Мелани Милберн - Nelauktas sugrįžimas

Luka atitraukė rankas.

– Bus nelengva. Pats pirmas tai pripažinsiu. Padarysiu viską, ką galiu, kad būtų kuo lengviau. Mano šeima tave priims. Pasirūpinsiu tuo. Jie dievins Elą, o ilgainiui ims dievinti ir tave. Tam prireiks laiko. Turėsi būti kantri.

Jis kiek atsitraukė, prieš prabildamas.

– Aš tau dosniai atsilyginsiu už tai, kad ištekėsi už manęs. Mano finansininkai ir teisininkai sudarys sutartį. Tai turėtų padėti išsklaidyti kai kurias tavo abejones.

Brontė suraukė kaktą.

– Manai, gali sumokėti man už tai, kad būčiau tavo žmona? Manai, gali mane nupirkti ?

Jo žvilgsnis buvo ciniškas.

– Viena, ko išmokau versle, – visi turi savo kainą. Esu tikras, tu taip pat.

Jos akys žaibavo.

– Manai, išgalėsi mane įsigyti? – paklausė ji užsimiršusi, kad nuėjo per toli.

Jis klastingai šyptelėjo.

– Sakyk kainą.

Brontė pasakė jam skaičių, kosminę sumą, kuri daugumą vyrų sutrikdytų. Lukos veidas atrodė lyg kaukė. Jame nebuvo jokio jausmo. Atrodė, kad jie aptarinėja verslo sandorį.

– Gerai, – tarė jis. – Pasirūpinsiu, kad pinigai būtų pervesti į tavo banko sąskaitą kuo skubiau. Turėsi duoti man savo banko duomenis, nebent nori, kad čia ir dabar išrašyčiau čekį.

Brontė surašė savo duomenis ant lapelio, o jos viduje vyko kova dėl to, ką ji ką tik padarė. Ji parsidavė. Jos ateitis dabar – jo rankose. Ji padavė jam lapelį, negalėdama išlaikyti jo žvilgsnio.

– Turėsiu perspėti savo mokinių tėvus iš anksto, – tarė.

– Esu tikras, tavo verslo partnerė galės viskuo pasirūpinti, – atsakė jis. – Noriu, kad Italijoje būtume jau mėnesio pabaigoje. Noriu, kad susituoktume šeimos viešbutyje Milane. Taip visi mano šeimos nariai galės dalyvauti. Mano seneliui per toli keliauti į Australiją.

– Ar išprotėjai? Negaliu visko sutvarkyti čia tik per tris savaites!

– Aš – užsiėmęs vyras, Bronte, – tarė jis. – Čia turiu įsipareigojimų, kuriuos dabar turėsiu atidėti, iki grįšiu.

Ji vėl susiraukė.

– Tai tikiesi, kad sekiosiu paskui tave pirmyn atgal skersai pasaulį?

Jis nenuleido nuo jos akių.

– Juk taip elgtųsi dauguma mylinčių žmonų, ar ne?

Brontei prireikė akimirkos atsigauti.

– Tu... tu nori, kad apsimesčiau, jog mūsų santuoka normali?

– Na, žinoma, – tarė jis.

Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Apie tai negali būti nė kalbos. Nedarysiu to.

– Tai ne derybų klausimas, Bronte. Nebūsiu pajuokos objektas dėl to, kad mano žmona manęs negali pakęsti. Visada ir visur vaidinsi atsidavusią žmoną.

Brontė užsipuolė jį.

– Ar ši santuoka bus išskirtinis sandoris, ar tu tęsi savo ankstesnį gyvenimo būdą?

Jis žiūrėjo į ją, išlaikydamas sunkią pauzę.

– Tai, cara, visiškai priklausys nuo tavęs. Kodėl turėčiau eiti į šalį, jei visi mano poreikiai bus patenkinti namie?

– O kaip mano poreikiai? – paklausė, spigindama į jį akimis.

Jis paėmė automobilio raktelius ir, priėjęs prie durų, atsakė:

– Manau, prieš kelias minutes tau parodžiau, kaip stropiai tenkinu tavo poreikius.

Jis nužvelgė ją, tarsi nurengdamas, glamonėdamas, viliodamas.

– Būdama mano žmona, Bronte, daugiau nieko netrokši.

Jis uždarė paskui save duris ir Brontė pagaliau iškvėpė orą, kurį, net pati to nejausdama, buvo sulaikiusi.

Daugiau nieko netrokši, – pasakė jis. Bet kaip jos troškimai? Jokie pinigai nenupirks jai meilės, kurios taip beviltiškai reikėjo.

Aštuntas skyrius

Kitą dieną Brontė nusprendė pasiimti Elą į Lukos viešbutį. Ne tik todėl, kad jis galėtų daugiau laiko praleisti su savo dukra, jei ji ten jį užtiks, o labiau tam, kad nepultų jam į glėbį, kaip jau atsitiko praėjusią naktį.

Jos kūnas vis dar buvo ištiktas šoko, oda jautri tose vietose, kur jis aistringai ją glamonėjo. Brontei buvo gėda, kad taip greitai atsidavė. Jos veiksmai paneigė viską, ką ji sakė apie jų santykių pratęsimą. Tai suteiks Lukai dar daugiau galios. Jis visada buvo pranašesnis. Argi ne tiesa, kad žmogus, dominuojantis santykiuose, myli mažiau? Kai mylėjo Luką anuomet, Brontė labiausiai rizikavo būti įskaudinta, kaip tik tai ir atsitiko. Bet šį kartą rizika buvo dar didesnė, nes ant svarstyklių buvo ir Ela.

Vos tik Brontė išlipo iš automobilio, būrys paparacų pribėgo prie jos, regis, iš po žemių.

– Panele Benet! – Žurnalistas kišo jai į veidą mikrofoną. – Ar tiesa, kad jūsų dukra – slaptas jūsų ir Lukos Sabatinio, viešbučių magnato, meilės vaisius?

Brontė bandė sustabdyti Elai į veidą blyksinčius fotoaparatus.

– Gal malonėtumėte? – pratrūko ji. – Pasitraukit nuo jos.

Keletas fotoaparatų spragtelėjo kaip orinių šautuvų kulkos. Ela ėmė verkti, Brontė atidarė užpakalines automobilio dureles, ištraukė ją iš kėdutės ir, prispaudusi prie krūtinės, nuskubėjo į viešbutį, o maišas su Elos vaizdo įrašais ir nuotraukomis skausmingai trankėsi jai į šlaunį.

Žurnalistai nusekė paskui kaip ruja alkanų šunų, lipdami jai ant kulnų. Ji nulėkė prie registratūros ir, bandydama nuraminti Elą ir ignoruoti fotoaparatų blykstes, padavė maišą registratorei.

– Ar galėtumėte perduoti tai Lukai Sabatiniui? Jis gyvena apartamentuose.

Registratorė nusišypsojo ir priešais ją padėjo durų užrakto kortelę.

– Ponas Sabatinis paprašė jums perduoti šitą. Jeigu duosite man savo raktelius, pasirūpinsime jūsų automobiliu. Jei galime kuo nors padėti rūpinantis mažąja, tik pasakykite. Turime lovyčių ir kūdikių maistelio, ir auklių, jei jums prireiktų.

– A... Aš čia negyvenu, – sumurmėjo Brontė. – Aš tik palieku maišą su... Eee... Tik palieku tai jam. – Ji mostelėjo maišo, numesto ant spintelės, link.

Registratorė maloniai nusišypsojo.

– Ponas Sabatinis labai aiškiai pasakė duoti jums raktus nuo jo apartamentų. Šiuo metu jo čia nėra, bet netrukus turėtų sugrįžti. Jis norėtų, kad palauktumėte, kol jis sugrįš.

Brontė sugriežė dantimis. Ji galėjo rinktis: apsisukti ir priversti Elą iškęsti žurnalistų antpuolį, arba pakilti į Lukos apartamentus ir prastumti laiką, kol išsinešdins paparacai, su viltimi, kad Luka iki to laiko negrįš. Ji paklusniai atsiduso, paėmė raktą ir maišą su vaizdo įrašais ir nuotraukomis.

– Ačiū. Palauksime jo.

Apartamentuose buvo palaimingai tylu, ir Brontei pagaliau pavyko nuraminti Elą, kuri dėl sujudimo apačioje buvo kone ištikta isterijos. Jos mažas veidelis buvo skaisčiai raudonas, iš akių vis dar plūdo ašaros, o krūtinė kilnojosi nuo mažučių širdį veriančių žagtelėjimų.

– Neverk, brangute, – švelniai tarė Brontė supdama dukrelę. – Ša, viskas gerai. Jų nebėra.

Bet ar ilgam? – svarstė ji. Ir kaip, po velnių, jie suuodė, kad Ela – Lukos duktė? Ar Luka paskelbė apie tai, nepranešęs jai? Baisu net pagalvoti, kad jiedvi dabar turės nuolat šitaip gyventi – nuolat puolant žiniasklaidai. Kaip ji tai ištvers? Kaip apgins Elą? Ji nenorėjo, kad dukra išsigąstų, kaskart išėjus į lauką. Ar šitaip gyvena žvaigždės ir karališkosios šeimos nariai? Jei taip, tai – visiškai nepakenčiama.

Ela paskutinį kartą žagtelėjo ir padėjo galvytę Brontei ant peties, o jos tamsios blakstienos nusileido. Brontė nunešė ją į Lukos miegamąjį, o jos pilve trumpam pabudo drugeliai, pamačius jo futbolo aikštės dydžio lovą. Ji įsivaizdavo save, gulinčią joje Lukos glėbyje, ne iš pykčio ar nekontroliuojamos aistros, bet dėl abipusio ilgesio ir poreikio.