Мелани Милберн: Nelauktas sugrįžimas

– Nenorėčiau apie tai kalbėti, – tarė ji, žingtelėdama atgal, bet jis pagriebė ją už rankos.

– Manau, mums reikia apie tai pasikalbėti.

– Tai nieko nereiškė, juk žinai. – Ji atžariai dėbtelėjo. – Tai buvo tik seksas.

Jo akys tamsiai sublizgėjo, o nykštys ėmė glostyti riešą, ten, kur kaip išprotėjęs ėmė daužytis pulsas.

– Su tavimi niekada nebūna tik seksas, Bronte.

Ji kilstelėjo smakrą.

– Galbūt aš pasikeičiau, kol nebuvome kartu.

Jis pakėlė jos riešą sau prie lūpų, švelniai jas prispaudė prie jautrios odos ir nė akimirkai nenuleido nuo jos akių.

– Tuomet, jei pasikeitei, tau neturėtų kilti sunkumų paversti mūsų santuoką tikra. Tai bus tik seksas, nei daugiau, nei mažiau.

Brontė pasijuto įkliuvusi į savo pačios spąstus.

– Žinau, ką mėgini padaryti, – atsakė ji ištraukdama ranką. – Nori, kad vėl įsimylėčiau tave.

– Noriu priversti tave pamatyti, kad drauge galime gyventi puikų gyvenimą. Žinau, kad turime daug ką pataisyti. Žinau, kad nepasitiki manimi ir manai, kad vėl išeisiu. Bet, Bronte, aš – ne tas pats vyras, koks buvau prieš dvejus metus.

Ji užvertė akis.

– Žmonės taip smarkiai nesikeičia, Luka. Turėsi padaryti daug daugiau, nei tik kalbėti, jei nori, kad bent apgalvočiau galimybę vėl būti su tavimi.

Luka pažvelgė į ją ryžtingai.

– Nepamiršk, su kuo turi reikalų, Bronte. Aš vis dar galiu viską tau labai apsunkinti, jei nesutiksi tekėti už manęs ir persikraustyti į Italiją.

Ela pasirinko kaip tik šią akimirką verkšlenti. Brontė priėjo prie jos ir pakėlė nuo sofos, prispausdama prie krūtinės, lyg mesdama iššūkį Lukai.

– Tu gali mane priversti tekėti už tavęs, Luka, – karčiai tarė ji. – Gali net priversti gyventi svečioje šalyje ir vaidinti atsidavusią žmoną. Bet privalai atminti viena: negali – nesvarbu, ką sakysi ar darysi, – priversti manęs tave mylėti.

Luka stebėjo, kaip ji surinko Elos daiktus. Jos staigūs, trumpi judesiai perteikė jos jausmus.

– Norėčiau matytis su Ela kasdien, kol išvažiuosime, – sukandęs dantis iškošė jis.

– Gerai, – tarė ji, dėbtelėdama į jį per petį, eidama pro duris.

– Bronte?

Ji piktai atsiduso ir suirzusi atsisuko į jį.

– Ką?

Jis įsispoksojo jai į akis.

– Vakar naktį nebuvo tik seksas. Bent jau man.

Akimirką Brontė susijaudino. Bet tik trumputę akimirką.

– Lažinuosi, kad sakai tai visoms savo meilužėms, – atrėžė ji ir, netarusi daugiau nė žodžio, išėjo, palikusi kambaryje tik savo kvepalų aromatą.

Devintas skyrius

Kitos trys savaitės buvo itin įtemptos. Brontės galva vis dar svaigo nuo ginčų su motina dėl sužadėtuvių su Luka. Galų gale Brontė nusprendė nesipriešinti žinodama, kad, jeigu atsisakys, niekada daugiau nebepamatys Elos.

Viskas buvo nuspręsta: ji privalo ištekėti už jo arba kentėti dėl pasekmių. Jai neliko pasirinkimo, bet slapčia kažkuri jos dalis svarstė, kaip viskas bus, kai jie susituoks. Tas aistros protrūkis, nuo kurio jos kūnas tirpo iki šiol, privertė suprasti, kad jų santuoka nebus tik sterilus paktas ant popieriaus, kaip ji manė iš pradžių. Net tą kartą viešbutyje, kai jis tik priglaudė lūpas prie jos riešo, visi jutimai pabudo, o nervai ėmė virpėti.

Vis dėlto po tos nakties Luka ėmė laikytis atstumo. Jų pokalbiai buvo trumpi ir dalykiški. Jis nė karto nepalietė Brontės, net nebučiavo pasisveikindamas ar atsisveikindamas. Elai jis buvo jautrus ir dėmesingas. Visą laisvą laiką tarp susitikimų praleisdavo su ja, Brontei stebint juos iš šalies. Jai suspausdavo širdį kaskart, pamačius dideles žydras Elos akis, taip patikliai žiūrint į jį. Jų santykiai labai greitai augo, ir Brontė ėmė jaustis taip, lyg Ela labiau mylėtų savo tėvą, nei ją. Jos mažos rankytės kilo aukštyn, kad paliestų jo apžėlusį veidą, tyras kaip varpelio skambėjimas juokas kėlė jam šypseną, o veidas taip sušvelnėdavo, kad Brontė dar labiau glumdavo dėl savo elgesio.

Luka surengė susitikimą su prabangiu vestuvių dizaineriu. Vos įžengusi į jo saloną, Brontė buvo įsprausta į nepriekaištingą suknelę, kainavusią pusę begalybės. Kiti reikmenys buvo pristatyti į jos butą arba studiją: dizainerio kurti drabužiai, nėriniuoti apatiniai, žaislai ir drabužėliai Elai.

Likus dviem dienoms iki išvykimo, Luka susitarė, kad galėtų ateiti pavakarieniauti į butą. Jis norėjo išmaudyti ir pamaitinti Elą, kaip tą naktį viešbutyje, nes nuo tada dėl susitikimų jam vis nepavykdavo.

Jis atvažiavo, kaip tik išeinant Brontės motinai. Tina pažvelgė į jį žudančiu žvilgsniu, praeidama pro jį ant slenksčio, bet jis sulaikė ją, paduodamas voką.

– Kas čia? – įtariai paklausė ji.

– Tai – kelionė į Italiją, į jūsų dukters vestuves. Tikiuosi, tai bus pirmas iš daugelio vizitų į mano tėvynę.

Tina išsižiojo žiūrėdama į voką, lyg jis turėtų sprogti, vos jai palietus.

– Noriu dalyvauti Elos gyvenime, – tarė Luka. – Jūs – jos močiutė. Iki šiol darėte didžiulę įtaką jos gyvenime. Nenoriu, kad tai pasikeistų.

Brontė stebėjo iš šalies, kaip sudrėko jos motinos akys. Tina paėmė voką, sumurmėjo padėką ir išėjo.

Luka uždarė duris ir atsisuko į Brontę.

– Kaip manai, ar ji atvyks?

Brontė užsikišo plaukų sruogą už ausies.

– Kalbėjau su ja apie tai. Ji turi pasą, bet niekada juo nesinaudojo. Planavo aplankyti mane Londone, bet aš grįžau, jai nespėjus išsiruošti.

Luka suraukė kaktą, o veido bruožai patamsėjo.

– Negali atsispirti nepriminusi, kaip tave nuvyliau, ar ne?

– Nedariau nieko panašaus, – atsiliepė ji. – Tik pasakiau...

–  Papà! – Ela pribėgo, nešina Luko padovanotu pliušiniu meškučiu, beveik tokio pat dydžio, kaip ir ji. – Papà!

Luka nusišypsojo ir apglėbė mergytę.

–  Mio piccolo , – tarė. – Kaip mano mažylė?

– Pastaruoju metu ji dažnai kartoja papà , – tarė Brontė. – Ypač pamačiusi žaislus, kuriuos jai nupirkai.

Jis nusišypsojo ir pabučiavo apvalią Elos nosytę.

– Ruošiuosi suteikti jai visa, kas geriausia.

Brontė paleido sunertas rankas.

– Luka... Nemanau, kad protinga ją šitaip lepinti taip anksti. Ji labai maža. Nenoriu, kad manytų, jog jai priklauso viskas, ką pamato. Ji turi išmokti vertinti daiktus, jų palaukdama.

Luka pažvelgė į Brontę. Jo žvilgsnis buvo kietas, šypsena dingo.

– Neaiškink man, ką galiu ir ko negaliu daryti su savo vaiku, – griežtai tarė jis.

Brontė kilstelėjo smakrą.

– Ji – dar kūdikis, Luka. Jai net nėra dvejų. Jai nereikia krūvos brangių žaislų ir drabužių. Jai reikia meilės, dėmesio ir saugumo.

– Ji gaus visa tai ir daugiau, – atsakė jis, nuleisdamas besimuistantį kūdikį ant grindų.

– Neįsivaizduoju, kaip ji jausis saugi, kai matys mus supančiotus santuokoje be meilės ir aistros. – Brontė sukryžiavo rankas ant krūtinės.

Lukos žvilgsnis sutiko jos akis, ir Brontė suvirpėjo.

– Manai, mūsų santuokoje nebus aistros?

Brontė pajuto, kad kaista.

– Nežinau, ką galvoti. Tu viską suorganizavai žaibišku greičiu. Pareikalavai, kad susipakuočiau savo dabartinį gyvenimą, bet nežinau, ko iš manęs tikiesi ten.

Ilgokai patylėjęs jis giliai atsiduso.

– Žinau, kad tau sunku, Bronte. Visiems sunku. Užjaučiu tavo motiną, tikrai. Užjaučiu ir savo motiną, brolius ir senelį, kurie praleido Elos kūdikystę. Bet tu – Elos mama, o aš – tėvas. Kito kelio nėra.