Мелани Милберн: Nelauktas sugrįžimas

Brontė negalėjo sulaikyti ašarų.

– Ak, Luka, negi nesupranti, kad man reikia viską žinoti, nes tik tada mums pavyks išsaugoti santykius?

Jis nubraukė jos ašaras nykščiais.

– Nenorėjau, kad imtum manęs gailėtis. Nepakenčiu gailesčio. Iš kur man žinoti, kad būsi su manimi dėl to, kad to nori, o ne dėl to, kad manęs gailiesi?

Ji nurijo didelį gumulą.

– Tavo senelis sakė...

– Jis buvo teisus, – niūriai atsakė Luka. – Patyriau netikėtą komplikaciją. Prasidėjo kraujavimas, dėl kurio tris savaites gulėjau komos būsenos. Niekas nežinojo, koks būsiu pabudęs, ar iš viso pabusiu. Lygiai taip pat buvo ir mano tėvui. Nepakelčiau to, jei pabudęs tuščiu žvilgsniu, besiseilėdamas, sėdėčiau kėdėje, nepažindamas mane mylinčių žmonių. Kaip galėčiau šitaip pasielgti su savo šeima? Kaip galėčiau šitaip pasielgti su tavimi?

Brontė pagaliau suprato. Jis taip ja rūpinosi, kad atidėjo savo paties svajones ir viltis, kad paleistų ją, jei netyčia atsitiktų kas nors siaubinga. Užuot jo poelgį laikiusi siaubingu ir savanaudišku, ji dabar manė, kad tai – garbingiausia ir rūpestingiausia, ką žmogus gali padaryti dėl mylimojo.

– Todėl viską taip ir baigei, ar ne? – paklausė ji. – Norėjai, kad galvočiau, jog nieko man nebejauti. Todėl niekada nekalbėjai apie jausmus, kol buvome kartu. Visada žinojai, kad paleisi mane, norėdamas apsaugoti nuo visą gyvenimą truksiančio rūpinimosi tavimi, nes žinojai, kad niekada nuo tavęs nenusisukčiau.

Jis pažvelgė jai į akis, Adomo obuolys sujudėjo, jam sunkiai nuryjant seiles.

– Tai buvo sunkiausia, ką kada nors turėjau padaryti, – tarė jis. – Žinojau, kad jei būčiau tai padaręs akis į akį, negalėčiau nuo tavęs pasitraukti. Keletą kartų vos neprasitariau apie savo būklę, bet pavyko susilaikyti. Nenorėjau tavo gailesčio. Nenorėjau, kad prisirištum iš pareigos.

Brontė užsikirto.

– Aš... aš būčiau su tavimi, Luka, juk žinai tai?

– Tai ir buvo visa bėda, cara . Žinojau, kad būtum su manimi nepaisydama nieko, bet negalėjau to leisti. Kas, jei būtų nutikę blogiausia? Galėjau tapti invalidu ar ne viso proto. Tokių atvejų yra buvę. Smegenys negali ilgai būti be deguonies. Keli priepuoliai gali pridaryti nepataisomų nuostolių. Negalėjau rizikuoti sugriauti tavo gyvenimo. Pasaulis buvo tau po kojomis. Juk tu tokia talentinga. Buvau tikras, kad atsidursi Londono baleto akademijoje. Būčiau tau trukdęs. Privalėjau paleisti.

Brontė stipriai apkabino jį per liemenį, o nuo jos ašarų sudrėko jo marškiniai.

– Niekada nenustojau tavęs mylėti, Luka, – kūkčiojo ji. – Visą tą laiką melavau sau, kad nekenčiu tavęs, bet tai – netiesa. Negalėčiau tavęs nekęsti.

Luka įkvėpė jos plaukų aromato.

– Tikėjausi, kad nesunaikinau visko, ką man jautei, – liūdnai pasakė jis. – Turėjau palaukti, kol mano būklė pagerės. Pažadėjau sau, kad, kai tik praeis metai be priepuolių, susisieksiu su tavimi. Regis, praėjo visas gyvenimas. Nemaniau, kad tai ir buvo gyvenimas, Elos gyvenimas.

Brontė pakėlė į jį žvilgančias akis.

– Ji pamilo tave nuo pat pirmos akimirkos, Luka. Nesijaudink, kad ji nesupranta, jog nebuvai šalia pirmuosius jos metus. Kai ji paaugs, galėsim jai paaiškinti. Svarbiausia, kad dabar esi čia. Tu – jos tėvas. Visada toks buvai. Niekada kitaip apie tave negalvojau.

Jis šyptelėjo.

– Myliu tave, juk supranti tai, ar ne? Mylėjau tave nuo pat mūsų pažinties. Tu – mano širdis, gyvenu dėl tavęs, myliu tave taip, kad net skauda.

Jos akys vėl sudrėko.

– Man atrodo, tik dabar imu tai suprasti.

Jis švelniai nubraukė plaukų sruogą jai nuo veido, jo tamsios akys švelniai žvelgė į ją.

– Įsimylėjau tave tą dieną, kai susitikome Londono knygyne. Atmeni, kaip atsitrenkei į mane ir numetei savo rankinę, o visas jos turinys pabiro ant grindų?

Brontė nusišypsojo.

– Šitaip ir gavai mano adresą, ar ne? Patikrinai dienoraštį, prieš atiduodamas jį man.

– O ką dar daryti beviltiškam vyrukui? – Jis išsišiepė. – Norėjau dar sykį tave pamatyti. Iškart pajutau trauką. Niekada nieko panašaus nejaučiau. Kai susilietė mūsų pirštai, man ištiesus tau tavo lūpų blizgį, atrodė, kad trenkė elektra. Mano pirštai tvinkčiojo dar valandų valandas.

– Mano taip pat, – tarė ji, apsivydama jo kaklą.

Jis pasilenkė ir pabučiavo ją švelniu lėtu bučiniu. Kai pagaliau pakėlė galvą, Brontė svajingai žiūrėjo į jį.

– Negaliu patikėti, kad tai iš tiesų vyksta, – tarė ji. – Svajodavau, kaip mes vėl susitinkam. Niekada nemaniau, kad tai iš tiesų įvyks.

– Atsiprašau, kad viskas taip išėjo, – tarė jis. – Bet nesu tikras, kad ir vėl taip nepasielgčiau. Pernelyg tave mylėjau, kad sąmoningai sugriaučiau tavo gyvenimą.

– Ar kam nors pasakojai apie savo būklę?

– Tik tada, kai viskas praėjo, – atsakė jis. – Savo advokatui palikau laišką, jei kas nutiktų. Daktarams buvo liepta susisiekti su juo, jei kas vyktų ne pagal planą, jie taip ir pasielgė, kai ištiko koma. Mano šeima, žinoma, siaubingai jaudinosi, kaip gali įsivaizduoti, ypač mama. Ji jau prarado vieną vaiką ir niekada su tuo nesusitaikė. Džordžijus laikėsi pakankamai neblogai, o Nikui buvo sunkiau. Bet, manau, dabar jis man jau atleido.

Brontė meiliai glostė jam veidą.

– Labai džiaugiuosi, kad pasakei man, Luka. Labai nervinausi, kad teku už tavęs tik dėl Elos. Neatrodė, kad gerai elgiamės. Bijojau, kad atimsi ją iš manęs, na, žinai, kausies dėl globos ar panašiai.

Jis paniuro.

– Mačiau dramą, kurią šiuo metu dėl savo šuns kelia mano brolis ir jo žmona. Nė vienas nenori nusileisti. Nenorėjau jūsų versti šito kęsti. Buvau nusiteikęs, kad viskas išsispręs. Jaučiau, kad tau tiesiog reikia laiko.

Brontė pažvelgė ironiškai.

– Ir šiek tiek spaudimo.

– Na, – išsiviepė jis, – reikėjo daryti, kas priklauso.

Ji prisiglaudė dar stipriau.

– Žinoma, – sušnibždėjo. – Ypač jei rimtai kalbėjai apie Elos sesutę ar broliuką.

Jo akys užsidegė.

– Nori pasakyti, kad esi pasirengusi dar vienam kūdikiui?

Ji nusišypsojo ir viliojamai pasimuistė.

– Žinoma. Tai gal pradėkime?

Luka nusišypsojo, nusmaukdamas jos naktinukų petnešas.

– Pamėgink mane sustabdyti, cara , – sumurmėjo, prispausdamas jos nugarą prie lovos ir aistringai ją pabučiavo.

Po dviejų savaičių...

Brontė stovėjo bažnyčios gale žiūrėdama į Luką, laukiantį jos prie altoriaus. Grojo vargonai, susirinkusieji šypsojosi, vilties, laimės ir meilės sklidiną orą užliejo gėlių aromatas.

Ji pagavo motinos žvilgsnį ir nusišypsojo. Ela muistėsi Tinos Benet rankose ir šūktelėjo:

– Mama glazi, mama labai glazi!

– Mama iš tiesų graži, – tarė Luka, Brontei priėjus prie jo.

– Labas, – švelniai tarė ji.

– Sveika. – Jis paėmė jos rankas ir švelniai jas spustelėjo. – Tu drebi.

– Aš jaudinuosi.

– Nesijaudink, tesore mio . Tai – mūsų bendro gyvenimo pradžia. Mūsų šeiminio gyvenimo.

Kunigas pradėjo graudžiai malonią ceremoniją, kurios pabaigoje visi ašarojo. Jai pasibaigus ir porai išėjus iš bažnyčios, Brontę kaipmat apsupo Lukos šeima. Net Džordžijus ir Maja, atrodė, į šalį atidėjo savo nesutarimus, kad nesugadintų ypatingos Lukos ir Brontės dienos.

Lukos motina šluostėsi akis, šypsodamasi prisitraukė Brontę ir apkabino ją taip, kad, rodėsi, sutraiškys. Per pastarąsias kelias savaites ji sušvelnėjo ir praleido ne vieną laimingą dieną, padėdama jai pasiruošti vestuvėms. Brontė jautė, kad Džiovanos meilė Elai atpirko visus nemalonius jausmus, kuriuos ji patyrė pirmąją jų susitikimo dieną.