Мелани Милберн - Nelauktas sugrįžimas

– Kiek jai dabar? – paklausė jis.

Brontė užsikišo plaukus už ausies ir pažvelgė jam į akis.

– Neseniai suėjo vieni. – Neseniai, tai yra prieš du mėnesius, – pridūrė mintyse.

Jis skaičiuodamas suraukė kaktą.

– Tai tu susidėjai su jos tėvu vos po kelių mėnesių, kai atvykai į Melburną?

Brontė nekentė meluoti, bet kas jai beliko? Ji neturėjo laiko to apgalvoti. Viskas nutiko taip staiga. Luka pasirodė studijoje – ar tai nutiko dar šią popietę? Paskui nesmagus šio vakaro susitikimas ir nelemtas telefonas...

– Ar tai blogai? – paklausė ji išsisukinėdama. – Tu tai padarytum taip pat greitai, jeigu ne dar greičiau.

– Bet pastoti nuo vyro, kurį vos pažįsti...

– Nepamokslauk, Luka. – Brontė suirzo. – Pažinojau jį. Maniau, kad gerai jį pažįstu. Mums tiesiog nepavyko.

– Ar vis dar mataisi su juo? Ar jis bendrauja su vaiku?

Brontė tik dabar suvokė, kokį melą teks sukurti. Nebuvo jokio kito kelio. Šią akimirką ji savęs labai neapkentė. Atrodė taip neteisinga meluoti Lukai, bet kitas kelias buvo dar baisesnis. Gal, laikui bėgant, ji taps drąsesnė. Gal ateis tinkamas metas viską jam pasakyti. Gal pirmiausia jie taps draugais, o paskui ji pasakys, kad jis – Elos tėvas. Taip, žinoma, ji kvailina pati save. Ji žvelgė į vis gilėjančią jo raukšlę ir nurijo seiles. Taip, ji tikrai kvailina pati save.

– Ne.

– Ką? Nori pasakyti, jis net nenori bendrauti su savo paties kūnu ir krauju? – paklausė jis nustebęs.

– Klausyk, Luka. Nenoriu apie tai kalbėti. Ar galiu pasiimti savo telefoną ir...

– Tai kaip tvarkaisi? – paklausė Luka. – Ar tėvas bent jau prisideda prie vaiko auginimo finansiškai?

Vaikas. Kaip nuasmenintai jis tai sako, – mąstė Brontė.

– Ji vardu Ela. O susitvarkau puikiai ir be niekieno kito pagalbos.

– Kaip tu dirbi ir prižiūri mažą vaiką? – paklausė jis, vis dar susiraukęs.

– Taip pat, kaip tūkstančiai kitų dirbančių vienišų mamų. Žongliravimas, kompromisai ir kaltė.

– Tai štai kodėl gyveni su motina.

– Taip, – tarė ji. – Taip geriau mums abiem. Ji dirba puse etato, o aš dirbu per jos laisvadienius, tada ji prižiūri Elą.

Jis vis žiūrėjo į ją. Rankos sukištos į kelnių kišenes, ir monetų barškėjimas buvo vienintelis garsas, trikdantis tylą.

– Man jau tikrai reikia eiti, – tarė Brontė. – Mama yra močiutės bute su Ela. Ji negali eiti namo miegoti, kol negrįžau.

– Jei nebūčiau visko taip pabaigęs, ar manai, kad dabar būtum tokioje situacijoje? – paklausė Luka, įdėmiai į ją žiūrėdamas.

Brontė jautė jo žvilgsnio trauką, jos širdis klupo, kaip ilgakojis žirgas, įsmukęs į duobę.

– Nėra prasmės apie tai kalbėti. Toks gyvenimas. Jis ne toks suplanuotas, kaip norėtume.

– Ar planavai pastoti?

– Ne, tai buvo atsitiktinumas, – atsakė ji. – Bet ne toks, dėl kurio gailiuosi. Ela – geriausia, kas man kada nutiko.

Luka ištraukė telefoną iš kišenės ir padavė jai.

– Tikriausiai jo tau prireiks. Ji labai miela. Atrodo visiškai kaip tu.

Brontė gerklėje pajuto gumulą.

– A... ačiū. – Ji prispaudė telefoną prie virpančios krūtinės, mirksėdama, kad paslėptų palengvėjimo ašaras ir didžiulę neapykantą pačiai sau.

Luka priėjo arčiau ir uždėjo delną jai ant skruosto, laikydamas jos veidą taip švelniai, kad į akis priplūdo dar daugiau ašarų.

– Kodėl verki, cara ? – tyliai paklausė.

Ji nurijo seiles ir sukūkčiojo.

– Viskas galėjo būti visai kitaip... – Ji kelis kartus mirktelėjo, bet ašaros tekėjo nesustabdomai. – Norėjau, kad būtų kitaip... Bet dabar per vėlu...

Jis priglaudė jos galvą sau prie krūtinės, jo pirštai paniro į jos plaukus, o jam šnekant, žemas balsas draskė Brontei širdį.

– Žinau, bet tai mano kaltė, mio piccolo . Aš nebuvau pasiruošęs. Buvo netinkamas metas. Negalėjau tau duoti to, ko troškai. Negalėjau net sau duoti to, ko troškau. Tiesiog buvo netinkamas metas.

Brontė stovėjo jo glėbyje, trokšdama likti taip amžinai. Bet po akimirkos jis atsitraukė. Buvo sunku įžvelgti, ką jis mąsto. Luka šypsojosi, bet akis temdė šešėliai.

– Turėčiau leisti tau keliauti namo pas savo mažylę, – tarė, delnais perbraukdamas jos rankas, riešus, švelniai suimdamas juos ilgais pirštais.

Skausmas tarsi surakino Brontę, ji vos įstengė kalbėti.

– Buvo... buvo malonu vėl tave pamatyti, Luka.

Jis pakėlė jos ranką ir prispaudė lūpas prie sulenktų jos pirštų.

– Tikiuosi, vieną dieną atleisi man už tai, kaip viską pabaigiau.

– Viskas gerai, – tarė Brontė. – Turėjau priimti tavo sprendimą. Manau, siaubingai apsikvailinau. Žinau , kad siaubingai apsikvailinau. Beveik persekiojau tave. Taip troškau pasakyti, kad aš... – Ji nutilo ir staiga persimainė. – Turiu omenyje... Taip troškau sužinoti, ar padariau ką nors, kas tave įskaudino. Turėjau suprasti, kad mūsų santykiai tiesiog baigėsi. Tu niekada nesiūlei nieko pastovaus, o aš buvau kvaila, nes tikėjau ir svajojau, kad pasiūlysi. Buvau pametusi galvą dėl pirmosios meilės romantikos. Pernelyg nesubrendusi, kad pamatyčiau tiesą. O gal ir nenorėjau jos pamatyti.

– Negalvok apie tai, Bronte, – tarė jis. – Dabar turime galimybę pasižiūrėti, ar galime geriau.

Brontės širdis suplazdėjo it drugelis.

– Tu... tu nori... Tai yra tu vis dar nori... Negaliu, Luka. Negaliu matytis su tavimi. Sakiau tau.

Jis įtempė žandikaulį.

– Pati pasakei, kad tavo gyvenime nieko nėra. Kas stabdo mus nuo antrojo bandymo, jeigu abu to norime?

– Tu to nori. Aš – ne.

– Netikiu tavimi, – tarė jis, suspausdamas jos riešus. – Tai, kaip tu mane pabučiavai, parodė, kaip stipriai vis dar manęs geidi.

– Tu privertei mane pabučiuoti tave.

– Nesiginčyk, Bronte. Mes bučiavomės. Norime vienas kito lygiai taip pat, kaip ir anksčiau.

– Negaliu vėl su tavimi suartėti. Turiu pareigų. Mano gyvenime tau nėra vietos.

– Tai padaryk, kad būtų, – tarė jis, prisitraukė ją ir vėl pabučiavo.

Penktas skyrius

– Viešpatie, atrodai lyg visą naktį nemiegojusi, – pasakė Reičelė, kai kitą dieną Brontė atėjo į studiją. – Kas tave taip nukamavo, tavo vakarykštis draugas ar mieloji dukrelė?

Brontė pažvelgė į ją reikšmingu žvilgsniu.

– Nagi, Bronte, – kamantinėjo Reičelė. – Tu net neatsakei nė į vieną mano žinutę. Kas atsitiko? Argi nepasakei jam apie Elą?

Brontė garsiai atsiduso.

– Ne, neprisiruošiau.

Reičelė kilstelėjo antakius.

– Tai ką padaryti prisiruošei ? – Ji pasilenkė arčiau ir įsispoksojo į Brontės smakrą. – Ei, ar tai yra tai, apie ką aš galvoju?

Brontė uždėjo ranką ant paraudusio smakro, kur vakar ją savo smakru lietė Luka.

– Nieko tokio, – atsakė.

Reičelė sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atsilošė parodydama, kad jos taip paprastai neapmulkinsi.

– Nuo barzdos šitaip išberia tik tuomet, kai prieini labai arti. Tai ugnelė vis dar dega, ką?

Brontė susirišo plaukus aukštai į uodegą, vis vengdama draugės akių. Dėl vakar vakaro ji jautėsi labai pasimetusi. Tas paskutinis bučinys nudegino lyg liepsna. Ji vis dar tirpo nuo geismo, nuo troškimo dar vieno Lukos prisilietimo. Jis paleido ją namo tik tada, kai ištraukė iš jos pažadą susitikti šį vakarą pavakarieniauti. Ji nusvirduliavo iki automobilio, o mintys sukosi lyg karuselė, galvojant apie tokį artimą ir grėsmingą pavojų.