Мелани Милберн - Nelauktas sugrįžimas

Tai, kad ji turi kūdikį, padėtį šiek tiek komplikavo, bet vaikas dėl to nekaltas ir jis žinojo, kad, praleidęs su ja daugiau laiko, pamils mergaitę kaip savo dukrą. Jo šeima tikriausiai su tuo nesutiks, bet su jais jis susitvarkys vėliau. Spaudimas dėl Sabatinių įpėdinio jau išardė jo brolio šeimą. Džordžijus ir Maja po kelių varginančių dirbtinio apvaisinimo mėginimų nepadovanojo vaikaičio ir provaikaičio savo motinai ir greitai senstančiam seneliui.

Kažkas nedrąsiai pasibeldė į duris, Luka paskutinį kartą persibraukė ranka plaukus ir nuėjo atidaryti. Jis norėjo užsukti pasiimti Brontės, bet ji reikalavo susitikti čia. Restoranas buvo visai netoli, todėl jis sutiko žinodamas, kad jei spaus ją, ji apskritai atsisakys. Jis nenorėjo kelti jai priešiškumo. Troško kuo greičiau susigrąžinti ją į savo gyvenimą ir į savo lovą, pažadinti jausmus, kuriuos, jis tikėjosi, ji vis dar jam jaučia. Tai buvo loterija, bet jis nenurims, iki įsitikins. Matė, kaip užsidegė jos akys, susitikus jų žvilgsniams, kaip iškišo liežuvio galiuką, lyg laukdama kito bučinio. Juto nematomą įtampą ore, lyg elektros srovė būtų traukusi juos vieną prie kito, kaip ir anksčiau. Galbūt ji ir miegojo su kitu vyru, bet Luka jautė, kad Brontė vis dar jo geidžia.

Jis atidarė duris, ten stovėjo ji, vilkėdama intriguojamos mėlynos spalvos kokteilinę suknelę. Suknelės spalvos jos tamsiai mėlynos akys atrodė it bedugniai ežerai. Ji kvepėjo nuostabiai: apelsinų žiedų ir imbiero mišiniu, pikantiškai ir viliojamai. Jos tiesūs tamsiai rudi plaukai buvo paleisti ant pečių, blizgūs lyg šilkas, perrišti plona juoda juostele. Visa tai sukūrė nepaprastai seksualų vaikiškos moters įspūdį. Ji avėjo aukštakulniais, bet vis tiek turėjo pakelti galvą, kad pažvelgtų jam į akis. Jos burna buvo švelni, lūpos blizgėjo, bet jis iš karto pastebėjo, kad kramtė jas iš vidaus, nes labai nervinosi.

– Bronte, – tarė Luka, vesdamas ją į kambarį. – Kaip tau pavyksta visuomet atrodyti taip gražiai ir elegantiškai?

Ji nedrąsiai jam nusišypsojo, bet taip trumpai, kad jam pasirodė, jog tai buvo tik jo vaizduotės žaismas.

– Radau ją padėvėtų drabužių parduotuvėje. Už dešimt dolerių negalėjau neimti. Neturiu daug prabangių drabužių.

Luka svarstė, ar ji specialiai bandė priminti, kokiuose skirtinguose pasauliuose jie gyvena. Jį visada stebino tai, kad jos nežavėjo pinigai. Brontė rasdavo džiaugsmą menkiausiuose dalykuose. Per tą trumpą laiką, kai jie buvo kartu, jis daug iš jos išmoko. Suprato, kad pinigai gali suteikti komfortišką gyvenimą ir privilegijų, bet nebūtinai atneš laimės ir pasitenkinimo, ką jau kalbėti apie sveikatą.

Luka nuvedė ją į svetainę ir, merginai atsisėdus, padavė į dovanų popierių suvyniotą dėžutę.

Brontė pažvelgė į jį išpūtusi akis.

– Kam tai?

– Išvyniok, – atsakė jis. – Pamaniau, po praėjusio vakaro tau tai pravers.

Ji atrišo šilko juostelę ir atsargiai nuplėšė popierių. Ten buvo garsaus dizainerio delninukė, kurią Luka nupirko jai šiandien, ištaikęs minutę tarp susitikimų. Jis stebėjo, kaip Brontė pirštu perbraukė emblemą, prieš pakeldama akis į jį.

– Ji labai graži... ačiū... bet nereikėjo išleisti šitiek pinigų.

– Geriau patikrink, ar veikia užsegimas. – Jis gudriai nusišypsojo.

Brontė sukando lūpą, atidarydama ir uždarydama rankinę su spragtelėjimu, nuskambėjusiu lyg šūvis. Jis matė, kaip ji sunkiai nurijo seiles ir kaip drebėjo jos pirštai, išvyniojant delninukę. Kaktoje susimetė raukšlelė, o kai ji pakėlė akis, jose šmėkščiojo netikrumo šešėlis.

– Luka... – Ji apsilaižė lūpas ir vėl kreipėsi į jį: – Turiu tau kai ką pasakyti... Turėjau pasakyti jau vakar, bet neradau tinkamo...

Luka atsisėdo šalia ir uždėjo ranką jai ant peties.

– Jeigu pradėsi bambėti dėl to, kad perku tau dovanas, tai nereikia. – Žinau, kad pinigais tavęs nepapirksiu. Nereikėjo man pradėti su ta nuoma. Žaviuosi tavo nepriklausomybe. Bet šįsyk tiesiog priimk tai kaip dovaną.

Ji sučiaupė lūpas ir pasižiūrėjo į ant kelių gulinčią delninukę.

– Labai malonu. Man labai reikėjo naujos rankinės. Ačiū.

Jis ištiesė ranką.

– Eikš. Eime į restoraną. Rezervavau staliuką ankstesniam laikui, nes pamaniau, kad norėsi grįžti anksčiau pas savo mažylę.

Ji skubiai nuleido akis.

– Taip... Taip, norėsiu.

Jiems einant į restoraną, Luka paėmė Brontę už rankos. Jos maži piršteliai susipynė su jo, bet jis jautė įtampą, plasnojantį nerimą, todėl svarstė, ar ji ėmė abejoti dėl šio susitikimo. Jis pasakė, kad tai nieko nereiškia, tik vakarienė, bet toji įtampa, jau įsižiebusi tarp jų, priminė viską, ką jie jau patyrė kartu. Ar Brontė galvojo apie tai, kiek kartų vakarienė baigdavosi svaigiu seksu? Luka krūptelėjo, kraujas suplūdo į slėpsnas, užplūdus geidulingiems vaizdiniams. Tuos prisiminimus jis saugojo tamsiausioms valandoms. Jie skatino jį kautis su savo demonais, nugalėti juos, kad atsikovotų savo gyvenimą.

Iš restorano matyti Jaros upė ir miestas už jos. Naktiniame danguje plaukė debesys, tarsi keliaujantys įtampos spiečiai, traškantys spengiančioje tyloje.

– Kaip manai, ar sulauksime audros? – paklausė Luka, rodydamas į itin piktai atrodantį debesų pulką tolumoje. – Atrodo, kaip taip ir bus, ar ne?

– Girdėjau kažką apie tai per orų prognozę taksi, – atsakė ji.

Luka sustojo ir susiraukė.

– Maniau, atvažiuosi automobiliu. Būčiau tave paėmęs. Kodėl nepaskambinai ir nepasakei, kad persigalvojai?

Brontė nukreipė žvilgsnį į dundančius debesis.

– Vėlavau. Ela buvo nerami. Nebuvau tikra, kad rasiu kur palikti automobilį.

Luka palaukė, kol jie vėl pajudės, tuomet paklausė:

– Ar todėl tu šįvakar tokia įsitempusi? Jaudinies, kad nesi su ja?

– Kartais sunku nesijaudinti, – atsakė ji, nežiūrėdama nei į Luką, nei į atsivėrusį vaizdą, o tik į žemę po kojomis. – Tokia ta motinystė. Nesiliauji jaudintis nuo pat jų gimimo.

– Tikriausiai tu teisi, – tarė Luka. – Mes su broliais jau perkopėme per trisdešimt, bet mama visada jaudinasi dėl menkiausių su mumis susijusių smulkmenų. Žinoma, manau, kad kartais tam tikrai būdavo rimta priežastis. Visi trys nebuvome šventi, o dar mano sesers mirtis, kai buvo visai kūdikis, tikrai nepagerino padėties.

Brontė sustingo ir nustebusi pažvelgė į jį.

– Niekada nesakei, kad turi seserį.

Luka truktelėjo pečiais.

– Tai buvo labai seniai. Miglotai ją prisimenu. Ji mirė, kai man tebuvo treji, o Nikui – pusantrų. Jis visai jos neatmena. Džordžijus prisimena ją aiškiausiai. Tai labai jį paveikė. Jis niekada apie tai nekalba, net po tiek metų.

– Kas nutiko? – paklausė Brontė.

– Staigios kūdikių mirties sindromas, kitaip vadinamas lopšio mirtimi. Mano tėvams tai buvo siaubinga, ypač mamai. Nežinojome jokių priežasčių. Mano mama jautėsi be galo kalta. Iš tiesų save ji kaltino labiausiai. Policija, atvykusi į vilą po Čiaros mirties, situacijos nepagerino. Nutekėjo daug vandens, kol mama susitaikė, nors dar ir dabar kartais svarstau, ar susitaikė iš viso. Ji beprotiškai nori vaikaičių, mano senelis – taip pat, ypač mirus tėvui. Tai labai pakenkė Džordžijui ir jo žmonai. Esu tikras, kad tai – viena jų skyrybų priežasčių. Maja neįstengė pakelti spaudimo dėl to, kad negali pastoti.

Brontė pajuto užliejantį kaltės jausmą. Ji net suklupo eidama, lyg būtų stumtelėta. Luka ranka tvirčiau suėmė jos delną, padėjo jai išlaikyti pusiausvyrą, o jo antakis išsilenkė, kai pažvelgė į ją.