Мелани Милберн: Nelauktas sugrįžimas

– Atsargiai, – tarė jis. – Nenorėčiau, kad susilaužytum kulkšnį per mūsų pirmąjį pasimatymą.

Ji įtemptai jam nusišypsojo ir nuėjo toliau.

– Man labai gaila dėl jūsų šeimos netekties, – tarė Brontė, akimirką patylėjusi. – Ir dėl tavo brolio bei jo žmonos. Jiems abiem tikriausiai dabar labai sunkus metas.

– Taip, – atsakė Luka. – Kad ir kaip norėčiau juos abu gerokai papurtyti, kad pamatytų, ko atsisako, privalau nesikišti. Džordžijus gali būti labai užsispyręs ir kai tik ką nusprendžia, – viskas. Jis pernelyg išdidus. Bet kas aš toks, kad kritikuočiau?

Brontė nuleido tai negirdomis, jiems įėjus į restoraną. Praėjo šiek tiek laiko, kol jie vėl liko vieni. Padavėjas atnešė gėrimus, aptarė valgiaraštį ir dienos patiekalus, vėliau grįžo su pašildytomis alyvuogėmis ir šviežia duona bei mažyčiais indeliais su aukščiausios kokybės itin tyru alyvuogių aliejumi ir balzaminiu actu, ir tik tada tyliai pasitraukė, palikdamas juos intymiame kampelyje.

Luka pakėlė savo taurę.

– Už naują pradžią.

Brontės ranka drebėjo, kai ji savo taure palietė jo.

– Už... už naują pradžią.

Tyla užgulė juos kaip stora dusinanti antklodė.

Kuo toliau, tuo sunkiau Brontei sekėsi kvėpuoti. Išnyko restorano indų, įrankių ir taurių triukšmas, ausis užpildė riaumojantis artėjančios pražūties garsas. Lauke nudundėjo garsus griaustinis, nuo kurio ji krūptelėjo ir vos neišpylė savo vyno.

– Ei, – Luka paėmė jos laisvą ranką ir švelniai ją spustelėjo. – Ar viskas gerai? Ar audra tave trikdo? Gąsdina?

Brontė papurtė galvą.

– Ne, ne visai.

Akimirką jis atidžiai žvelgė į ją.

– Atrodai labai nervinga, cara . Neturėtum tokia būti. Atsipalaiduok. Mes – tik du draugai, vakarieniaujantys kartu. Nespausiu tavęs. Tegul viskas bus, kaip bus. Jokio spaudimo, gerai?

Brontę nuo įtampos supykino. Nebuvo lengva pasakyti tai, ką turėjo. Pamelavusi iš pradžių, ji viską tik pablogino. Reikėjo iškloti viską, vos tik jam pamačius Elos nuotraukas. Kodėl ji viską taip apsisunkino, kankinamai ištęsdama? Ji nugėrė didelį gurkšnį vyno, kad išlaikytų besitraukiančią drąsą. Sausas vynas sudrėkino išdžiūvusią gerklę, bet alkoholis visai neramino įtemptų nervų.

– Luka, – pradėjo ji. – Turiu tau šį tą pasakyti.

– Nesakyk, kad nebenori manęs matyti, – pertraukė jis, neleisdamas jai tęsti. – Abu žinome, kad tai – netiesa. Žinau, kad tada viską sugadinau, bet dabar noriu už tai atlyginti. Manau, mus sieja kažkas ypatinga, Bronte. Manau, mums pavyks, jei tik pabandysime.

Brontė žaidė su savo taurės kojele.

– Nori pasakyti, kad... kad man kažką jauti?

Luka paslaptingai nusišypsojo.

– Tavęs čia su manimi nebūtų, jei nieko nejausčiau. O dėl to, kas tai yra, na... Ar dar ne per anksti apie tai kalbėti?

Ji perbraukė pirštu savo taurės pagrindą, nebežiūrėdama į jį.

– Nesu tikra, kaip tau tai pasakyti, Luka. Niekada nemaniau, kad atsidursiu tokioje padėtyje.

Jos širdis atrodė tokia sunki. Užliejo kartus skausmas, nuo kurio ji norėjo pasiduoti ir verkti dėl to, koks nesąžiningas jos gyvenimas. Praeityje mergina troško, kad jis bent užsimintų apie savo jausmus, o dabar, kai jis pagaliau tai padarė, ji tuoj juos sutryps.

Brontė pakėlė akis ir sutiko jo žvilgsnį.

– Kai palikai mane Londone, buvau sužlugdyta. Žinau, kad niekada man nieko nežadėjai. Žinau, kad mylėjau tave daug labiau, nei tu kada nors būtum mylėjęs mane. Niekada nesakei, ką jauti. Žinau, daugelis vyrų tokie. Daugelis mano draugių jautė lygiai tokią pat neviltį nežinodamos, ką vyras, su kuriuo jos susitikinėja, apie jas mano. Jei atvirai, kartais galvodavau, kad net nemėgsti manęs, kad buvai su manimi tik dėl sekso. Tu taip mane trikdydavai. Susitardavome susitikti, o tu staiga paskambindavai ir atšaukdavai pasimatymą, likus pusvalandžiui. Vieną dieną būdavai irzlus ir nepakantus, o kitą – žavus ir dėmesingas. Niekada nežinojau, kas tarp mūsų vyksta, bet stengiausi būti kantri, nes labai tave mylėjau.

Luka vėl siektelėjo jos rankos, sunerdamas jųdviejų pirštus.

– Tada negalėjau pasiūlyti tau įsipareigojimų, kurių troškai, Bronte. Žinau, kad tai – nekoks paaiškinimas, bet nenorėčiau gilintis į savo elgesio priežastis. Dabar tai nebesvarbu. Svarbiausia, kad mes vėl kartu ir esame pasiruošę kovoti dėl to, ką turėjome. Gavome antrą šansą. Nepraleiskime jo. Susitelkime į tai, kas esame dabar, o ne į tai, kas buvome.

Brontė pažvelgė į susipynusias jų rankas ir kelias sekundes patylėjo. Lyg lauktų sprogstančios bombos, žiūrėtų, kaip laikmatis skaičiuoja kankinančias sekundes ir negalėtų nieko padaryti. Žinojo, kad vos tik ištars tuos žodžius, viskas akimirksniu pasikeis. Ji lėtai pakėlė akis į jį, o jos skaudama gerklė trūkčiojo.

– Bronte! – moteriškas balsas pašaukė ją iš restorano galo.

Brontė ištraukė ranką iš Luko delno ir pasisuko kėdėje; prie jų priėjo viena jauna motina iš studijos drauge su savo vyru. Brontei prireikė kelių akimirkų atsigauti, bet jaudinosi, kad šypsena neatrodo tikra.

– Sveika, Džude... Labas, Denai.

Džudė kilstelėjo antakius, žiūrėdama į Luką, prieš vėl atsisukdama į Brontę.

– Tai... kas tavo draugas?

– Ak... atleiskit, – tarė Brontė. – Džude, Denai, tai – Luka Sabatinis. Luka, Džudės ir Deno dukra Matilda lanko baletą studijoje.

Luka pakilo ir mandagiai paspaudė porai rankas.

– Malonu susipažinti su jumis abiem, – tarė šypsodamasis savo nuostabiąja šypsena.

Brontė pastebėjo, kaip sulinko Džudės keliai.

– Malonu susipažinti, Luka, – tarė Džudė. – Oho, Brontė turėjo paslaptį. Ar jūs seniai pažįstami?

– Susitikome prieš kelerius metus Londone, – tarė Luka.

– Jūs čia darbo reikalais, ar ne? – paklausė Denas. – Aš – architektas. Įmonė, kurioje dirbu, tariasi dėl sutarties plėtoti jūsų viešbučius.

– Duokite savo vizitinę kortelę, – paprašė Luka, iš švarko kišenės ištraukdamas savąją ir paduodamas ją Denui. – Man būtų malonu peržiūrėti jūsų pasiūlymą su jumis. Turiu laikiną biurą mieste. Mano sekretorė ras laiko, kada galėtumėte ateiti pasišnekučiuoti.

– Jūs labai malonus, Luka, – švytėdamas tarė Denas.

– Ar jūsų dukrai patinka šokti baletą? – kiek patylėjęs paklausė Luka.

– O taip, – užsidegė Džudė. – Ji išprotėjusi dėl to jau nuo tada, kai buvo Rubės metų. Rubė – kita mūsų dukra, kūdikis. Na, dabar jau ne visai kūdikis, bet visada ją taip vadiname. Atrodo, jie užauga taip greitai. Jai tiek pat kiek Elai. Taip mes su Bronte ir susipažinome, ligoninėje, gimdydamos mažyles, ar ne, Bronte?

Brontė linktelėjo, vos sugebėdama išstenėti:

– Na... taip.

Džudė tarškėjo toliau:

– Elos ir Rubės gimtadieniai tą pačią dieną. Jos gimė tą pačią valandą. Argi tai ne nuostabiausias sutapimas?

Kokį mirksnį Brontė tik beviltiškai tylėjo.

Džudė tarė:

– Jos gimė praėjusių metų liepos ketvirtąją, Nepriklausomybės dieną. Ir, būdamos keturiolikos mėnesių, abi yra stiprios ir savarankiškos, ar ne, Bronte?

Šeštas skyrius

– T-taip, – sutrikusi atsiliepė Brontė. – Taip...

Džudė nusišypsojo savo vyrui.

– Reikėtų eiti prie savo staliuko. Šiandien – mūsų sukaktuvės.

Ji vėl atsisuko į Brontę ir Luką, kuris neištarė nė žodžio ir nepajudino nė vieno veido raumenėlio.