Мелани Милберн: Nelauktas sugrįžimas

– Luka?

Jis apsisuko ir priėjo dideliais žingsniais, paėmė švarką ir raktelius.

– Man reikia eiti. Atsiųsiu jums automobilį penktadienį, dešimtą ryto. Nevėluokit.

Brontė susigūžė, kai Lukai už nugaros užsitrenkė durys. Suspaudė širdį, kai jo automobilis suriaumojęs nuvažiavo tolyn, ir iš akių paplūdo ašaros.

Dešimtas skyrius

Kai penktadienį Luka atvyko automobiliu su vairuotoju, aplink buvo per daug žmonių, kad Brontė išsakytų atsiprašymą, kurį repetavo ištisas dvi dienas. Kai ji ašaringai atsisveikino su motina ir Reičele, jos dėmesio pareikalavo Ela. Atvykus į oro uostą, Luka buvo pernelyg užsiėmęs dokumentais, todėl vieni jie liko tik privačiame lėktuve, Elai miegant netoliese stovinčioje lovelėje.

– Luka... – pradėjo ji ir lyžtelėjo lūpas. – Norėjau atsiprašyti už tai, kaip kalbėjau su tavim, kai davei man sužadėtuvių žiedą.

Jis užvertė dar vieną skaitomo dokumento puslapį ir ji išgirdo, kaip jis lėtai atsiduso, prieš pakeldamas į ją akis.

– Pamiršk tai.

Ji pasukiojo žiedą ant piršto, įsikando į lūpą žiūrėdama, kaip jis sklaido ilgą dokumentą. Spengė tyla... Na, iš tiesų tikriausiai spengė lėktuvas, išsilygindamas po pakilimo, bet Brontė pajuto, kad tarp jų atsivėrė bedugnė.

– Tik norėjau atsiprašyti, – ilgokai patylėjusi pratarė ji. – Tai – labai gražus žiedas. Tikriausiai labai brangus.

Luka atvertė kitą puslapį ir nepakeldamas galvos atsakė:

– Taip.

Brontė vėl apsilaižė lūpas ir dar kurį laiką jį stebėjo. Jis buvo labai susikaupęs, lūpos – įtemptos, o idealiai nuskusti skruostai išdavė pyktį. Aplink akis matyti nuovargio raukšlės, todėl ji svarstė, ar šią naktį jis iš viso miegojo.

– Ką skaitai? – ji vėl pamėgino užmegzti pokalbį po dar vienos ilgos tylos.

– Nieko svarbaus.

– Ar tai susiję su viešbučiais Australijoje?

Luka užvertė aplanką ir pažvelgė jai į akis per bedugnę tarp jų.

– Taip. Kodėl gi tau nepamiegojus, kol Ela snaudžia?

Brontė vėl pasukiojo žiedą.

– Pyksti ant manęs.

– Tai – pareiškimas ar klausimas?

– Pastebėjimas.

Jis kreivai nusišypsojo, bet žvilgsnis liko rimtas.

– Ir kodėl tu manai, kad galėčiau ant tavęs pykti?

Ji trūksmingai atsiduso.

– Nes elgiausi kaip tikra karvė. – Brontė pamojavo ranka, parodydama ją supančią prabangą. – Tu labai stengeisi visa tai organizuodamas, o aš tau nė sykio nepadėkojau.

– Neprivalai man dėkoti.

– Bet tu išleidai didžiules sumas man ir Elai. Ir mamai nupirkai tą bilietą. Ji atvyks į vestuves. Nemaniau, kad sutiks, bet pasakė man, prieš pat išvykstant. Nežinau, kaip atsidėkoti tau už viską, ką padarei dėl manęs... Dėl mūsų...

Luka padėjo aplanką ant sėdynės šalia, atsisegė saugos diržą ir priėjęs atsisėdo šalia jos. Paėmė Brontės ranką ir ėmė ramiai glostyti ją nykščiu.

– Pinigai man nieko nereiškia, Bronte. Gyvenime svarbiausia – ne tai.

Brontė pažvelgė į tamsias jo akis ir pajuto, kad jos krūtinėje kažkas sukirbėjo.

– Tu iš tiesų myli Elą, ar ne? – švelniai paklausė ji.

– Va čia tai tikras pastebėjimas. – Jis vėl šyptelėjo. – Be abejonių. Myliu ją labiau nei gyvenimą.

Brontė giliai viduje pajuto skausmą. Ji troško, kad jis tą patį pasakytų apie ją. Kaip ji ilgėjosi tų žodžių. Nuleido žvilgsnį į sunertas jųdviejų rankas: josios atrodė tokios mažos, ginamos ir saugomos jo. Lukos oda buvo tokia tamsi, tokia raumeninga, nusėta juodų plaukelių, o jos – švelni ir lygi, kreminio baltumo.

Jų akims susitikus, vėl prabudo atsargumas. Tamsiose Lukos akių gelmėse buvo matyti viskas, kas tarp jų įvyko prieš dvi dienas. Brontė juto, kaip pagreitėjo širdies plakimas, ir įsivaizdavo, kad jis jaučia tą patį. Ar jis prisiminė, koks jausmas būti įkalintiems nevaldomos aistros? It elektra smogiantį intymaus ryšio potyrį, kulminaciją, išvedusią iš proto lyg stipriausi narkotikai?

Luka suėmė jos smakrą dviem pirštais, – švelniai ir kartu geidulingai.

– Aš ir pats turėčiau atsiprašyti, – nedrąsiai tarė jis.

Brontė nuraudo.

– Nereikia dėl nieko atsiprašinėti.

– O ne, reikia, – atitarė jis tokiu pat žemu balsu, nykščiu perbraukdamas jos apatinę lūpą. – Buvau tau šiurkštus. Galėjau tave nuskriausti.

Brontė lyžtelėti jam nykštį.

– Nenuskriaudei, – sušnibždėjo sulaikiusi kvapą.

Jo nykštys sustingo, jis žvelgė jai į akis.

– Kažką minėjai apie nutrintą nugarą.

Ji nuleido akis, skruostai nuraudo.

– Pasakiau, kad suerzinčiau tave.

Jis vėl kilstelėjo jos smakrą, nenuleisdamas nuo jos tamsių akių.

– Aš kalbėjau rimtai, kai sakiau, kad turėtum pamiegoti. Ten, prie Elos, yra lova.

– Bet aš nesijaučiu pavargusi, – atsakė Brontė, nuleisdama akis į jo lūpas.

Jis gundomai nusišypsojo.

– Tada galbūt galiu sugalvoti ką nors, kuo galėčiau tave nuvarginti.

Brontės širdis sudrebėjo, ir ji pakėlė akis.

– Turi omenyje... čia? Lėktuve?

Lukos akys blizgėjo.

– Niekas mums netrukdys. Visa ši sekcija – mūsų.

Ji droviai į jį pažvelgė.

– Tu iš tiesų viską apgalvoji, ar ne?

Jis pabučiavo jos pirštų galiukus.

– Eik ir pasiruošk, – tarė. – Ateisiu po akimirkos.

Po kelių valandų Brontė nusižiovavo ir pasirąžė. Jos kūnas vis dar dilgčiojo nuo aistringų, bet švelnių Lukos glamonių. Ji pasuko galvą, kad pažiūrėtų į jį. Jis gulėjo ant nugaros užsimerkęs, jo krūtinė ramiai kilnojosi.

Ji nusišypsojo ir švelniai perbraukė pirštu jam per krūtinę iki pat bambos. Tai buvo ilgiausias laikas, kiek ji yra praleidusi lovoje su juo. Septynios valandos, beveik visa naktis.

Brontės pirštas keliavo per jo tamsius spenelius, kai nusileido kiek žemiau, Luka krūptelėjo, nors liko užsimerkęs. Ji apsuko kelis ratus aplink jo bambą, švelniai, erzindama. Tada leidosi žemiau, milimetras po milimetro, stebėdama, kaip įsitempė jo pilvo raumenys, jos glamonėms pasiekus kylančią erekciją. Ji suėmė ją ranka, švelniai suspaudė, braukė pirštais; ji sudrėko, jam vis labiau susijaudinant.

Netikėtai Luka sujudėjo, greitai apvertė ją ant nugaros, šiurkščiai įėjo į ją ir, regis, išstūmė visą orą iš jos plaučių. Luka palaimingai sudejavo, kai pajuto ritmą, o drėgnas Brontės kūnas padėjo jam judėti. Ji braukė nagais jam per nugarą, jausmai, regis, tuoj sprogs. Ji neįtikėtinai greitai artėjo link viršūnės, kūnas reagavo į kiekvieną prisilietimą. Jis užvaldė ją bučiniais, ir Brontė net pašiurpo iš malonumo.

Pasiekus viršūnę, jos kūnas vėl suskilo į tūkstančius dalelių. Sąmonė aptemo, kiekvienas raumuo, nervas ir sausgyslė dilgčiojo. Netrukus viršūnę pasiekė ir Luka, jo tvinkčiojimas giliai joje, jo dejonė sukrėtė Brontę.

Slinko ilgos minutės.

Brontei buvo gera gulėti jo glėbyje, mintyse įsivaizduojant, kad jis myli ją ir nori, kad ji visam laikui liktų jo gyvenime ne tik dėl Elos. Jos meilė jam iš tiesų niekada niekur nedingo. Ji tiesiog uždarė ją, kad ji ilgiau jos neskaudintų. Brontė vis dar sapnavo košmarus apie tai, kaip jis vėl ją palieka. Visi atstūmimai buvo sunkūs, bet tas, kurio ji iš pat pradžių tikėjosi, kažkodėl buvo visų sunkiausias. Jis sugriovė jos pasitikėjimą, o jos savigarba taip niekada iš tiesų ir negrįžo. Ji per greitai jam pasakė per daug, ir štai kur tai ją nuvedė. Ne, šį kartą ji elgsis ramiai. Jokių širdies išliejimų, jokių amžinos meilės prisipažinimų. Jokių ilgalaikių pažadų. Ji bus rami ir profesionali dėl jų susitarimo. Santuoka suteiks jai taip trokštamo saugumo, jei ne emocinio, tai bent finansinio. Ji visą gyvenimą matė, kaip sunku jos motinai buvo parūpinti maisto ant stalo. Brontei bent jau nereikės jaudintis dėl to. Tai buvo šiokia tokia kompensacija, bet ne tokia raminama, kaip ji norėjo.