Мелани Милберн: Nelauktas sugrįžimas

Jo žvilgsnis tapo tuščias.

– Nesupranti, ką patyriau, Bronte. Niekada nesuprasi. Žinojau, kad operacija – vienas iš variantų. Atsirado proga nuvykti į Valstijas. Turėjau vos savaitę pasiruošti. Labai rizikavau, kaip ir per kiekvieną operaciją. Prisimink, kad man teko stebėti, kaip tėvas po avarijos tapo invalidu. Jis buvo visiškai bejėgis. Dėl Dievo meilės, jis turėjo dėvėti sauskelnes. Negalėjau tau užkrauti to. Negalėjau laikyti tavęs pririštos, jei man kas atsitiktų.

– Bet neatsitiko, – tarė Brontė, vis dar negalėdama atleisti už tai, kad atsiribojo nuo jos tokiu sudėtingu metu. – Būdamas toks vienpusiškas, sugriovei mūsų abiejų gyvenimus. Galvojai tik apie save.

– Po velnių, galvojau apie tave. Visą tą laiką galvojau apie tave. Kaip tavęs pasiilgau. Kaip norėjau susigrąžinti, bet negalėjau, kol nebuvau tikras, kad tikrai pasveikau.

– Žinai, Luka, iš tiesų viskas ne dėl to, ką veikei Valstijose, – sausai tarė ji. – Reikalas tas, kad tu manimi nepakankamai pasitikėjai, kad papasakotum, kas vyksta tavo gyvenime. Buvau tavo laikinas žaisliukas. Vienintelis intymumas, kuriuo dalijomės, – fizinis. Tu neatsivėrei man emociškai tada lygiai taip pat, kaip ir dabar.

Jis suspaudė lūpas, ranka vėl persibraukė plaukus.

– Negalėjau pasiūlyti tau ateities, nes pats nežinojau, ar ją turiu.

Brontė užvertė akis.

– Ak, prašyčiau. Baik, Luka. Net neįsivaizduoji, kas yra santykiai, kas yra tikra meilė. Norėjai, kad viskas būtų pagal tave, taip ir buvo. Pats kaltas, kad praleidai pirmuosius Elos gyvenimo metus.

Pokalbį nutraukė bundančios Elos knirkimas. Luka sumurmėjo, kad dabar jo eilė pabūti su ja ir išlėkė, brūkštelėdamas Brontei petį.

Atsisėsdama į sujauktą lovą ji atsiduso. Pažvelgė į pagalvę, ant kurios gulėjo Luka. Pakėlusi apkabino ją, įkvėpdama kvapo, likusio ant prabangios egiptietiškos medvilnės.

Vienuoliktas skyrius

Brontė vos spėjo nusiprausti po dušu ir apsirengti, kai buvo pranešta, jog jie pradeda leistis į vieną iš Milano oro uostų. Kai Ela saugiai sėdėjo savo vietoje, gerdama sultis iš buteliuko, kad apsaugotų ausytes nuo slėgio pokyčių, Brontė turėjo šiek tiek laiko pasikalbėti su Luka. Jis sėdėjo niauriai tylėdamas, pasidėjęs dokumentus ant kelių, ir atidžiai juos skaitė.

Jis taip pat nusiprausė ir persirengė, dabar dėvėjo smėlio spalvos medvilnines kelnes ir mėlynus marškinėlius atviru kaklu, kurių šviesi spalva pabrėžė jo įdegį. Vis dėlto jis atrodė įsitempęs, ir Brontė nežinojo, ar tai dėl to, kad netrukus pristatys savo sužadėtinę ir dukterį šeimai, ar dėl ankstesnio jų pokalbio. Ji mąstė apie jo operaciją. Tankūs Lukos plaukai uždengė fizinius randus, bet ji nebuvo tikra, kad kada nors išnyks emociniai. Kuo ilgiau ji galvojo apie tai, ką jam teko patirti, tuo labiau graužėsi dėl savo reakcijos į jo prisipažinimą. Jis buvo išdidus ir labai uždaras vyras. Nenuostabu, kad spaudoje pastaruosius dvejus metus jo nebuvo matyti. Jis būtų padaręs viską, kad toks asmeniškas reikalas nepatektų į žiniasklaidos akiratį.

Tarp jųdviejų vėl iškilo siena, ir Brontę graužė sąžinė, nes šįkart ją pastatė ji. Ji leido savo pykčiui ir nuoskaudai viską sugadinti. Galbūt jos jautrumas ir buvo viena priežasčių, kodėl jis nieko jai nepasakė. Prieš dvejus metus ji vis spaudė jį, reikalavo vis daugiau, o jis tik užsiverdavo. Dabar viskas paaiškėjo. Kodėl jis staiga, paskutinę akimirką, atšaukdavo pasimatymus, kodėl būdavo nervingas, nepakantus ir kandesnis, nei paprastai. Po poros dienų jis grįždavo, o ji būdavo tokia beviltiška, kad pasiduodavo, lyg nieko nebūtų nutikę. Jei tik būtų pasikapsčiusi giliau. Jei būtų pamąsčiusi apie priežastis, kitokias, nei kita moteris, galbūt širdis būtų likusi sveika.

Ji pasimuistė savo kėdėje ir tyliai atsikrenkštė.

– Luka?

Jis uždėjo pirštą ten, kur baigė skaityti, ir pažvelgė į ją.

– Nesijaudink dėl susitikimo su mano šeima, – tarė jis. – Jie priims tave be jokių klausimų.

Ji įsikando į lūpą.

– Tiesą sakant, dėl to nesijaudinu... Na, gal tik truputį... – Ji įkvėpė ir tęsė: – Ar tau viskas gerai... Turiu omenyje... Dabar?

Jis susiraukė ir tylėjo.

Brontė apsilaižė lūpas.

– Operacija, pašalinimas... Ar pavyko?

Jo veide nekrustelėjo nė raumenukas.

– Taip. Taip, pavyko.

Brontė nuleido akis į savo rankas.

– Norėčiau, kad būtum pasakęs man... – švelniai tarė ji. – Turiu omenyje tuo metu... Bet suprantu, kodėl nutylėjai.

Regis, praėjo amžinybė, kol jis atsakė.

– Ir aš to norėčiau, cara.

Vyresnysis Lukos brolis laukė jų prie oro uosto vartų. Brontė kaipmat įžvelgė panašumus. Abu buvo aukšti ir tamsiaplaukiai, su griežtais žandikauliais, iškiliomis nosimis ir tamsiai rudomis inteligentiškomis akimis.

Po trumpo pristatymo Džordžijus paėmė jos ranką ir pasilenkė į priekį, norėdamas pabučiuoti į abu skruostus.

– Sveikinu, tapus šeimos nare, – tarė melodingu balsu, labai panašiu į Lukos.

– Ačiū, – atsakė Brontė stebėdama, kaip Džordžijo žvilgsnis nukeliavo prie Elos, besispardančios vežimėlyje ir linksmai kikenančios.

Jis pasilenkė ir nusišypsojo, atidengdamas baltus dantis, o jo akių kampučiuose susimetė smulkios raukšlelės. Šypseną aptemdė liūdesio šešėlis, kai jis paėmė mažutę Elos rankytę.

– Tai tikriausiai mano mažoji dukterėčia Ela, – tarė jis.

Ela plačiai nusišypsojo ir ištiesė rankas.

– Aukstai aukstai!

– Galiu? – paklausė Džordžijus Brontės.

– Žinoma, – atsakė ji, skubiai atsegdama Elos vežimėlio diržus. – Ji nemėgsta sėdėti, kai jau pradėjo vaikščioti.

– Ak, mažoji nepriklausoma panelė, ką, Ela? – tarė Džordžijus, paėmęs mergytę ant rankų.

Luka nusišypsojo, įdėmiai stebėdamas brolį, ir, padėjęs ranką jam ant peties, paklausė:

– Kaip tu?

Džordžijus truktelėjo pečiais.

– Gerai. Kodėl turėtų būti kitaip? Ji paliko mane, ne aš ją. Vadinasi, ji to norėjo. Galiu delsti, tai ir darau, bet ne amžinybę. Jei atvirai, man tai jau įgriso.

Luka apniuko ir patraukė ranką.

– Atleisk.

– Nieko tokio, – atžariai atsakė Džordžijus. – Viskas tik į gera.

Brontė susižvalgė su Luka. Ji pamatė susirūpinimą jo veide ir pažvelgė į jį su užuojauta. Jis priėjo ir apkabino ją per juosmenį. Užuot pasitraukusi, jiems einant link jo brolio automobilio, ji dar labiau prie jo prigludo, kad pasijustų saugi.

Visą kelią iki Lukos vilos Džordžijus pasakojo apie lankytinus apylinkių objektus.

– Ar esi buvusi Milane, Bronte? – paklausė jis.

– Tik kartą, – atsakė ji, mestelėjusi trumpą žvilgsnį į Luką, kuris tylėdamas sėdėjo šalia brolio. – Iš tiesų tai buvo tik trumpas sustojimas. Neapžiūrinėjau miesto. Nebuvo tam laiko.

– Turėsi priversti Luką surengti tau ekskursiją, – tarė Džordžijus, įgudusia akimi nužvelgdamas eismą, prieš persirikiuodamas į kitą eilę. – Mūsų mama pabus su Ela. Ji miršta iš susijaudinimo nuo tada, kai sužinojo, kad pagaliau turi anūkę. Ji pripirko tiek žaislų, kad jos vila atrodo kaip didžiausia Londono žaislų parduotuvė.

Po kelių minučių Džordžijus sustojo šalia Lukos vilos. Iš išorės ji atrodė kone taip pat, kaip ir prieš dvejus metus, bet jos vidaus Brontė ir nepamatė, kai vieną vienintelį kartą buvo čia atvykusi. Vila buvo keturių aukštų, su keliais miegamaisiais ir keliais kambariais, skirtais praleisti laisvalaikį. Vidus buvo įrengtas nuostabiai; čia tikrai nepagailėta pinigų, kad vila taptų išskirtine. Ant sienų kabėjo neįkainojami meno kūriniai, stovėjo marmurinės statulos ir žalvarinės bei bronzinės skulptūros ir biustai. Marmurinė fojė ir iš jos kylantys įviji laiptai būtų atrodę šaltai, jei Lukos namų tvarkytoja – Brontė manė, kad tai jos nuopelnas, – įvairiose vietose nebūtų sustačiusi vazų su vėlyvosiomis vasaros rožėmis, kurių švelnus aromatas suteikė vilai jaukumo.