Мелани Милберн - Nelauktas sugrįžimas

Luka pakėlė galvą ir pabučiavo Brontės nosies galiuką.

– Labas, – tarė jis.

– Labas rytas, – atsakė ji.

Kelias akimirkas jis žiūrėjo jai į akis, tada pasakė:

– Ar šiuo metu geri kontraceptines tabletes?

Brontė pajuto nerimą.

– Taip, bet silpnas, tik tam, kad numalšinčiau mėnesinių skausmus.

– Bet, jei pastotum, mėnesinių skausmų iš viso nebeliktų, ar ne?

Tarp jos antakių susimetė maža raukšlelė.

– Ką turi omenyje?

Jis nubraukė išsidraikiusias plaukų sruogeles jai nuo veido. Brontė numanė, kad jis nori ištempti laiką, ir tai ją pykdė. Ji troško, kad jis liestų ją todėl, kad tiesiog negali atsispirti.

– Turiu omenyje, kad galbūt reikėtų pagalvoti apie antrą vaikelį, – tarė jis, lėtai sukdamas jos plaukų sruogą ant piršto. – Praleidau pirmuosius Elos metus. Jei padovanotume jai sesutę ar broliuką, nejausčiau tokio stipraus praradimo. Amžiaus skirtumas tarp jų būtų tobulas. Jei tu pastotum netrukus, ji būtų jau kiek savarankiškesnė gimus antrajam.

Brontė uždėjo rankas jam ant krūtinės ir pamėgino nustumti.

– Išleisk mane.

Jis nejudėjo, prispaudė ją savo kūnu, nepaleisdamas jos iš akių.

– Kas yra, cara ?

Ji grėsmingai pažvelgė į jį.

– Viską suplanavai, ar ne?

Luka paleido jos plaukus.

– Nieko neplanavau, Bronte. Aš tiesiog siūlau...

Brontei pagaliau pavyko išsirangyti. Ji nuslinko link kojūgalio ir griebė chalatą su jo šeimos inicialais, skubiai jį užsirišo.

– Aš nesu kokia kvaila dauginimosi mašina, – iškošė ji.

Jis taip pat siektelėjo savo chalato ir lėtai jį apsivilko.

– Tu puikiai sugebi apversti mano žodžius, – tarė Luka, jau bepradedąs pykti. – Netrukus tapsi mano žmona. Nėra nieko nusikalstamo siūlyti pagalvoti apie antrą vaiką kada nors ateityje. Nebūtinai tuojau pat. Tiesiog manau, kad turėtume rimtai apie tai pagalvoti, ypač dėl to, kad taip jau nutiko su pirmuoju.

Brontės akys užsidegė.

– Visiška nesąmonė! Aš nepasiruošusi dar vienam vaikui.

Jis įsirėmė rankomis į šlaunis.

– Kokie tavo pagrindiniai argumentai?

Vieną įtemptą akimirką ji spoksojo į jį, paskui iškvėpdama atsakė:

– Kaip gali to klausti?

– Bronte, aš noriu daugiau vaikų, – ryžtingai pasakė jis. – Norėčiau sūnaus.

Brontė nusiuntė jam mirtiną žvilgsnį.

– Dukters tau negana? Taip?

Luka nekantraudamas užvertė akis.

– Va ir vėl iškreipi mano žodžius. Myliu Elą. Ji – visas mano pasaulis. Tiesiog sakau, kad, jei lemtis ar Dievas, ar dar kas, leistų, norėčiau sūnaus.

– Galbūt turėsime kelias dukteris. – Brontė kilstelėjo smakrą.

– Tada jas visas mylėsiu visa savo širdimi.

O kaip aš? – tylomis klausė Brontė. – Ar mane kada mylėsi visa širdimi?

– Suprantu, kodėl tavo brolio žmona paliko tavo brolį, – ciniškai tarė ji. – Ar tokia Sabatinių santuokos sąlyga – kuo greičiau pagimdyti paveldėtoją ir dar antrą, atsarginį?

Luka nuo veido nusibraukė plaukus.

– Gal verčiau aptarsime tai kitą sykį.

– Ne. Aptarkime tai dabar. Nesiruošiu būti inkubatoriumi. Nesutiksiu gimdyti dar vieno vaiko, iki kol būsiu tikra, kad ši santuoka stabili ir patikima.

– Mūsų santuoka bus patikimesnė nei daugumos, – pabrėžė jis. – Nieko daugiau nenorėsi. Didžioji dalis moterų bet ką atiduotų, kad atsidurtų tavo vietoje.

Brontė sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Pinigai man nieko nereiškia, Luka. Dabar jau turėtum tai žinoti.

– Žinau. Žaviuosi šia tavo savybe. Visada ja žavėjausi. Tai – vienas tų dalykų, kurie išskyrė tave iš visų moterų, su kuriomis buvau, iki pasirodant tau.

Ji pajuto, kaip jos pasitikėjimo savimi burės akimirksniu subliūško.

– Sakai tai taip, lyg po manęs daugiau nieko nebuvo. – Brontė nuleido akis į grindis.

Kurį laiką tvyrojo trumpa, tačiau iškalbinga tyla.

Brontė lėtai vėl pakėlė akis į jį. Jis žiūrėjo į ją, nutaisęs neįskaitomą veido išraišką.

– Luka?

Jo veidą nušvietė savimi patenkinto žmogaus šypsena.

– Nebeatitinku tavo mergišiaus su mergina kiekviename uoste stereotipo, ar ne, Bronte?

Ji suglumusi žvelgė į jį.

– Bet buvai Amerikoje... Tavo namų tvarkytoja papasakojo man apie... apie tavo meilužę...

– Nebuvo jokios meilužės.

Brontė troško juo patikėti. Visas kūnas to troško, bet protas tiesiog negalėjo suvokti ir priimti.

– Tada kodėl?.. – jos klausimas pakibo ore.

Jis pasitrynė veidą.

– Amerikoje buvau dėl kitų priežasčių. Asmeninių.

Brontė neatitraukė nuo jo išplėstų ir vis dar suglumusių akių.

– Nemanei, kad gali man pasakyti?

Jis greitai papurtė galvą.

– Nesakiau niekam, net savo šeimai.

Ji trūksmingai įkvėpė.

– Nesuprantu, Luka. Kodėl atstūmei mane? Buvai toks beširdis. Įskaudinai mane labiau nei bet kas kitas, labiau, nei maniau, kad įmanoma įskaudinti.

Jo veidą užtemdė kaltės šešėlis.

– Suprantu. Norėčiau pakeisti tai, kas įvyko, bet negaliu. Pasielgiau taip, kaip maniau esant tinkamiausia.

Brontė nusisuko, vis dar sukryžiavusi rankas, lyg skausmą ir pyktį gniaužtų prie krūtinės. Ji nebuvo pasiruošusi jų paleisti.

– Ar pasakysi man, ką iš tiesų veikei Jungtinėse Valstijose?

Praėjo, regis, visa amžinybė, kol jis pagaliau atsakė.

– Man darė operaciją.

Brontė atsisuko į jį.

– Kokią operaciją?

Prieš atsakydamas, jis vėl kiek padelsė.

– Šalino naktinę epilepsiją.

Brontė suraukė kaktą.

– Tu sirgai... epilepsija ?

– Ne ta įprastąja, bet – taip.

Ji sustingusi vis dar žiūrėjo į jį.

– Visą tą laiką, kol buvome kartu, sirgai ja ir nieko nesakei?

– Ką galėjau pasakyti? Saugokis, jei netikėtai, kai miegosiu, mane ištiks priepuolis ir savo besitampančiomis galūnėmis išmušiu tau dantį ar sulaužysiu nosį? Dėl Dievo meilės, Bronte, norėjau tave apsaugoti. Ar žinai, kiek kartų, pabudęs ryte, radau ant grindų sudaužytą lempą ar žadintuvą? Nuo dvidešimt septynerių metų, kai patyriau, kaip tada maniau, nedidelę galvos traumą, kasnakt išgyvenau košmarą. Nukritau nuo savo kalnų dviračio. Net nevažiavau į ligoninę. Po savaitės patyriau pirmąjį priepuolį. Tai nutiko vidury nakties. Aš pabudau... – Jis nutilo ir perbraukė ranka plaukus, lyg atsiminimai apie tai vis dar kamuotų. – Aš pabudau, ir mano ankstesnis gyvenimas baigėsi. Nepasakosiu dabar visų smulkmenų. Nuo tos akimirkos negalėjau su niekuo praleisti nakties. Nedrįsdavau užmigti, kol nebūdavau visiškai vienas. Negalėdavau pasikliauti savo kūnu.

Brontė buvo priblokšta.

– Nesuprantu, kodėl nepasakei man. Būtum apsaugojęs mus nuo viso to skausmo, jei tik būtum tuo pasidalijęs.

Jis suraukė antakius.

– Padariau tai dėl tavęs, Bronte, negi nesupranti? Nebūčiau galėjęs sau atleisti, jei būčiau tave sužalojęs. Tu nežinai, ką tai reiškia. Praradau save. Prieš priepuolius kartais tapdavau irzlus ir nepakantus. O kartais jie ištikdavo netikėtai. Tiesiog prasidėdavo. Jaučiausi kaip antžmogis. Bijojau, kad suuos žiniasklaida. Ar įsivaizduoji, ką jie būtų padarę?

– Luka... – Brontė apsilaižė lūpas. – Suprantu, kad turėjo būti siaubinga, bet tu viską tik pabloginai, nuslėpdamas nuo manęs. Jei tik būtum paaiškinęs, kodėl toks buvai, vis tiek būčių tave mylėjusi.