Мелани Милберн: Nelauktas sugrįžimas

Brontei sukilo ašaros, bet ji pasistengė jas nuryti.

– Nori, kad viskas būtų taip, kaip nori tu. Trokšti valdžios. Suprantu tai, bet man sunku. Daug dirbau dėl savo karjeros. O dabar tikiesi, kad viską mesiu? Ši santuoka pasmerkta žlugti.

– Ji nežlugs, jei abu stengsimės dėl jos, – tarė jis. – Suprantu, kokia tau svarbi tavo karjera. Tvarkau reikalus, kad galėtum mokyti Milane.

– Nekalbu itališkai. – Brontė suglumo. – Nemokėdama kalbos, daug nepasieksiu.

– Gali išmokti. Noriu, kad Ela kalbėtų mano kalba. Svarbu, kad, dar būdama maža, išmoktų tiek anglų, tiek italų kalbas. Labai padėtų, jei tu su ja šnekėtum abiem kalbom. Galiu surasti tau asmeninį mokytoją.

– Atrodo, kad gali suorganizuoti viską. – Ji susiraukė.

– Ne viską. – Luka persibraukė ranka plaukus. – Yra dalykų, kurių niekada nenupirksi už jokius pinigus.

Brontė stebėjo, kaip jis pritūpė, kad padėtų Elai. Jis suvėlė švelnius, purius Elos plaukučius, ramiai, bet liūdnai šypsodamas. Kartais atrodė, kad jis atsitveria nuo jos. Jo veidą uždengdavo kaukė, paslėpdama emocijas, priversdama Brontę svarstyti, ko reikia, kad jis imtų pasitikėti ja tiek, kad pasakytų, kas iš tiesų jį jaudina.

Luka pakilo, laikydamas Elą rankose.

– Manau, jai reikia pakeisti sauskelnes.

– Aš pakeisiu.

– Susitvarkysiu, – tarė jis. – Praėjusį kartą man pavyko. Turiu praktikuotis.

Brontė nuvedė jį į mažą vonios kambarį ir padavė kūdikių kremą.

– Paruošiu jos pižamą ir naujus šliaužtinukus, – tarė ji.

Jai grįžus, Luka ir Ela taškėsi vonioje. Jis žaidė su geltona antimi kvaksėdamas, o Ela juokėsi. Tai buvo tipiška maudynių scena: mylintis tėvas ir patenkintas, laimingas kūdikis linksminosi drauge. Bet Brontė pasijuto esanti nuošaly. Ji įsivaizdavo, kaip, bėgant laikui, Elai iš jos nieko nebereikės. Viskas suksis apie Luką. Ji suprato, kad jis nori atsigriebti už praleistą laiką, bet juk negalėjo užgniaužti nuodijančio nepasitikėjimo.

Kai Ela buvo švarutėlė, Brontė paliko Luką skaityti jai pasakos, prieš paguldant į lovą. Ji pastebėjo, kad pasaka itališka, melodingi žodžiai priminė jai, kad netrukus ir kalba, kaip ir meilė tėvui, atskirs ją nuo dukters.

Patikrinusi apkepą orkaitėje, ji laukė jo svetainėje, sklaidydama žurnalą, kad nekramtytų nagų.

Luka atėjo po kelių minučių.

– Ji užmigo kaip angelas.

– Paprastai ji greitai užmiega, – tarė Brontė. – Tikriausiai man pasisekė. Nesu tikra, kaip būčiau susitvarkiusi su sudėtingu kūdikiu. Buvo pakankamai sunku ir su energingąją mažyle.

Luka įtempė lūpas.

– Va ir vėl kaltini mane. Pateiki save kaip auką. Mes abu – aukos, Bronte. Kada tai suprasi?

Brontė pašoko.

– Kada tu suprasi, kad negalima tiesiog pratęsti nuo ten, kur baigėm? Sudaužei man širdį, Luka. Sugriovei pasitikėjimą savimi. Nenoriu vėl likti įskaudinta. Neliksiu vėl įskaudinta.

– Šitaip manęs nekenti?

Brontė išsižiojo, bet tuoj vėl užsičiaupė ir nusisuko, kad jis nepamatytų jos akyse blizgančių ašarų.

Kelias akimirkas abu tylėjo.

– Bronte?

– Manau, jau žinai atsakymą, – atsakė ji, vis dar nusisukusi.

Luka uždėjo rankas jai ant pečių, ir plaukeliai ant jos sprando pasišiaušė. Kaip jos kūnas sužinojo, kad jis – taip arti? Pajutus jo tvirtą, aukštą kūną už savęs, jos nugara perbėgo šiurpuliukai. Jei pasilenktų į priekį, paliestų jį, jo karštį ir geismo įrodymą.

Ir pasimestų.

Jo šiltas kvėpavimas glostė jautrią jos kaklo odą, kai jis žemu ir tyliu balsu sukuždėjo jai prie ausies:

– Iš tiesų ne nekenti manęs, cara . Nekenti to, kad vis dar manęs nori.

Brontė atsakė sukandusi dantis:

– Nenoriu tavęs. Neapkenčiu.

Jis tyliai sukikeno, perbraukdamas delnu per visą jos ranką, pirštais lyg plienu sugniauždamas jos riešus.

– Gal parodytum man, kaip stipriai manęs neapkenti? – paprašė Luka, priartėdamas prie jos iš nugaros.

Ji stipriai užsimerkė, stengdamasi atsispirti pagundai. Jautė jo kūną, atsakantį į jos artumą, jo bundantį vyriškumą ir susijaudinimo kvapą. Jos kūne nerimo geismas, visos ląstelės kibirkščiavo, trokšdamos jo prisilietimo. Krūtys sustandėjo ir ėmė mausti, ilgėdamosi jo rankų ir lūpų. Visas kūnas alsavo troškimu, karštu, drėgnu troškimu, kuris niekada iš tiesų nebuvo dingęs. Tik prigesęs, kaip žarijos, laukiančios, kada vėl galės šokti į liepsną.

– Nagi, – tarė jis, švelniai kandžiodamas jos ausį savo stipriais baltais dantimis. – Parodyk man. Metu tau iššūkį.

Brontė vėl sudrebėjo, galva nusviro, kai jis pradėjo bučiuoti jai kaklą. Ji juto kiekvieną jo lūpų judesį, švelnius perbraukimus, krimsčiojimus, lėtas glamones ir seksualius liežuvio brūkštelėjimus. Ji vėl tarsi suskilo į mažutes šukeles, kojos nebeklausė...

Luka apsuko ją ir pažvelgė tiesiai į akis.

– Dvigubą iššūkį, – švelniai, gundomai, viliojamai sukuždėjo.

Brontė užsimerkė, kai jo veidas ėmė artėti. Švelnus aromatas nutūpė ant veido, bet paskui jis sustojo. Laukė, kada ji atsilieps. Brontė valdėsi kiek įstengė, bet tokios kovos niekada nebūtų laimėjusi. Svarstė, ar tik ne todėl jis ištisas tris savaites jos nelietė, kad įrodytų, kad ji iš tiesų negali jam atsispirti, kai tik jis paskleidžia savo žavesį.

Na, Luka teisus. Ji negalėjo jam atsispirti. Negalėjo ilgiau kovoti. Išleidusi pralaimėtojos atodūsį, ji pasistiebė ir prispaudė savo lūpas prie jo.

Iš pradžių tai buvo švelnus bučinys, jausmingas, bet paprastas. Brontė nebuvo tikra, kada jis pasikeitė, ar kas jį pakeitė. Bet staiga jokio švelnumo nebeliko. Tik skuba, troškimas, karštis ir tikslas, ją valdė Lukos lūpos. Liežuvis prašėsi įleidžiamas ir, vos tik ji atsipalaidavo, įsliuogė vidun, jaudindamas ją, erzindamas rodė tai, kas netrukus įvyks.

Brontės kūnas pašėlo. Ji rankomis apsivijo jo kaklą, pritraukė jį arčiau, papilve trindamasi į kietą it akmuo jo vyriškumą. Jos krūtys prisispaudė jam prie krūtinės, kieti speneliai ėmė durti, bučinys tapo gilus ir nebevaldomas.

Ji atsakė jam tokiu pat nekantriu bučiniu. Kandžiojo lūpas erzindama, provokuodama, kol kūnas ėmė reikalauti ekstazės. Brontė girdėjo duslią Lukos dejonę, jos liežuvis nardė pirmyn atgal, švelniai laižė jam lūpas.

Luka atsuko ją nuo sienos ir prispaudė prie grindų. Vienas po kito nuskriejo drabužiai. Brontė girdėjo, kad kažkas plyšo, bet nekreipė dėmesio. Ji troško būti paimta jo galingo kūno ir nunešta į rojų.

Luka lietė ją visą. Vieną akimirką jis glostė jai veidą, kitą – krūtis, nykščiu glamonėdamas standžius spenelius, kol iš malonumo Brontei ėmė trūkti oro.

Ji juto šiurkštų kilimą prie švelnios savo nugaros, bet tai rūpėjo mažiausiai. Ji siektelėjo jo, vos jis išsilaisvino iš kelnių ir trumpikių.

– Jei tu ruošiesi daryti tai, ką manau, turiu perspėti, kad gali gauti daugiau, nei tikiesi, – tarė jis perspėjamai.

Brontė geidulingai pažvelgė į jį.

– Esu tikra, kad greitai atsigausi.

– Nedaryk to, Bronte. – Jis sukando dantis ir įtempė raumenis . – Nedaryk... Aaa. ..

Brontė nusišypsojo sau, kai Luka virpėjo iš pasitenkinimo. Galbūt jis ir laikėsi atstumo tas tris savaites, bet lygiai taip pat negalėjo atsispirti jai, kaip ir ji – jam.

Jis nustūmė ją ant grindų, pasilenkė virš jos, o lūpos ėmė keliauti žemyn.

– Mano eilė, – žaismingai urgztelėjo.