Мелани Милберн - Nelauktas sugrįžimas

Ir meilės...

Ne, – tuojau pat sudraudė save. Tu nebemyli jo. Jis nužudė visus tavo jausmus, kai taip žiauriai išbraukė ją iš savo gyvenimo.

Bet vis dėlto.

Kambaryje sklandė jo kvapas, muskatas su citrusų užuomina, kurio ji negalėjo pamiršti net po dvejų metų.

Ji švelniai paguldė Elą į lovos vidurį, o iš šonų padėjo po pagalvę, kad ji nenusiristų. Brontė negalėjo atsispirti nepauosčiusi rankoje laikomos kitos pagalvės, įkvėpė Lukos kvapo ir ją užliejo prisiminimų banga.

Nė vienos nakties, – priminė ji pati sau, piktai numesdama pagalvę ant grindų. – Jis neskyrė man nė vienos nakties. Kaip, po velnių, jis galės susitaikyti su santuoka ir vaiku? Jis norėjo globos ir visaip stengėsi ją gauti. Brontė buvo nereikalinga. Jis atsikratys ja iš karto, kai nuslops aistra. Jis nemokėjo išlaikyti santykių. Buvo pernelyg savanaudiškas, pernelyg užsidaręs, jam pernelyg rūpėjo karjera. Jis nemokėjo aukotis dėl kitų žmonių. Nemokėjo mylėti.

Ir vis dėlto, regis, jis myli Elą.

Brontė išlėkė iš miegamojo, kad pabėgtų nuo išdavikiškų minčių, bet jos atsekė iš paskos, kaip anksčiau paparacai. Spragt, spragt, spragt, spragsėjo jos smegenys, prikeldamos akimirką, kai Luka pirmąsyk pamatė Elą.

Brontė visada manė Luką esant emociškai šaltą, bet praėjusią naktį ji pamatė tą jo pusę, kurią iki šiol jis slėpė. Jis žiūrėjo į kūdikį savo rankose, jo akys buvo kupinos susižavėjimo, kad ji – jo. Brontė manė, kad pamatė jo drėgnas akis, kai jis atsisuko į ją, bet, jam mirktelėjus, blizgesys dingo, tad gal ji tik įsivaizdavo.

Staiga apartamentų durys atsidarė ir įėjo Luka, nešinas lagaminėliu ir žaislų parduotuvės maišu, plyštančiu nuo žaislų.

– Bronte, – tarė jis susiraukdamas. – Registratorė man sakė, kad prie viešbučio buvo šioks toks susidūrimas su spauda. Ar Elai viskas gerai?

Brontė sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Ji buvo persigandusi. Užtruko visą amžinybę, kol ją nuraminau. Ji miega ant tavo lovos.

Jis padėjo lagaminėlį ir žaislus, atsilaisvino kaklaraištį.

– Turėjau tave įspėti. Nesu tikras, kaip jie sužinojo. Norėjau padaryti pranešimą, pasikalbėjęs su šeima.

– Ar pasakei savo šeimai?

Jis nusivilko švarką ir padėjo jį ant sofos.

– Taip. Jie buvo šokiruoti, kaip ir gali įsivaizduoti, bet patenkinti, ypač mano mama. Ji trokšta pamatyti Elą. Pažadėjau elektroniniu paštu persiųsti kelias nuotraukas. Ar atsinešei jas?

Brontė mostelėjo į maišą ant grindų.

– Atsinešiau viską, ką sugebėjau rasti. Turiu net jos kūdikiškų plaukučių sruogą degtukų dėžutėje. Šįryt radau dar vieną ir padalijau į dvi dalis. Pamaniau, norėsi vieną turėti.

Jis pakėlė maišą ir susirado degtukų dėžutę. Padėjo jį atgal ant grindų ir akimirką žiūrėjo į dėžutę. Brontė stebėjo, kaip jo ilgi įdegę pirštai atidarė ją, tamsios akys tyrinėjo mažytę šilkinių plaukų garbaną. Jis palietė ją ir nusišypsojo, bet veide atsispindėjo liūdesys.

Ji nurijo seiles ir priėjo arčiau, pakėlė maišą nuo grindų, kad ištrauktų albumą su pirmosiomis Elos nuotraukomis.

– Neturėjau laiko padaryti visų kopijų. Maniau, gal norėsi tai padaryti profesionaliai. Šiame – pirmųjų jos mėnesių nuotraukos.

Luka paėmė albumą ir atsisėdo ant sofos. Brontė nežinojo kaip elgtis. Nežinojo, ar atsisėsti šalia, ar palikti jį vieną ramiai peržiūrėti nuotraukų.

– Eee... Manau, nueisiu pasižiūrėsiu, kaip ten Ela, – tarė ji ir išskubėjo iš kambario.

Jai pagaliau sugrįžus, Luka sėdėjo neatitraukdamas akių nuo didžiulio plokščiaekranio televizoriaus, žiūrėdamas vieną iš jos vaizdo įrašų. Kambarį pripildė skambus Elos juokas. Kitame įraše buvo pirmoji Elos plaukimo pamoka, kai jai tebuvo šeši mėnesiai. Buvo ašarų ir riksmų, kol ji pagaliau priprato prie vandens purslų.

Luka pakėlė akis, išjungdamas televizoriaus garsą.

– Nerandu įrašo, kur Ela dar naujagimė. Ar turi tokį?

Brontė ėmė raustis maiše, susigėdusi, kad atrodo tokia išsiblaškiusi. Ar jis kritikuoja ją, neva ji bloga motina? Ar jis mąsto, kad gera motina būtų viską tvarkingai susidėjusi ir surašiusi, kas kur, chronologiškai, o ne sumetusi į žalią pirkinių maišą? Be abejonių, jo motina būtų įsidėjusi savo sūnų plaukučius į prabangias aksomo dėžutes su išgraviruota pavarde, ne į degtukų dėžutes. Knisdama maišą ji kramtė lūpą, o vis ilgėjanti tyla kėlė dar didesnę įtampą.

– Nerandi? – paklausė jis.

Ji atsitūpė ant kulnų.

– Turbūt nepaėmiau jo, kai rinkau viską mamos bute.

– Norėčiau jį pamatyti. Užsuksiu rytoj ir pasiimsiu, jei, žinoma, tau pavyks surasti.

Brontė atsistojo ir tūžmingai pažvelgė į jį.

– Žinau, ką turi omenyje, tai kodėl nepasakai tiesiai šviesiai?

Jis nepakilo nuo sofos. Atvirkščiai, atsilošė ir atsakė į jos žvilgsnį pakeldamas vieną iš savo juodų kaip naktis antakių.

– Ir ką gi aš turiu omenyje?

Ji iškvėpė pro sukąstus dantis.

– Manai, kad esu bloga motina. Matau tai tavo akyse. Manai, kad jei visi šie įrašai tvarkingai nesudėlioti, tai tikrai negaliu būti gera motina.

Šį kartą jis pakilo. Kambarys, regis, net susitraukė, koks jis atrodė aukštas.

– Manau, kad kaltini mane savo pačios būgštavimais. Tai tu manai, kad esi netinkama motina, ne aš.

Brontė pajuto, kaip pasišiaušė plaukeliai ant sprando, jam prabilus apie tai, apie ką ji taip dažnai galvojo.

– Tu nieko nežinai apie tėvystę, – burbtelėjo ji. – Nežinai, ką reiškia stengtis užsidirbti pragyvenimui ir auginti kūdikį. Nežinai, ką reiškia vakarais būti tokiai pavargusiai ir persidirbusiai, bet vis tiek nemiegoti pusę, o kartais ir visą naktį, kad pasirūpintum kūdikiu. Tu gyveni rožiniame pasaulyje, Luka, visada jame gyvenai. Tau net nereikia lovos pačiam pasikloti, dėl Dievo meilės.

Jo lūpos įsitempė, o tyla vis tęsėsi, kol oras tapo tirštas ir sunkus.

Brontė svarstė, ar ne per daug pasakė ir ar jis nepanaudos jos žodžių prieš ją kovoje dėl globos. Šitaip nesusivaldydama, ji viską tik apsunkino. Kad ir vakar vakare, taip paprastai krisdama jam į glėbį, taip atvirai rodydama, kaip stipriai vis dar jo trokšta. Ji įsikando į lūpą ir nuėjo į kitą kambario pusę, žiūrėdama žemyn, nenorėdama matyti pergalės jo tamsiose akyse. Jai reikėjo pasitraukti, kad galėtų susivaldyti. Jai reikėjo susikaupti. Viršų paėmė jausmai. Jei taip bus ir toliau, netrukus ji kris ant kelių maldaudama priimti ją atgal, su santuoka ar be.

– Pripažįstu, man reikia daug ko išmokti, – atsakė Luka. – Bet aš bent jau to noriu. Daugelis vyrų tiesiog vengia atsakomybės. Bet aš taip nesielgsiu. Noriu visais įmanomais būdais padėti auginti Elą.

Brontė apsisuko.

– Na, tai kodėl gi tau nepradėjus čia ir dabar?

Jis susiraukė, o Brontė nuėjo prie durų ir trumpam stabtelėjusi iš rankinės ištraukė maišelį sauskelnių Elai. Ji tiesiog įgrūdo jam maišą, o akys žėrėjo iš įniršio.

– Praleisk vakarą su ja. Galėsi pamaitinti, pakeisti sauskelnes ir pamėginsi nuraminti, kai bus irzli, grįšiu po kelių valandų.

Luka prisimerkė, kai, jai išeinant, užsitrenkė durys. Jis giliai atsiduso ir ranka persibraukė plaukus. Tada išgirdo tylų verkšlenimą, sklindantį iš savo kambario, ir nuėjo pasižiūrėti, ar Ela jau bunda.

Ji sėdėjo jo lovoje, apsupta pagalvių, o skruostais riedėjo dvi didelės ašaros.