Мелани Милберн - Nelauktas sugrįžimas

– Mama? – Ji pasitrynė mėlynas akytes ir pasižiūrėjo taip liūdnai, kad Lukos širdis susitraukė iki skausmo. – Mama nėla?

– Mama trumpam išėjo, mio piccolo , – tarė jis, švelniai pakeldamas ją nuo lovos. – Bet papà visada bus su tavimi. Niekada nebūsi viena, mažute mano.

Ela nusišypsojo jam pro ašaras ir rankute atsirėmė jam į veidą.

–  Papà.

Luka prispaudė ją, jos mažos kojytės apsivijo jį kaip beždžionėlės. Ji kvepėjo... tiesą sakant, ji nelabai maloniai kvepėjo. Jis pažiūrėjo į šlapią dėmę ant savo lovos ir susiraukė pajutęs, kaip drėgmė persisunkia per rožines pėdkelnes jam ant rankų.

– Tikriausiai negalėsi man padėti, – ironiškai tarstelėjo, nusinešdamas ją į svetainę, kur buvo sauskelnės.

Jis paėmė jas laisva ranka ir nusinešė Elą į vonios kambarį. Pastatė ją ant grindų, bet, prieš jam atsegant sauskelnių maišelį, ji išbėgo.

– Ela, palauk, – tarė jis ir buvo ją bepačiumpąs, bet ji juokdamasi išsisuko, o jos nusmukusi pižama, atrodė, šaiposi iš jo.

Luka nusivijo ją ir sugriebė kaip tik tada, kai ji nuvertė statulėlę nuo vieno iš jo staliukų, norėdama po juo pasislėpti. Bent gerai, kad statulėlė tik dusliai atsitrenkė į kilimą, nesudužo ir nesužeidė mažylės.

– Ak tu, mažoji išdykėle. – Luka nusišypsojo, švelniai timptelėjo ją už kojyčių ir paėmė į glėbį.

Ela nusijuokė ir vėl paplekšnojo jam veidą.

–  Papà lado mane.

Luka nusišypsojo, nors jam gėlė krūtinę dėl ironijos mergaitės žodžiuose.

– Taip, Ela, papà rado tave.

Jis vėl nunešė ją į vonią, tik šį kartą viena ranka prilaikė ją, kita bandydamas atidaryti maišelį. Ela muistėsi ir sukiojosi, bet jam kažkaip pavyko ištraukti naujus šliaužtinukus ir drabužių pamainą.

Apžiūrėjęs nusprendė, kad čia paprasto sauskelnių pakeitimo neužteks, reikės nuprausti. Luka paleido šiltą vandenį ir, patikrinęs temperatūrą, patupdė Elą į vonią. Ji juokėsi ir spardėsi, aptaškydama jį. Luka gailėjosi, kad nenupirko žaislų į vonią. Prisiminė, kad vaikystėje turėjo guminę antytę, keletą mažų puodelių ir ąsotėlį. Mintyse pasižymėjo kitą dieną jų nusipirkti, taip pat ir kūdikių šampūno, nes viešbučio šampūnas gali suerzinti jos švelnią odelę.

Jis mąstė apie visus tuos kartus, kai tai darė Brontė, prausė Elą ir keitė vystyklus, tuo pat metu žongliruodama visais kitais savo įsipareigojimais. Nenuostabu, kad neturėjo laiko tvarkingai susidėlioti nuotraukų ir albumų.

– Daba lauk? – tarė Ela, ištiesdama rankytes.

– Ak... Teisingai, – tarė Luka ir siektelėjo pūkuoto balto rankšluosčio. Jis apsuko juo mergaitę, pakėlė ir atsargiai nušluostė. Ji nenorėjo vėl rengtis, norėjo lakstyti nuoga, bet jam šiaip taip pavyko ją įtikinti apsivilkti naujus šliaužtinukus, pėdkelnes ir derančią suknelę.

– Noliu valgyt, – pareiškė Ela.

Luka svarstė, ar kambarių tarnyba turi ko nors tokiems mažiems vaikams. Ką tokie vaikai iš viso valgo? Jis žinojo, kad ji turi dantukų; matė juos spindint, kai ji linksmai šypsojosi. Tik tikėjosi, kad ji nėra niekam alergiška. Brontė tikrai būtų įspėjusi. Ir apskritai Brontė jam mažai ką tepasakė. Ji tiesiog išėjo ir paliko jį vieną, kad įrodytų, jog jis neišmano, kaip būti tėvu. Luką erzino tai, kad ji teisi. Jis neturėjo nė žalio supratimo, viską darė instinktyviai ir jam nelabai sekėsi, o puikiausias įrodymas buvo Elos šliaužtinukai.

Jis sutvarkė juos kaip tik įstengė ir nusinešė ją į svetainę. Sėdėdama ant grindų ji žaidė su jo mobiliuoju, kol jis viešbučio telefonu skambino kambarių tarnybai. Netrukus į kambarį atėjo padavėjas su tinkamu vaikui maistu, ir Luka pasiūlė jo Elai.

Daugiau maisto atsidūrė ant grindų, nei jos burnoje, ir jis jau ėmė svarstyti galimybę vėl ją išmaudyti, kai ji ištepliojo suknelę jogurtu, ką jau kalbėti apie rankas ir veidą.

Luka mąstė, ką daryti toliau. Ar ji dar per maža knygelėms? Nors jis ir neturėjo jokių vaikiškų knygų. Mintyse pasižymėjo nupirkti ir jų.

Jis pasodino ją sau ant kelio ir sukūrė istoriją, kad užimtų ją. Ela pažvelgė į jį plačiai šypsodamasi ir priglaudė savo tamsią galvelę jam prie krūtinės, ten, kur plakė širdis. Vienas jos nykštys atsidūrė burnytėje, bet jis nusprendė jo netraukti. Tiesiog tęsė istoriją, kol ji užmigo jo glėbyje.

Luka dar ilgai taip ją laikė, tiesiog sėdėjo, jausdamas jos svorį sau ant kelių, troško būti šalia, kai ji gimė, ir kiekvieną gyvenimo akimirką. Kaip jis atsilygins jai? Kaip atsilygins Brontei? Ar Brontė jam atleis už tai, kad šitaip išbraukė ją iš savo gyvenimo? Tuo metu manė, kad elgiasi teisingai, bet dabar turėjo pripažinti, kad paprasčiausias telefono skambutis būtų viską pakeitęs. Jei kas ir buvo kaltas, tai jis, ne Brontė. Ji padarė viską, ką galėjo, kad jį pasiektų, bet jis pasirūpino, kad tai būtų neįmanoma. Net jei ji būtų jam parašiusi laišką, jis žinojo, kad nebūtų jo skaitęs. Jis buvo sudaręs paktą pats su savimi, ir dabar tai atsiliepė jam blogiausiai, kaip tik įmanoma.

Ela atsiduso ir kelis kartus čiulptelėjusi nykštį nugrimzdo į gilų ir ramų miegą.

Luka perbraukė ranka jos šilkinę galvelę, o akys sudrėko pagalvojus, kiek daug jis praleido. Jis padarys viską, kad atitaisytų tai.

Viską...

Brontė grįžo į viešbutį, jausdamasi kvailokai dėl savo protrūkio. Visą tą laiką, kol buvo išėjusi, ji jaudinosi galvodama, kaip Ela pabunda, pasimetusi ir nesiorientuodama. Ką ji sau galvojo, šitaip pabėgdama? Tai tikrai nepadės įtikinti Lukos, kad ji – atsakinga ir rūpestinga jauna mama.

Ji pakilo iki apartamentų ir, užuot pasinaudojusi raktu, švelniai pasibeldė į duris, kad nepažadintų Elos, jei ji miegotų.

Niekas neatsiliepė.

Ji palaukė dar minutę ir pasinaudojo raktu. Užėjusi į svetainę pamatė kietai miegantį Luką, o Ela snaudė prisiglaudusi jam prie krūtinės. Apartamentai atrodė kaip po uragano. Aplink mėtėsi žaislai ir drabužiai, ant stalo – Elos vakarienės likučiai.

Staiga Luka atsimerkė ir laisvąja ranka pasitrynė veidą.

– Ar seniai grįžai?

– Ne, – atsakė Brontė, perkeldama svorį ant kitos kojos. – Klausyk, atleisk, kad taip išlėkiau.

Jis kreivai nusišypsojo.

– Padarei man paslaugą, Bronte. Man rodos, kaip tik tai vadinama kokybišku laiko praleidimu, sì ?

Ji įsikando apatinę lūpą, žiūrėdama į dėmę ant Lukos kostiumo.

– Tikiuosi, nebuvo pernelyg sudėtinga, – tarė ji. – Kartais Ela gali būti labai užsispyrusi.

– Ji – Sabatini. – Jis vis dar šypsojosi. – Mes visi šiek tiek užsispyrę, kad pasiektume, ko norime.

– Taip, na, nesiginčysiu su tavimi dėl to. – Brontė sukryžiavo rankas ant krūtinės.

Luka pažvelgė į miegantį vaiką.

– Ji – nuostabi mažylė. Tik trokštu, kad būčiau žinojęs apie ją nuo pat pradžių.

– Pats pasirinkai nutraukti visus ryšius.

Jis pakėlė į ją akis.

– Taip, prisiimu už tai visą atsakomybę.

Brontė susiraukė.

– Tai tu... tu atsiprašai?

Jis truktelėjo pečiais.

– Ar padėtų, jei taip ir padaryčiau?

Ji giliai atsikvėpė.

– Gal, o gal ir ne.

Luka švelniai nukėlė Elą nuo savo kelių ir paguldė ant sofos, apkamšydamas pagalvėmis, kad ji nenusiristų. Tada pakilo ir priėjo prie Brontės.

– Dėl vakar vakaro... – pradėjo jis.

Brontė pajuto, kaip ima rausti.