Мелани Милберн: Nelauktas sugrįžimas

– Buvo malonu susipažinti, Luka. Tikiuosi, dar susitiksime.

– Esu tikras. – Luka vėl paspaudė jiems rankas.

– Ir ačiū už pasiūlymą, – pridūrė Denas. – Tai labai dosnu.

– Nėra už ką, – nuramino Luka.

Pora nuėjo, bet Luka liko stovėti.

Brontė žiūrėjo žemyn į padengtą stalą, jos liekni petukai susitraukė, ir ji įsikando į apatinę lūpą.

– Mes išeiname, – pareiškė Luka, numesdamas ant stalo keletą banknotų.

Brontė pažvelgė į jį išsigandusi.

– Bet... bet žmonės stebėsis, kas...

Luka pagriebė jos ranką ir nusitempė.

– Man visiškai nerūpi, ką galvos žmonės, – negailestingai nukirto jis. – Nesiruošiu to aptarinėti viešoje vietoje.

Brontė klupinėdama išėjo su juo iš restorano, beviltiškai tikėdamasi, kad Džudė ir Denas jų iš savo vietų nepastebėjo. Luka šiurkščiai spaudė jai ranką. Jo pirštai lyg negailestingi spąstai susirakino, o lūpos buvo kietai sučiauptos. Tamsios akys ir suraukti antakiai kėlė baimę. Kai jie išėjo į lauką, jis nužirgliojo šaligatviu. Audra, kuri anksčiau tik kaupėsi, dabar siautėjo visa savo rūstybe, lyg būtų Lukos pusėje. Žybčiojanti perkūnija ir dundantis griaustinis atkartojo jo veido išraišką, elektra purtančią neapykantą jo akyse, nušvintančią lyg perkūnija, kaskart jam pažvelgus į ją.

Brontė apsilaižė išdžiūvusias lūpas.

– Luka... Norėjau pasakyti tau, prieš ateinant Džudei su Denu...

Jo gniaužtai susiveržė, jis timptelėjo ją priešais save.

– Ką norėjai man pasakyti? Kad sąmoningai melavai man nuo tada, kai vakar susitikome? Sakei, kad vaikui vieni metukai. Aš suskaičiavau, o tu žinojai, kad skaičiuosiu, ar ne? Todėl numetei kelis mėnesius, kad neįtarčiau, jog jis – mano.

Brontė nuleido galvą.

– Atleisk...

Jis prispaudė ją prie sienos.

– Per vėlu atsiprašinėti, velniai rautų. Tu skolinga man velniškai daug pasiaiškinimų. Aš toks piktas, kad turėtum dėkoti Dievui, kad mes viešoje vietoje. Bet tik palauk, kol atsidursime viešbutyje. Geriau būk pasiruošusi pasiaiškinti.

Kiekvienas jo žodis buvo lyg smūgis į krūtinę. Ji žinojo, kad jis nesutiks naujienų džiugiai, bet tokia reakcija padėtį tik pablogino. Jis buvo šokiruotas, piktas ir turėjo tam teisę. Jis praleido nuostabiausius pirmuosius savo kūdikio mėnesius. Net jam atsisakius su ja susitikti po skyrybų, Brontė žinojo, kad privalo jam tai pasakyti, bent jau išsiųsti laišką į jo vilą ar namus Londone. Anksčiau ar vėliau jis būtų jį gavęs. Bet skausmas privertė ją pasielgti kitaip. Dabar ji tai suprato. Slapta mėgavosi tuo, kad jis nežino apie Elą. Tai buvo jos mažytis kerštas už visą skausmą. Tai buvo pasibjaurėtina, ir jai dėl to buvo labai gėda.

Brontė negalėjo atiduoti to, ką atėmė iš Lukos. Kiekviena diena iš keturiolikos Elos gyvenimo mėnesių buvo nepakartojama. Žinoma, ji turėjo nuotraukų, įamžinusių kiekvieną akimirką, bet ar tai gali prilygti gyvenimui? Net jei jis ir nebūtų norėjęs tapti vaiko gyvenimo dalimi, jam bent jau turėjo būti suteiktas pasirinkimas. Ji atėmė tai iš Lukos, ir dabar jis troško keršto. Ji žinojo tai. Luka Sabatinis – ne iš tų, kurie, truktelėję pečiais, pasitrauks. Jis norės, kad ji sumokėtų už tai, ką padariusi.

Kildama liftu į Lukos kambarį Brontė jautėsi taip, lyg būtų vedama į kartuves. Sulig kiekvienu aukštu jos širdis plakė vis greičiau. Ją pykino nuo kančios, kaltės ir nervų. Skrandis šokčiojo iš baimės, kad jis atims Elą. Juk pasakojo, kaip jo motina trokšta vaikaičių. O kas gali būti geriau, nei mergytė, pakeisianti tą, kurią ji prarado? Brontė tikrai neteks dukrelės. Kaip ji gali sau leisti kovoti su jais? Ji uždirbo per daug, kad gautų nemokamą teisinę pagalbą, bet per mažai, kad stotų prieš Sabatinių dinastiją. Tačiau be kovos ji nepasiduos. Padarys viską, kad neleistų atimti savo mažylės.

Viską iki paskutinio siūlelio.

Luka perbraukė duris kortele ir įstūmė Brontę į kambarį. Jis užtrenkė duris taip, kad sudrebėjo visos sienos.

– Kodėl, po velnių, nepasakei, kad esi nėščia?

Ji sustingusi žiūrėjo į jį.

– Vis stengiausi susisiekti su tavimi, bet tu nesutikai.

Luka pajuto, kaip kaltė lyg peilis susminga į krūtinę, bet nustūmė tą jausmą, kad jį pakeistų kunkuliuojantis pyktis.

– Kaip tai atsitiko? Sakei, kad geri kontraceptikus, o aš visuomet saugojausi.

– Nežinau, kaip tai atsitiko, – atsakė ji. – Gal praleidau dieną. Be to, vieną kartą juk apsauga plyšo.

Luka atsiminė tą kartą, lyg tai būtų įvykę vakar. Jis po komandiruotės buvo išsiilgęs Brontės. Jis vos spėjo laiku užsimauti, o paskui apsauga plyšo.

– Kada sužinojai, kad pastojai?

– Po savaitės, kai pasakei, kad viskas baigta. – Ji įsikando lūpą, o Luka netikėtai pajuto dar vieną kaltės dūrį.

Jis giliai įkvėpė, bet jautė, lyg kvėpuotų pro spygliuotą vielą. Jam gniaužė gerklę, o krūtinę spaudė nepakeliamas skausmas. Jis perbraukė ranka plaukus. Kūnas tirtėjo iš įtūžio. Įtūžis ir gailestis – du visiškai priešingi jausmai, trukdę jam aiškiai mąstyti.

Jis turi vaiką.

Mažą mergaitę.

Jai keturiolika mėnesių, o jis su ja nebuvo nė sekundės. Jis nematė jos augant Brontės įsčiose; jis nedalyvavo gimdyme. Jis nieko nežinojo apie jos gimimą, kiek viskas truko, ar ji gimė natūraliai, ar teko daryti cezario pjūvį. Nežinojo, ar Brontė pati maitino mažylę. Jis nieko nežinojo apie ją: negirdėjo jos balso, nejuto jos švelnios kūdikiškos odelės, minkštų plaukų ar mažų rankyčių prisilietimo. Kaip jis susigrąžins tą laiką? Kaip gali Brontei už tai atleisti? Jis jautė, kad tai užnuodijo jo jausmus. Jis grįžo, tikėdamasis susigrąžinti mylimą moterį. Bet dabar jautėsi taip, lyg visai nepažinotų Brontės. Ji pasikeitė. Tapo intrigas rezgančia vagiliūkšte, ir neapykanta vertė jį dar kartą išbraukti šią moterį iš savo gyvenimo. Bet jis to negalėjo dėl dukrelės. Jo širdis dar sykį susitraukė, pagalvojus apie mažylę, kurią matė nuotraukose.

– Norėjau pasakyti tau akis į akį, – tyliai tarė Brontė. – Bet neatsiliepei į mano skambučius nei į elektroninius laiškus. Buvau tavo viloje Milane, bet manęs neįleido. Tavo namų tvarkytoja pasakė, kad tu – Jungtinėse Valstijose su meiluže.

Luka pajuto užgriūvančią kaltės laviną. Jis pasirūpino, kad jai būtų neįmanoma su juo susisiekti. Taip gerai sumėtė pėdsakus, kad net jo šeima nežinojo, kur jis ir ką veikia. Visiems pasakojo tą pačią pasakėlę: audringas romanas Valstijose. Ir tai suveikė, galbūt net pernelyg gerai.

– Galėjai atsiųsti laišką, – atsakė, vis dar nepasiruošęs prisiimti kaltės.

– Ar šitaip būtum norėjęs sužinoti, kad pradėjai kūdikį?

– Būtų tūkstantį kartų geriau, nei sužinoti restorane, visiškai svetimų žmonių akivaizdoje, – atrėžė jis.

Ji nuleido akis ir vėl prikando lūpą.

– Juk sakiau, buvau bepasakanti tau, kai jie priėjo...

– Kada? – paklausė jis. – Tarp pagrindinio patiekalo ir deserto? Kaip būtum tai įterpusi į pokalbį? Beje, prieš keturiolika mėnesių pagimdžiau tavo vaiką, maniau, norėsi žinoti dabar, kai esi Melburne. Dėl Dievo meilės, Bronte, ką, po velnių, sau galvojai?

Ji pakėlė į jį akis, jose spindėjo ašaros.

– Nesitikėjau vėl tavęs pamatyti. Tu labai aiškiai pasakei, kad tarp mūsų viskas baigta.

– Taigi tu nubaudei mane, laikydama paslaptyje mano kūdikį. Taip? Ar todėl neįdėjai daugiau pastangų, kad su manimi susisiektum?