Мелани Милберн: Nelauktas sugrįžimas

Brontė nustebusi apsisuko ratu.

– Čia nuostabu...

Džordžijus pakuteno Elai pasmakrę, prieš atsisukdamas į Brontę ir suglumęs pažvelgė į ją.

– Argi Luka tavęs čia nebuvo atsivežęs? Kai sakei, jog esi buvusi Milane, pamaniau, kad atvykai nakčiai ar dviem čia su juo.

Brontė nežiūrėjo į Luką, bet jautė jo žvilgsnio svorį.

– Ne, – atsakė ji, stengdamasi neišsiduoti. – Jis vis neprisiruošė.

Džordžijus padavė besirangančią Elą Brontei.

– Paliksiu jus dviese, įsikurkite, kol atvyks mama ir senelis.

– Ar neliksi vakarienei? – paklausė Luka.

Džordžijus papurtė galvą.

– Ne, esu susitaręs.

Luka suraukė antakius.

– Su kažkuo susitikinėji?

Brolis paniuro.

– Maja su manimi skiriasi, Luka. Tai – ne mano sumanymas. Laikas gyventi toliau. Viskas baigta.

– Bet juk dar per anksti būti pastebėtam su kuo nors...

Džordžijus kažką ugningai išbėrė italų kalba. Lukos atsakymas buvo pertrauktas, o oras, atrodė, tuoj ims traškėti nuo kelias sekundes tvyrojusios įtampos.

Brontė apsidžiaugė, kai Ela ėmė niurzgėti. Sausai atsisveikinęs su Bronte Džordžijus išėjo, paskui save trenkęs durimis.

Kai Luka priėjo paimti jų lagaminų, jo veido išraiška buvo audringa.

– Ar viskas gerai? – paklausė Brontė atsargiai.

Jis mestelėjo į ją pasibjaurėjimo kupiną žvilgsnį.

– Mano brolis – užsispyręs kvailys.

– Manau, kad neprotinga kištis į kitų santykius, – tarė ji. – Jie patys turi viską išsiaiškinti.

Jis ilgai žiūrėjo į ją.

– Galbūt tu teisi. – Jis giliai atsiduso.

Brontė apsižvalgė.

– Ar turi namų tvarkytojų ar kitų darbuotojų?

– Šią savaitę jie manęs dar nelaukė, – atsakė jis. – Mama paskolino man savo tvarkytoją, kol manoji grįš iš atostogų.

Ji susiraukė ir stipriau priglaudė Elą.

– Ar ji – ta pati, kuri neįleido manęs, kai atvykau pranešti tau apie Elą?

Jis pažvelgė keistu neįskaitomu žvilgsniu.

– Ne, – atsakė pasisukdamas ir pakildamas laiptais aukštyn.

Dėl pasikeitusio laiko Elai dar nebuvo metas miegoti, todėl Brontė nusprendė jos nemigdyti, kol atvyks Lukos mama ir senelis. Nuo tada, kai Luka aprodė jai vilą, ji daugiau jo nematė. Spėjo, kad jis atsakinėja į elektroninius laiškus ir praleistus skambučius didžiojoje savo studijoje antrame aukšte.

Jis nuvedė ją į pagrindinį miegamąjį, kur Brontė dabar ir buvo, ruošdamasi išsikrauti daiktus, o Ela sėdėjo ant grindų jai prie kojų, kai kažkas pasibeldė į duris. Maždaug šešiasdešimties metų moteris prisistatė Rosa, Sabatinių namų tvarkytoja. Ji žavėjosi Ela, nebloga anglų kalba pasakodama Brontei apie savo netrukus pasaulį išvysiantį anūką. Brontė iškart pamėgo Rosą. Ji nesmerkė jos ir nebuvo pasipūtusi.

– Jūs – labai laiminga moteris, – tarė Rosa, iškraudama pirmąjį lagaminą, kol Brontė rinkosi, ką apsivilkti šiandienos vakarienei. – Luka – geras vyras, sì ?

Brontė nusišypsojo, paduodama Elai žaislą.

– Taip, taip, iš tiesų.

– Jis myli savo mažąją bambino , – tęsė Rosa, su šypsena žvelgdama į Elą. – Jis visada mylėjo vaikus. Kaip ir Džordžijus. – Ji atrodė nepatenkinta, dėdama marškinius į lygintinų drabužių stirtą. – Aš nepritariu skyryboms, na, nebent vienas iš partnerių buvo neištikimas, smurtavo arba turėjo priklausomybės problemų. Prie santuokos reikia dirbti.

– Galbūt jie tiesiog nebemyli vienas kito, – tarstelėjo Brontė.

Rosa susiraukė ir pažvelgė į ją suraukusi antakius.

– Meilė – kaip sodas. Ją reikia puoselėti, net jei, bėgant laikui, ji keičiasi. Luka tavęs taip paprastai nepaleis. Jis gali būti užsispyręs, bet ne toks kietakaktis, kaip jo vyresnysis brolis. O dar Nikas... – Ji svajingai nusišypsojo, lankstydama palaidinę. – Jis laukinis, tas Nikas. Prireiks ypatingos moters, kad jį suvaldytų.

Brontė mąstė, kokie skirtingi Lukos ir jos gyvenimai. Jis turi mylinčią šeimą, krūvas pinigų ir armiją darbuotojų, pildančių kiekvieną jo troškimą. Ji užaugo jausdama spaudimą, kad yra vienintelis vienišos motinos, nenorinčios jos paleisti, vaikas.

– Ar norėtumėt, kad išlyginčiau? – paklausė Rosa, rodydama į juodą suknelę, kurią Brontė spaudė prie krūtinės.

– Ak... Ne, išsilyginsiu pati.

Rosa išplėšė ją Brontei iš rankų.

– Esu čia, kad padėčiau jums, signorina Benet. Paimsiu Elą, kad galėtumėte ramiai nusiprausti ir apsirengti. Luka man sakė, kad auklė ateis tik pirmadienį.

Brontė sumirksėjo.

– Auklė?

Rosa pakėlė Elą nuo grindų ir pasisodino ant šlaunies.

– Jis nieko jums nesakė?

– Ne.

– Ak, štai ir jis, – tarė Rosa, nusišypsojo Lukai ir išėjo iš kambario drauge su kikenančia Ela, bandančia išverti jai auskarą.

Brontė pažvelgė į jį.

– Kokios čia kalbos apie auklę?

Jis uždarė miegamojo duris, jo veidas buvo kaip visuomet uždaras.

– Tu prieš?

– Žinoma, prieš, – atsakė ji, svilindama jį žvilgsniu. – Labiausiai dėl to, kad nepasitarei su manimi. Viską ir toliau darai man už nugaros.

– Frančeskos puikios rekomendacijos, – tarė jis. – Ji labai patyrusi. Esu tikras, kad puikiai sutarsite.

– Ne čia esmė. Kodėl neaptarei to su manimi?

– O ką čia aptarinėti? Australijoje tau padėjo motina. Maniau, panašios pagalbos reikės ir čia. Juk tu ruošiesi mokyti, pameni? Kaip tai darysi, kai reikės prižiūrėti Elą?

Brontė sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pradėjo žingsniuoti po kambarį.

– Nekenčiu palikti Elos bet kam, – tarė ji. – Noriu mokyti, nesuprask neteisingai, tiesiog niekada nemaniau, kad reikės paaukoti tiek daug laiko – laiko, kurį mieliau praleisčiau su Ela. – Ji apsisuko ir pažvelgė į jį. – Žinau, kad jautiesi praradęs pirmuosius Elos metus, bet taip pat jaučiuosi ir aš. Manęs nebuvo šalia tą dieną, kai ji žengė pirmąjį žingsnį. Tik mano mama. Visada jausiuosi dėl to kalta.

Luka priėjo ir išlaisvino jos rankas, paėmė ją už riešų.

– Mes abu daug praleidome, bet nieko negalėjome pakeisti. Tačiau ateitį galime planuoti.

Ji pažvelgė į jį, jos mėlynose akyse atsispindėjo nepasitikėjimas.

– Viskas būtų kitaip, jei būtume įsimylėję.

Luka pajuto, kaip suspurdėjo širdis, lyg kažkas būtų jai sudavęs. Jis nutaisė abejingą veidą ir paleido jos rankas.

– Esu tikras, kad mums visai neblogai seksis. Laimei, meilė nėra būtina geram seksui.

– Seksas nėra labai tvirtas pagrindas santuokai, – nuraudusi tarė Brontė. – Kas nutiks, kai aistra užges? Ieškosi kitos, kuri patenkintų tavo poreikius?

– Tai visiškai priklausys nuo tavęs, – atsakė jis. – Nesu neištikimybės šalininkas. Kuris nors visuomet nori daugiau, nei gali būti duota. Žmonės lieka įskaudinti, ir ne tik suaugusieji. Bet jei nebenorėsi tęsti su manimi fizinių santykių, turėsiu apmąstyti kitus variantus.

Ji papurtė galvą, bet, jai nusisukant, jis spėjo pamatyti Brontės akyse liepsną. Pavydas – visada geras ženklas. Galbūt tai ir nereiškė, kad ji myli jį kaip anksčiau, bet ji tikrai nepasiruošusi juo su niekuo dalytis, o tai – gera pradžia.

– Pranešiu tau, – sumurmėjo ji.

Luka nusišypsojo sau.

– Tai dabar esi pasirengusi dalytis guoliu? – ramiai paklausė jis.

Ji atsisuko, skruostai degė raudoniu.

– Tave džiugina, kad aš tokia silpna, ar ne?