Мелани Милберн: Nelauktas sugrįžimas

– Ne, – atsakė jis ramiai. – Aš tiesiog patenkintas.

Ji pažvelgė į jį pavargusiu žvilgsniu.

– Tai – tiesiog aistra, nieko daugiau. Manau, turėtum tai žinoti. Tikriausiai hormonai ar panašiai.

– Žinoma.

Akimirką ji tyrinėjo jo veido bruožus, Lukos akys šiek tiek susiaurėjo.

– Ko šypsaisi?

– Aš šypsojausi?

– Ne išorėje, o viduje, – atsakė ji. – Matau, kaip spindi tavo akys.

Luka uždėjo ranką jai ant pečių.

– Nes įsivaizduoju tave nuogą su manimi duše. – Jis prisitraukė ją, viena ranka perbraukė per šilkinius tamsius jos plaukus, kitą uždėjo ant nugaros linkio. – Turime pakankamai laiko, jei paskubėsime.

Jos akys suspindėjo, o žvilgsnis nusileido jam ant lūpų.

– Tai – hormonai. Be abejo. Esu tikra, – tarė ji švelniai, sulaikiusi kvėpavimą.

– Hormonai skamba visai gerai, – atsakė Luka ir apgaubė jos lūpas savosiomis.

Brontė giliai įkvėpė, kai Luka vedė ją laiptais žemyn supažindinti su savo ką tik atvykusiais motina ir seneliu. Ji girdėjo, kad jie šnekučiuojasi su Rosa svetainėje, jų balsai skambėjo nekantriai ir buvo kupini jaudulio.

Luka rankose laikė Elą, ir jo motina nuskubėjo prie jo, vos atsidarė durys.

– Luka, caro , – čiulbėjo ji, tiesdama rankas į Elą. – Ji – Čiaros kopija. O Dieve, kaip laukiau šios akimirkos.

Brontė pasitraukė į šalį, Lukos seneliui palinkus virš Elos. Buvo akivaizdu, iš ko Luka paveldėjo išvaizdą. Salvadorui Sabatiniui buvo jau beveik devyniasdešimt, bet jis vis dar buvo aukštas ir išdidus vyras. Jį gaubė tokia pat viršenybės aura, kaip ir Luką bei Džordžijų. Jo plaukai buvo žili, veidas šiek tiek raukšlėtas, bet, net būdamas tokio garbaus amžiaus, jis vis dar buvo labai patrauklus.

Lukos motina jaunystėje taip pat tikriausiai buvo gražuolė. Smulki ir gležna, su sidabrinėmis gijomis tamsiuose plaukuose, kurios turėtų ją sendinti, bet tik suteikė dar daugiau žavesio. Jos oda švytėjo, o ji visa spinduliavo įgimtą eleganciją.

–  Mamma, Nonno, – tarė Luka, suimdamas Brontės alkūnę. – Tai – mano sužadėtinė, Brontė Benet.

Salvadoras priėjo pirmasis. Jis paėmė Brontės ranką ir, kaip ir Džordžijus, pasilenkė, kad pabučiuotų ją į abu skruostus.

– Mums tai – labai laiminga diena, – tarė jis tobula anglų kalba, nors ir su ryškiu akcentu. – Tu palaiminai mus pirmuoju Džiovanos vaikaičiu, o mano – provaikaičiu. Gyvenau dėl šios dienos. Neįsivaizduoji, kaip jaučiuosi žinodamas, kad mūsų giminė – pratęsta.

Brontė žinojo, kad jos šypsena atrodo nenatūraliai, bet nieko negalėjo padaryti.

– Gaila, kad susipažįstame tik dabar.

– Geriau dabar, nei niekada, – atsakė Salvadoras.

Akimirką tvyrojo tyla.

–  Mamma , – paskatino Lukas.

Džiovana Sabatini vis dar laikė Elą, žiūrėdama į ją taip, lyg niekada nebenorėtų jos paleisti.

– Džiaugiuosi, kad pagaliau nusprendei pasakyti mano sūnui, kad jis – tėvas, – tarė ji. – Bet ar nepagalvojai, kad ne tik iš jo pavogei pirmuosius jos gyvenimo metus, bet ir iš jo šeimos?

–  Mamma... – Lukos balsas buvo žemas ir įspėjamas. – Dabar ne laikas...

– Viskas gerai, Luka, – įsikišo Brontė, mesdama į jį skausmingą žvilgsnį. – Tavo motina visiškai teisi. Tuo metu apie nieką negalvojau. Jei būčiau pagalvojusi, galbūt viskas būtų buvę kitaip.

Bet Džiovana nenurimo.

– Mano vyriausiasis sūnus šiuo metu kenčia dėl bjaurių ir, mano nuomone, visiškai nereikalingų skyrybų, – tarė ji. – Jų būtų galėję ir nebūti, jeigu Luka būtų anksčiau sužinojęs apie savo dukrą.

Brontė pajuto, kaip jai pašiurpsta oda.

– Tikrai nemanau, kad esu kalta dėl jūsų sūnaus ir jo žmonos skyrybų, – paprieštaravo ji. – Sutinku, kad buvau neteisi, nes nepakankamai stengiausi susisiekti su Luka, bet buvau pikta ir įskaudinta, nes jis nutraukė mūsų santykius.

Salvadoras uždėjo tvirtą, bet švelnią tėvišką ranką Brontei ant peties.

– Atleisk mano marčiai, – tarė jis. – Mums visiems tai – sunkus metas. Teko daug iškęsti, kai, galima sakyti, netekome Lukos prieš dvejus metus ir, žinoma, mano sūnaus, jo tėvo Džiankarlo – prieš penkerius. O prieš tai netekome mažosios Čiaros, mano anūkėlės. Nesu tikras, kad žinai apie ją. Tai nutiko labai seniai, bet nešiojamės tą įvykį su savimi kasdien. Ela – palaiminimas, kurį mums atsiuntė Dievas, kad palengvintų mūsų kančias.

Beveik netekome Lukos... Kiti Salvadoro žodžiai nublanko, nes Brontės galvoje sukosi tik tie trys. Jie beveik neteko jo? Ji pažvelgė į Luką, taip tyliai stovintį, o jam tarp antakių įsirėžė raukšlė. Ji nurijo seiles ir pasistengė susitelkti į Salvadoro žodžius, bet jos mintys vis grįždavo prie tos siaubingos frazės.

Vakarienė buvo šiek tiek įtempta. Brontė neturėjo apetito ir, nors Lukos senelis buvo žavingas ir padarė viską, ką galėjo, kad įtrauktų ją į pokalbį, buvo akivaizdu, kad Džiovana nesileis palenkiama. Brontė galėjo tai suprasti, pati būdama motina. Ji nusprendė būti kuo kantresnė ir nerėžti atgal nieko, ko paskui gailėtųsi. Vis dėlto ši moteris – būsima jos anyta, o su anytomis net ir geriausiais laikais santykiai nebūna lengvi.

Lukos motinai ir seneliui išėjus, o Elai kietai užmigus savo lovelėje, Brontė laukė Lukos miegamajame. Jis atėjo po geros valandos, ir Brontė svarstė, kad galbūt jis tikėjosi, jog ji jau miegos.

– Luka, – be jokių įžangų tarė ji. – Papasakok, ką tavo senelis turėjo omenyje sakydamas, kad beveik neteko tavęs prieš dvejus metus.

Jis atrodė labai susirūpinęs.

– Mano senelis kalbėjo iš inercijos. Kaip ir mano mama. Atsiprašau už jos elgesį. Anksčiau ar vėliau ji suminkštės. Lygiai taip pat ji elgėsi ir su brolio žmona Maja. Nors negalėčiau pasakyti, kad ir dabar jos labai artimos.

– Klausyk, aš suprantu tą motinos liūtės instinktą. Bet dabar kalbame ne apie tai. Kas nutiko, Luka?

– Nieko nenutiko, – atkirto jis, nusukdamas akis. – Mano senelis perdėjo.

– Meluoji.

– Įsivaizduoji dalykus, kurių nėra, – atsakė jis, patraukdamas antklodę.

– Nelipsiu su tavimi į lovą, kol nepasakysi, kas nutiko, – griežtai tarė ji, kilstelėdama smakrą.

Lukos ranka nusviro, jis pažvelgė jai į akis.

– Nori pyktis ar mylėtis? – paklausė jis.

Brontės nugara nuėjo pagaugais.

– Nenoriu pyktis su tavimi, Luka. Noriu tave suprasti. Tu vis užsisklendi. Visada taip elgeisi. Visada ką nors nuo manęs slepi.

Jis giliai įkvėpė ir ranka persibraukė plaukus.

– Aš niekada nebuvau pernelyg atviras. Nesikeisiu ir dabar, dėl nieko.

– Tuomet lai mums padeda Dievas, – atsakė ji. – Nes nematau tolesnės šių santykių ateities, nei mėnuo ar daugiausia du.

Jis sugniaužė kumščius.

– Kodėl visuomet reikalauji, reikalauji ir reikalauji? Kodėl negali palikti praeities praeityje? Abu susimovėme. Suprantu tai. Nekaltinu tavęs. Jau nebe.

– N... ne? – jos žodžiai virto šnabždesiu.

Jis atsiduso ir pasitrynė ranka veidą.

– Ne, – galiausiai pasakė, ištiesdamas jai ranką. – Eikš čia.

Brontė pakluso.

Dvyliktas skyrius

Luka apglėbė ją, prispausdamas prie savęs ir panerdamas veidą į jos plaukus, tada pabučiavo jos pakaušį.

Praėjo amžinybė, kol jis pagaliau prabilo, o balsas buvo kimus.

– Atleisk, kad šitaip sužinojai. Norėjau apsaugoti tave nuo smulkmenų. Paprastai apsimetu, kad to iš tiesų nebuvo.