Мелани Милберн: Nelauktas sugrįžimas

Pokalbis baigėsi, jo šypsena dingo, o kaktoje įsirėžė gili raukšlė.

Brontė sustojo prie pagrindinio viešbučio įėjimo ir labai nenoriai davė raktelius vaikinui, statančiam automobilius. Ji bandė paaiškinti, kad ilgai neužtruks, bet viešbučio taisyklės draudė palikti mašinas prie įėjimo net ir trumpam. Apsižodžiavimas tikrai nepadėjo nuraminti ir taip įtemptų nervų. Ta panikos akimirka, kai suprato, kad paliko telefoną, beveik sukėlė širdies smūgį. Esant dvidešimt penkerių, jis mažai tikėtinas, bet Brontė jautėsi taip, lyg būtų visai arti to.

Ar Luka pamatė Elos nuotraukas? Ten jų buvo šimtai. Laimei, nebuvo tokių, kur ji vos gimusi arba kelių mėnesių. Visas ankstesnes nuotraukas Brontė vos prieš kelias savaites perkėlė į kompiuterį, todėl liko tik naujausios.

Bet net ir taip...

Ar Luka pastebės panašumą? Jos motina užtikrino, kad tai – mažai tikėtina, Ela buvo dar visai mažytė, o jos plaukų spalva tokia pat kaip Brontės ir tokios pat mėlynos akys, smulkūs veido bruožai ir kreminė oda.

Brontė nebuvo tikra, kad mama teisi. Kartais dukroje ji atpažindavo Luką. Kai Ela susikaupusi dėliodavo dėlionę ar žaisdavo sudėtingesnį žaidimą, ji susiraukdavo lygiai taip pat, kaip Luka. O dabar, kai Ela ėmė vaikščioti ir tapo smalsesnė, ji dažnai pažiūrėdavo į Brontę su tokiu pasitenkinimu, kaip mokėjo tik Luka.

Nuo tada, kai suprato, kad paliko telefoną, Brontė keikė save. Kodėl nepastebėjo, kad kišenėlė rankinėje tuščia? Jai nereikėjo susitikti su juo. Ką ji sau galvojo? Kas iš to būtų išėję? Buvo visiškai aišku, kad jam tereikėjo trumpo romano. Ji matė tai jo tamsiose žėrinčiose akyse. Jis geidė jos. O tas bučinys! Kam ji šitaip jam atsakė? Kokia beprotystė ją užvaldė? Jis tikrino ją, o ji pasielgė kaip tik taip, kaip jis tikėjosi.

Kvailė, kvailė, kvailė! Kodėl ji patikėjo juo? Reikėjo labiau pasitikėti savimi, būti ryžtingesnei, tvirtesnei... labiau tvardytis.

Brontė priglaudė karštą kaktą prie lifto sienos, stengdamasi nurimti. Tereikia paimti telefoną ir išeiti. Paprasta. Tik paimti ir išeiti. Nekalbėti, nedelsti ir, dėl Dievo meilės, nežiūrėti į jį pernelyg ilgai, jei jis netyčia pamatė daugiau, nei ji norėjo.

Atrodė, kad liftas iki Lukos aukšto kyla visą amžių, o Brontė kiekvieną sekundę vis labiau prakaitavo ir panikavo.

Pagaliau liftas sustojo ir ji išėjo, tačiau kojos neklausė kaip ką tik atvesto veršelio. Pabeldus į duris, teko kankinamai ilgai laukti. Ji svarstė, ar jis specialiai taip elgėsi.

– Užeik, – ištarė Luka, plačiai atvėręs duris.

– Ne, ačiū. Tik pasiimu telefoną ir išeinu.

Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės, pasisūpavo ant kulnų.

– Kad jau atvažiavai tokį kelią, gal pabūk, pasišnekučiuosime?

Brontė ištiesė ranką.

– Telefoną.

Luka paėmė jos ranką ir įsitraukė į apartamentus, uždarydamas duris. Jis pašaipiai nusišypsojo, žiūrėdamas į nustebusią ir pasipiktinusią Brontę.

– Daryk, kaip sakau, Bronte, arba neatgausi telefono.

Ji spigino jį žvilgsniu, smailesniu už ploniausią adatą.

– Tai vagystė, šunsnuki.

– Atgausi telefoną, kai pasikalbėsime, – atsakė jis, vesdamas ją į kambarį.

Ji veltui stengėsi ištrūkti iš jo gniaužtų.

– Nenoriu su tavimi kalbėtis, Luka.

– Ar norėtum atsigerti? – paklausė jis, ignoruodamas jos mėginimą ištrūkti. – Deja, šampano liko visai nedaug. Bet galiu atkimšti dar vieną butelį.

– Esu čia ne tam, kad bendrautume, – iškošė ji pro sukąstus dantis. – Noriu atgauti savo telefoną ir važiuoti namo.

Jis laikė ją priešais save, iš viršaus žiūrėdamas į jos degantį veidą ir suspaustas lūpas.

– Kodėl nepasakei man apie savo vaiką? – paklausė jis. – Spėju, kad jis tavo? Ji labai panaši į tave.

Brontė išblyško, o akys apsiblausė.

– Žiūrėjai mano nuotraukas? – šiurkščiai sušnibždėjo ji.

– Neradau ten nieko kompromituojamo. Galiu užtikrinti. Jokių miegamojo scenų.

Brontė šiek tiek atsigavo.

– Neturėjai teisės liesti mano telefono.

– Priešingai, Bronte, jis gulėjo ant mano sofos ir suskambėjo mano rankose, – tarė jis. – Ar norėjai, kad ignoruočiau tavo skambutį?

Ji pažvelgė į jį lediniu žvilgsniu.

– Anksčiau būtum taip ir padaręs, argi ne taip?

Luka turėjo pripažinti, kad šį raundą laimėjo ji. Jis negalėjo pasakyti jai, kaip sunku jam tuomet buvo matyti jos vardą telefono ekrane ir neatsiliepti. Galų gale jis pasikeitė telefoną ir numerį, kad silpnumo akimirką nesusigundytų. O ateinančiais mėnesiais tokių akimirkų buvo labai daug.

– Ar tavo ir vaiko tėvo santykiai rimti? Nemūvi vestuvinio žiedo, tad darau prielaidą, kad nesi ištekėjusi.

Ji ilgai žiūrėjo į jį, jos akyse buvo kažkas neatpažįstamo. Brontė kandžiojo apatinę lūpą.

– Ne, aš nesu ištekėjusi... Aš... Reikalas tas, kad... – Ji susigūžė, lyg ši tema būtų skausminga.

– Jūs nebe kartu, taip?

Ji vėl sukando lūpą.

– Taip... Galima pasakyti ir taip...

– Na, tuomet mes bent išsiaiškinome šią mažutę smulkmenėlę. Padaryčiau daug ką, kad susigrąžinčiau tave, bet priešintis pavydžiam vyrui – tikrai ne mano jėgoms.

– Aš ne...

Luka pirštu užspaudė jai lūpas.

– Nekalbėk taip anksti, cara , – įspėjo.

Jos akys vėl užsidegė, kai jis pirštu perbraukė jai lūpas. Brontės lūpų švelnumas visada stebino Luką. Jos burna buvo klasikinės formos, putli, negalėjai atsispirti jos nepabučiavęs. Jis pakreipė galvą ir švelniai perbraukė savo lūpomis per josios, paragaudamas to saldumo, norėdamas dar, bet susitvardė, davė jai laiko suprasti, kaip jis veikia ją. Brontė užsimerkė ir lėtai apsilaižė lūpas. Jis jautė jos kvapą, jos artumą.

Luka vėl pakreipė galvą ir laukė, kol ji pasitiks jį.

– Nagi, cara , – sukuždėjo jis. – Juk žinai, kad to nori.

– Nenoriu... – Jų akys trumpam susitiko, tuomet ji vėl jas nusuko. – Nenoriu tavęs matyti. Nemanau, kad tai – gera mintis.... žinai... prikelti praeitį. Tai niekada nesibaigia geruoju.

Jis vėl kilstelėjo jos smakrą, žiūrėdamas jai į akis.

– Mes galėtume padaryti taip, kad baigtųsi geruoju. Tik tu ir aš. Daugiau niekam nebūtina žinoti.

Ji stumtelėjo jį ir išsilaisvino iš Lukos glėbio, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir nusisuko.

–  Mūsų daugiau nebėra, – tarė ji. – Aš turiu dukterį. Turiu galvoti apie ją. Ji man svarbiausia. Ir visada tokia bus.

Luka ranka persibraukė plaukus. Jis nenorėjo galvoti apie jos meilės vaisių. Ne todėl, kad nemylėjo vaikų; jis mylėjo juos ir tikėjosi kada nors pats sukurti šeimą. Tik negalėjo pakęsti minties, kad Brontė – svetimo vyro kūdikio motina.

Ar šis vaikas buvo meilės romano, kuriuo ji stengėsi nuvyti mintis apie jį, vaisius? Kažkodėl tai atrodė dar blogiau. Jei viskas būtų buvę kitaip, jis būtų vedęs Brontę ir suteikęs jai šeimą, kurios, jis žinojo, ji troško. Ji užsiminė apie tai kelis kartus, bet jis tyčia apsimetė negirdįs. Tuo metu buvo pernelyg skausminga galvoti apie gyvenimą, kurio jis norėjo, ir gyvenimą, kuris buvo jam duotas. Vaikas buvo labai svarbu. O jei ji tam vyrui dar ką nors jaučia? Kūdikis labai mielas. Kaip Brontė gali nieko nejausti savo dukrelės tėvui?

Luką užgriuvo kur kas didesnė sumaištis, nei jis tikėjosi. Jei pavyktų ją įtikinti vėl būti kartu, tektų išmokti būti patėviu. O tai nebuvo taip paprasta. Jis turėjo keletą draugų, kurie nesutarė su savo tėvų partneriu. Tai kėlė daugybę pykčių ir neapykantos, kartais trunkančios metų metus. Brontės mergytė labai maža, bet niekas negali pakeisti fakto, kad Luka nėra tikrasis jos tėvas. Aplinkybės neleido jam to tada, o dabar jis negali nieko pakeisti.