasitikėsiu, ypač po tokio poelgio. Teturi po moterį kiekvienoje šalyje, man nerūpi.

– Sakei, jis nori tęsti jūsų santykius, – tarė Reičelė. – Bet kaip tai įmanoma, nepasakant jam apie Elą?

– Jis žino apie Elą, tik nežino, kad ji – jo. Palikau savo telefoną, ir jis pamatė keletą jos nuotraukų. Leidau jam manyti, kad ji – kito vyro vaikas.

Reičelė susiraukė.

– Kaip tau tai pavyko?

– Na, pamelavau apie jos amžių, – sumurmėjo Brontė.

Reičelė nepritariamai papurtė galvą.

– Melo kojos trumpos, Bronte. Reikėjo jam pasakyti. Kuo ilgiau viską tempsi, tuo bus blogiau.

– Negaliu, – atkirto Brontė, prispausdama delną prie skaudamos galvos. – Jis gali ją iš manęs atimti. Tu nežinai, kokie Sabatiniai yra iš tiesų, Reičele. Jie – viena galingiausių dinastijų ne tik Italijoje, bet ir visoje Europoje. Beveik karališka šeima. Jie turi tiek pinigų, galios ir prestižo, kad net neįtikima. Vakar, negalėdama užmigti, šiek tiek panaršiau apie juos internete. Jo tėvas mirė treji metai prieš mums susipažįstant, bet Džiankarlas ir Džiovana Sabatiniai užaugino tris sūnus nenusakomoje prabangoje. Lukos senelis, Salvadoras, sakoma, yra turtingiausias žmogus visoje Europoje. Luka labai mažai man pasakojo apie savo kilmę, kai buvome kartu. Nesu tikra, kodėl, bet gal dėl to, kad tiek daug moterų jis su broliais traukė tik dėl turtų. Kai susipažinome, net nežinojau, kas jis. Jis manė, kad tai puiki aplinkybė. Manau, tai buvo viena priežasčių, kodėl mūsų santykiai tęsėsi tiek ilgai, jam tai buvo tikra atgaiva. Jis nepakentė pataikūnų. Kartą pasakė, kad, kai turi pinigų, labai sunku suprasti, kas yra tavo tikrieji draugai.

– Tu supranti, kad Elai priklauso dalis tų pinigų, ar ne? Jos venomis teka Sabatinių kraujas. Skaičiau laikraštyje apie pasibaigusią bevaisę Lukos brolio santuoką, taigi kol kas ji – vienintelė paveldėtoja.

Brontė suspaudė lūpas. Apie tai ji nepagalvojo. Nemąstė apie Elos teisę į Sabatinių palikimą. Kas, jeigu ateityje dukra nekęs jos už tai, kad neleido jai susipažinti su tėvu ir jo šeima?

– Klausyk, Bronte, – tęsė Reičelė. – Žinau, kad Luka tave įskaudino ir tu juo nebepasitiki, bet negali jo kūdikio laikyti paslaptyje amžinai. Ką gali žinoti, gal jis puikiai tai priims. Galų gale jis tave išmetė iš savo gyvenimo. Tu stengeisi susisiekti su juo, taigi, jei kas ir kaltas dėl to, kad jis nebuvo šalia pirmaisiais Elos gyvenimo metais, tai tik jis.

Brontė nuleido pečius.

– Žinau, kad kada nors turėsiu jam pasakyti. Tik ieškau tinkamo momento.

– Niekada nebus tinkamo laiko įterpti į pokalbį tokią naujieną, – tarė Reičelė. – Bet geriau tegul jis tai išgirsta iš tavęs, nei iš ko kito, ar, dar blogiau, pats išsiaiškina. Nuotraukos – ne tas pat, kaip susitikti akis į akį. Vos Lukai įėjus vakar, supratau, kas jis. Dėl to ir tylėjau. Gal Ela tave mylės labiau, bet niekas nesuabejos, kad ji – jo dukra. Kai tik jis pamatys ją, pats tai supras.

Visą dieną Brontė stengėsi nemąstyti apie savo baimę, bet buvo neįmanoma negalvoti apie laukiantį vakarą. Ji grįžo namo pakankamai anksti, kad spėtų pamaitinti ir išmaudyti Elą bei šiek tiek su ja pažaisti, prieš paguldydama į lovą. Ela buvo šiek tiek išbalusi ir vis graužė pirštukus, todėl Brontė nenorėjo jos

palikti.

– Man rodos, jai vėl dygsta dantukai, – atėjusi prižiūrėti anūkės tarė Brontės mama. – Vakar ji taip pat buvo irzloka.

Brontė uždėjo ranką dukrytei ant kaktos ir susiraukė.

– Pamatuosiu jai temperatūrą. Ji karšta.

Tina ištraukė termometrą ir padavė Brontei. Temperatūra buvo normali, bet Brontei buvo labai neramu palikti dukterį tokios neaiškios būklės.

– Gal paskambinsiu Lukai ir atsisakysiu, – tarė ji. – Jis davė man savo numerį. Arba tiesiog paliksiu jam žinutę viešbutyje.

Tina griebė niurzgančią mergytę iš Brontės rankų ir priglaudė.

– Pabaik tai, vaike. Pavakarieniauk su juo, o tada atsisveikink ir palik viską kaip yra. Galų gale jis supras, kad tau neįdomu. Žinau, kad Reičelė mano, jog turėtum pasakyti jam apie Elą, bet, mano nuomone, geriausia būtų palikti šį šunį pakastą.

Brontė žinojo, kodėl jos motina buvo taip tvirtai pasiryžusi slėpti Elą nuo Lukos. Tina bijojo, kad jos mažąją anūkėlę išsiveš toli į svetimą šalį. Be Brontės ir Elos, Tina daugiau nieko neturėjo. Ji pati nuo pat jaunystės buvo vieniša motina, teturėjo tik darbą mašinų dalių fabrike, ir to tikrai negalima pavadinti karjera. Brontė, o dabar ir mažoji Ela, buvo svarbiausios jos gyvenime. Ji nevaikščiojo į pasimatymus, retai bendraudavo ir turėjo nedaug hobių. Reičelė yra daug kartų perspėjusi Brontę, kad jos motina savo gyvenimą stengiasi nugyventi per Brontę, bet jai buvo pernelyg baisu ką nors pakeisti. Jai reikėjo motinos lygiai taip pat, jei ne labiau, nei motinai – jos.

– Jei ji nenurims, pažadėk, kad paskambinsi, – tarė Brontė, rausdamasi drabužių spintoje.

– Jai viskas bus gerai, – patikino Tina. – Pasupsiu ją kurį laiką, ir ji užsnūs. – Ji pažvelgė į kūdikį glėbyje ir tęsė: – Dievinu žiūrėti, kaip ji miega. Primena tave, kai dar buvai maža. Tuomet buvome tik mudvi. Nežinau, ką daryčiau, jei tau būtų kas nutikę. Buvai visas mano pasaulis.

Brontė nusišypsojo ir pasilenkė pabučiuoti mamos ir dukrelės.

– Ilgai neužtruksiu, – švelniai tarė ji. – Ir ačiū, mama, už viską.

Tina nusišypsojo, bet Brontė jos akyse matė nerimo šešėlį.

Luka išsitiesino kaklaraištį ir timptelėjo maršinių rankogalius. Visą dieną jis dalyvavo susitikimuose ir jo galva tiesiog ūžė nuo visų reikalų, kuriuos reikės sutvarkyti per ateinantį mėnesį. Ši kelionė į Melburną, rodos, buvo geriausias sprendimas jo karjerai ir šeimos verslui. Jis pradėjo derybas dėl prabangaus viešbučio mieste ir dėl komercinių investicijų: didelio biurų pastato verslo rajone ir stovėjimo aikštelės, kurią bus galima išplėsti.

O štai dar Brontė. Vakar, jai išėjus, jis negalėjo užmigti. Luka vis dar negalėjo patikėti, kad leido jai išeiti. Tiek mažai trūko, kad būtų nusitempęs ją į lovą ir išsprendęs visas problemas taip, kaip jiems visada sekėsi geriausiai. Bėda ta, kad jis norėjo, jog ji pati savo noru pas jį ateitų. Vilioti lengva, o išsaugoti santykius, štai kas yra sunku. Jis nenorėjo pasekti savo brolio pėdomis ir baigti atitolus nuo žmonos, gresiant visai nepigioms skyryboms. Luka norėjo, kad šįsyk viskas pavyktų. Norėjo pradėti iš naujo, pamiršti praeitį ir kurti ateitį, kurios anksčiau manė neturėsiąs. Dabar jis norėjo gyventi. Kiekvieną dieną sutiko kaip stebuklą ir judėjo į priekį, turėdamas vis naują tikslą. Brontė buvo vienintelė, dėl ko jis nebuvo tikras. Jam reikėjo žinoti, ar yra galimybė būti su ja. Pamatyti, ar tai, ką jie turėjo, neužgeso.