Мелани Милберн: Nelauktas sugrįžimas

Brontė suvirpėjo, kai Luka priartėjo prie jos krūtų. Jis čiulpė spenelius, ir Brontė suaimanavo. Leidosi vis žemiau jos krūtinkauliu, panėrė liežuvį į bambą, prieš nusileisdamas gundančiai ir pavojingai žemai.

Ji giliai ir staigiai įkvėpė, kai jo pirštai švelniai ją atvėrė. Sugriebė jo pečius, kai lyžtelėjo pačią jautriausią vietelę. Ji kelis kartus suvirpėjo, o Luka vis glamonėjo, pajuto vidinį jos ritmą, vedė ją link viršūnės sūkurio. Brontės kūnas tarsi sprogo iš nubangavusio malonumo. Tai buvo begėdiška, erotiška, primityvu ir nesustabdoma.

Brontė susmuko ant kilimo, bet jis vis nesiliovė. Jis buvo kietas kaip akmuo ir pasiruošęs pradėti viską iš naujo. Ji suvaitojo, kai Luka giliai įėjo, įtempė vidinius raumenis ir skatino jį. Ji suspaudė jo sėdmenis, kai jis ėmė judėti smarkiau. Jautė kiekvieną jo kūno judesį. Malonumas varstė, pasišiaušė visi plaukeliai. Tarp jų visada taip būdavo: beribė aistros ir malonumo karuselė.

– Liepk man pristabdyti, – sukuždėjo Luka.

– Judėk greičiau, – begėdiškai sušnibždėjo ji.

Jis ėmė aistringai bučiuoti jos kūną, judėdamas vis aistringiau. Atsakydama į kiekvieną jo stūmį Brontė kėlė klubus skubindama jį, nes jos geismas vis augo.

Pabaiga buvo beprotiška. Brontė buvo sukrėsta, kiekviena jos konvulsija siuntė ekstazės bangas Lukai. Galvoje sprogo spalvos, kaip išprotėjusiame kaleidoskope. Malonumas išplito kaip narkotikas, ir ji gulėjo jo rankose bejėgė, negalėdama pajudėti.

Po akimirkos Brontė pajuto, kad Luka grimzta į nebūtį, dar keli greiti, šiurkštūs paskutiniai judesiai, ištraukiantys paskutines jėgas, ir jis galiausiai susmuko šalia.

Brontė staiga susigėdo. Tai tebuvo aistra, ne meilė. Taip, kaip ir anksčiau. Ji buvo patogumas, žaislas, linksminantis jį. Iš jos Luka daugiau nieko nenorėjo. Nemylėjo jos. Negalėjo jos mylėti. Norėjo ją vesti tik dėl vaiko.

– Tu labai tyli, – tarė Luka, pasikeldamas ant alkūnių, kad pažvelgtų į ją.

– Prašau, nulipk nuo manęs, – paprašė, nustumdama jį.

Jis sugavo jos ranką.

– Baik, po velnių. Kas tau yra?

Ji užvertė akis.

– Kaip gali to klausti?

– Bronte, mes bendru sutarimu pasimylėjome. Juk taip?

Ji sužaibavo akimis.

– Tau viskas – tik žaidimas. Tu nenori manęs sau į žmonas. Aš – tik priemonė. Gauni Elą, o kartu su ja ir mane. Kaip patogu – lovos partnerė pasilinksminti.

Akimirką Luka tyrinėjo jos veidą.

– Tai dėl pastarųjų trijų savaičių, ar ne?

Ji nusisuko, kad nematytų jo. Jis suėmė jos smakrą ir atsuko.

– Pažiūrėk į mane, Bronte. Laikiausi atokiai, kad duočiau tau erdvės pamąstyti apie ateitį. Buvau labai užsiėmęs. Reikėjo sukišti šešių savaičių planus į tris. Ne viskas sukasi aplink tave.

– Niekada niekas nesisuko aplink mane, ar ne? – karčiai mestelėjo ji. – Nuo pat pradžių mūsų santykiuose viskas sukosi aplink tave. Ko tu nori, ką buvai pasiruošęs duoti ar neduoti, padaryti ar nepadaryti. Niekada nebuvo svarbu, ko noriu aš.

Luka pasidavė. Ji sugriebė drabužius ir dingo savo kambaryje, iš paskos užtrenkdama duris.

Luka apsivertė ant nugaros ir ranka pasitrynė veidą. Žinoma, ji teisi. Tada jis neleido jai diktuoti sąlygų. Visada tai darydavo jis. Jis nepakęstų, jei ji nepranešusi pasirodytų jo namuose Londone. Negalėjo praleisti su ja ar su kuo kitu nakties. Jis niekada nepraleido visos nakties su niekuo. Iki šiol negalėjo sau to leisti.

Luka atsistojo ir susirinko drabužius. Nuėjo į tualetą, paskui patikrino, kaip Ela. Jis stovėjo, žiūrėdamas į jos miegančios angelišką veidelį, ir jautėsi taip, lyg širdį kažkas gniaužtų.

Išgirdo triukšmą prie durų ir apsisukęs pamatė Brontę.

– Ar viskas gerai? – sušnibždėjo ji.

– Taip. Tik tikrinau.

Ji apsisuko ir grįžo į virtuvę. Luka išgirdo, kaip Brontė atidaro spintelę, atsuka vandenį, o po kurio laiko sušvilpia virdulys. Jis švelniai pabučiavo pirštų galus ir prispaudė juos Elai prie žanduko, prieš išeidamas iš kambario.

Jam užėjus į virtuvę, Brontės veidas vis dar atrodė audringas. Ji trinktelėjo puodelį ir skardinę kavos į stalą, mesdama jam ugningą žvilgsnį.

– Vakarienė dar neparuošta, bet, jei nori, atsigerk kavos, kol lauki, daugiau nieko neturiu. Vyno taip pat.

– Bronte, šį tą išsiaiškinkim: aš niekada, nė karto, nesakiau ir negalvojau, kad iki šiol blogai auginai Elą.

Ji stovėjo suirzusi, mėlynos akys žvelgė nepatikliai.

– Ela yra aprūpintas ir laimingas vaikas, – tęsė jis. – Visa tai – tik tavo dėka. Tikiu, kad buvo sunku vienai ir be palaikymo. Jei galėčiau tai pakeisti, tikrai taip ir padaryčiau. Turime judėti į priekį su tuo, ką turime. O turime daugiau, nei dauguma. Tai, kas atsitiko ant grindų prieš pusvalandį, yra to įrodymas.

– Tai, kas atsitiko ant grindų, buvo kaip tik tai, ko iš tavęs tikėjausi, – atkirto Brontė.

Ji maišė savo kavą, kol ši ėmė tikšti per puodelio viršų. Pagaliau padėto ant stalo puodelio dzingtelėjimas, rodėsi, tik pabrėžė tylą.

– Jei nori kažką pasakyti, tai pasakyk tiesiai, – tarė Luka. – Nežaisk žaidimų.

Jos akys užsidegė mėlyna neapykantos ugnimi.

– Kilimas nutrynė man nugarą.

– Parodyk. – Lukos lūpos virptelėjo.

Ji išplėtė akis ir atsitraukė.

– Neliesk manęs.

Jis įvarė ją į kampą, šlaunis prie šlaunies, du įkaitę kūnai.

– Apsisuk, – švelniai paliepė.

Jos krūtinė pakilo ir vėl nusileido, akys prisipildė ašarų. Brontė greitai sumirksėjo, bet kelioms ašaroms pavyko ištrūkti.

Luka nubraukė jas nykščiais, o širdį vėl kažkas sugniaužė.

– Nagi, – tarė švelniai. – Ar tai dėl nutrintos nugaros, ar ko kito?

Ji netikėtai nustūmė jį šalin. Nuėjo į svetainę sukryžiavusi rankas.

– Ar nemanai, kad tau jau metas išeiti? – Ji demonstratyviai žvilgtelėjo į laikrodį. – Nenorėčiau, kad pavirstum vilkolakiu ar dar kuo, kai išmuš dvyliktą. Pusė vienuolikos visada buvo išsiskyrimo laikas, nepamiršau.

Luka įkvėpė, prisimindamas pirmąjį kartą, kai suprato, ką padarė per miegus. Jis taip savimi nusivylė, kad ir dabar to gėdijosi. Niekada apie tai nekalbėjo. Negalėjo pakęsti gailesčio ar pasibjaurėjimo. Viskas dabar buvo praeityje, tegul ten ir lieka.

– Išeisiu tada, kai būsiu patenkintas, kad išsiaiškinome keletą dalykų, – atsakė jis. – Pirmiausia ar tau reikia pagalbos, dedantis daiktus? Juk poryt išvykstame. Pats tau padėti negalėsiu, nes turiu kelis paskutinės minutės verslo reikalus, bet galiu suorganizuoti pagalbą.

– Nereikia, – kietai atsakė ji.

– Antra – studijos reikalai. Kalbėjau su Reičele. Ji mielai tęs nuomą. Žinoma, prireiks laiko, kol suras kitą verslo partnerę. Nereikalausiu iš jos nuomos mokesčio už pirmuosius šešis mėnesius, kad ji galėtų atsistoti ant kojų.

– Kodėl taip elgiesi? – atsargiai paklausė ji.

Luka patraukė pečiais.

– Tai mažiausia, ką galiu padaryti, esant tokioms aplinkybėms.

– Tai neatrodo labai patikimas verslo sprendimas.

– Ne visus mano sprendimus lemia pinigai.

Jis priėjo prie numesto savo švarko ir ištraukė iš jo aksominę dėžutę žiedui. Priėjęs prie Brontės, padavė jai.

– Tau jo prireiks. Tikiuosi, tiks. Turėjau atspėti dydį.

Jis nutilo ir nusisuko.

– Gali sudaužyti jį kūju, jei tau nepatiks.

Atvėrusi dėžutę, Brontė susigėdo. Joje gulėjo nuostabiausias deimantas, žibėdamas kaip ryški žvaigždė tamsiai mėlyname, aksominiame nakties danguje. Jos gerklė išdžiūvo, kai ji pasimatavo žiedą. Tiko tobulai. Nei per didelis, nei per mažas – kaip tik. Ji pažvelgė į jį, žiūrintį pro langą į sodą.