Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

– Tai kokia konkrečiai buvo tavo užduotis? – griežtai paklausė jis.

– Turėjau tau įteikti jos vizitinę kortelę.

– Tikėdamasi, kad aš imsiuosi gerosios fėjos vaid­mens ir padėsiu jai prasimušti, kaip ir nusipelno? – sarkastiškai paklausė Nikolajus.

– Panašiai.

– Betgi kažkodėl neįteikei? – mąsliai paklausė jis. – Tai kas atsitiko, Zara? Nusprendei atsisakyti šios minties supratusi, kad galima nuveikti šį tą geresnio? Manei išpešti naudos iš akivaizdžiai tarp mūsų kilusios aistros? Tikėjaisi pasieksianti daugiau, ne vien pareklamuosi draugės prekę? – pašaipiai kilstelėjo antakius. – Galbūt supratai, kad jei suleisi į mane nagelius, pasipelnysi labiau, nei gaudama dalį nuo draugės drabužių pardavimo?

– Koks tu cinikas, – iškvėpė apstulbusi Zara.

– Kartu įgydama ir teritoriją, – atkirto jis.

Zara žiūrėjo į jį susikrimtusi.

– Man atrodo, pamiršti, kad kaip tik aš baigiau vakarą.

– Bet prieš tai leidai man paskanauti savo gėrybių, – susimąstęs tarstelėjo jis. – Norėjai mane įkaitinti, mano gražuole? Suerzinti ir palikti, kad trokščiau patirti dar daugiau tavo mylėjimosi meno? Na, reikia pasakyti, kad tau pavyko.

Zara papurtė galvą.

– Tai kam tada aš sprukau iš tavo automobilio?

Nikolajus gūžtelėjo pečiais.

– Galbūt mėginai laimėti laiko žinodama, kad viską turintį vyrą sužadins persekiojimo jaudulys? – jis ciniškai nusijuokė. – Žinau, kokios moterys klastingos.

– Na, tu klysti, – Zara ėmė spėlioti, ar kokia nors moteris buvo sudaužiusi jam širdį. Gal todėl jis kalba su tokiu kartėliu. – Labai klysti. Pajutau, kad viskas krypsta ne taip, kaip tikėjausi, ir man reikėjo ištrūkti. Pabėgti nuo tavęs.

Kurį laiką juodu tylėjo, tik saldi lakštingalos giesmė sklaidė tylą. Apsidairiusi Zara išvydo gaubiančią sutemą.

– Nežinau, ar tavimi tikėti, – galiausiai pratarė jis.

Stojo tyla.

– Na, tau rinktis, – ji slėpė nuoskaudą, nes pasijuto tarsi neteisingai vagyste apkaltintas vaikas. – Bet juk dabar nebesvarbu, tai praeitis. Neketinau iš tavęs išpešti brangiųjų turtų. Ar galėčiau eiti?

Nikolajaus žvilgsnis nukrypo į praviras jos lūpas, ir staiga jis suvokė, kad jos motyvai visai nesvarbūs.

Ar svarbu, kad ji melagė ar apgavikė? Svarbiausia, kad jis vis dar jos geidė – ir tas geidulys nenuslopo. Nesuprantama, bet jis tikrai jos norėjo. Norėjo paskęsti jos bučinyje ir pajusti, kaip nuostabus kūnas paskandina jį aistros sūkuryje. Net šią akimirką buvo pasiryžęs čiupti ją į glėbį ir gerai pamylėti, kad atsikratytų karštinės, kuri tekėjo gyslomis ir nedavė ramybės. Rasti kokį tylų, nuošalų kampelį ir šilto, kvapnaus vasaros vakaro guolyje perverti savo vyriškumu, išgirsti aistringus jos šūksnius, kai priglunda jam prie kaklo.

Tačiau Nikolajui buvo labai svarbu tinkamai pasirinkti laiką. Dabar jis buvo netinkamas. Juolab kad Zara mėgino įtikinti save šiomis aplinkybėmis esanti auka, dėjosi išdidi ir užsispyrusi. Nikolajui kilo mintis čiupti ją į glėbį ir bučiuoti, kol galiausiai pasiduos.

Vis dėlto gali būti, kad ji vėl jį atstums. Ar jai užteks jėgų ryžtis tam dar kartą? Nikolajus įtarė, jog taip.

Jo širdis staiga ėmė viltingai plakti. Kam tenkintis greitu susiporavimu vakarui pasibaigus? Kodėl nepasimėgavus ja laisvalaikiu ir patvirtinus sau, kad jos, kaip ir visų moterų, motyvas buvo tik godumas, kad ir kokia buvo abipusė trauka?

– Ne, dar pasilik, – švelniai tarė jis. – Turiu pasiūlymą.

Zara nepatikliai pažvelgė į jį.

– Pa-pasiūlymą?

– Taip. Ar norėtum padirbėti mano viloje Prancūzijos pietuose?

Ji įsistebeilijo nieko nesuprasdama.

– Turi omenyje, kaip padavėja?

Nikolajus vos susilaikė ciniškai nenusijuokęs. Ką ji sau įsivaizduoja – kad yra kviečiama „padirbėti“ pobūvio ponia? Kaip jo savaitgalio partnerė?

– Žinoma. Man nuolat reikia personalo, o aš kaip tik rengiu namuose nedidelį vakarėlį. Dažnai naudojuosi žmonių iš netoliese esančio kaimo pagalba, bet tu kalbi angliškai. Galbūt kalbi ir kitomis kalbomis.

Jis nė kiek nenustebo, kai mergina papurtė galvą.

– Ne? Kaip tik to man ir reikia. Galėtum man gerai pasitarnauti.

Pasitarnauti?

– Kodėl? – lėtai paklausė ji.

– Mano verslo partneris yra iš Rusijos, jam patinka tvarkyti reikalus, kai aplinkiniai nesupranta, ką jis sako.

Mintyse svarstydama jo pasiūlymą Zara susiraukė.

– Ne to norėjau klausti. Turiu omenyje, kodėl aš? Kodėl man siūlai tokį darbą?

Nikolajus išsišiepė. Jis ieško galimybės vėl su ja susitikti, nejaugi ji šito nesuvokia, o gal vėl žaidžia apsimesdama, jog nieko nesupranta?

– Ar tu visada abejoji potencialių darbdavių motyvais?

– Akivaizdu, kad šis atvejis kitoks.

– Žinoma, – pašaipiai pritarė jis. – Juk tu viena iš geriausių padavėjų, ar ne? Na, bent jau man taip sakė, kai jūsų įmonėje ieškojau darbuotojų šiam vakarėliui. Man tai ganėtinai rimta priežastis. Žinoma, aš moku gerai. Esu labai dosnus. – Nikolajus žiūrėjo, kaip ji išplečia akis ir rausvu liežuvio galiuku apsilaižo lūpas. Jį pervėrė begalinė panieka ir geismas. Koks rafinuotas jos godumas , – šis suvokimas jį išlaisvino. – Nereikia jaustis kaltam, juk sąžinė jos visai negraužia.

– Tai ką manai, Zara? Ar įtikinčiau tave imtis šio darbo?

Zara sudvejojo. Pinigai, jo siūlomi už šį darbą, buvo didžiuliai. Gavusi tokią sumą galėtų grąžinti beveik visas skolas. Nusimestų pečius slegiančią atsakomybės naštą. Pradėtų gyventi kaip paprasta dvidešimtmetė, nebetektų nuolat rūpintis ateitimi ir tuo, kas jos laukia. Būtų visiška beprotė, jei atsisakytų tokios galimybės? Bet juk tektų dirbti vyrui, kurį pamačius oda perbėgdavo geismo virpulys?

– Kada? – paklausė ji.

– Kitą savaitgalį.

– Na, tą savaitgalį aš... – nebaigė sakinio Zara. Prisiminė, kad tą savaitgalį Ema jai žadėjo surengti pasimatymą su maloniu, bet nelabai įdomiu vaikinu.

– Tą savaitgalį tu ką? – paragino jis.

– Man reikėjo... su kai kuo susitikti.

– Aišku. – Nikolajui parūpo, kas galėtų būti tas kvailys. – Tada sugalvok, kaip atšaukti susitikimą. Darbas – svarbiausia. – Jis kietai sučiaupė lūpas. – Man dažnai tenka taip daryti.

Nikolajaus pasiūlymas baisiai viliojo, bet Zarą kankino dvejonės. Gal ji ir buvo naivi, bet ne kvaila, todėl puikiai suprato, kad Nikolajaus Komarovo sumanymas nėra toks paprastas, kaip atrodo.

Jis akivaizdžiai jos geidė. Kaip ir Zara geidė jo. Ji jautė seksualinį alkį, kurį skleidė šis tvirtas vyras ir kuris prilygo pačios jaučiamam. Ar suprasdama visa tai galėtų ten vykti jam dirbti?

Prisiminusi moteris, su kuriomis jis susitikinėjo ir, kaip teko girdėti, pametė, Zara pažvelgė jam į akis ir pajuto galinti priimti iššūkį. Nejaugi jai neužteks stip­rybės atsispirti, jei jis mėgins ją sugundyti? Ji bus tokia pat stipri, kaip tada, kai to reikėjo krikštamotei – nors gal kiek kitaip. Neturėtų būti sunku atstumti vyrą, kuris taip nepagarbiai žiūrėjo į moteris. Be to, Nikolajus suteikia jai galimybę atsikratyti finansinių rūpesčių.

– Gerai. Aš imsiuosi darbo, – lėtai pasakė ji.

Nikolajus linktelėjo galvą ir pajuto, kad šią akimirką prasidėjo tai, kas neišvengiama.

Žinoma, imsis. Žinoma, pakeis savo planus. Turbūt nuvils kokį kvailelį, kuris keliaklupsčiavo dėl jos palankumo. Be abejo, tas, su kuriuo turėjo susitikti, negalėjo jai pasiūlyti to, ką gali jis. Nikolajaus lūpos persikreipė. Jis buvo pratęs, jog žmonės griūdami vykdytų jo norus, bet kartais norėdavo, kad taip nesielgtų. Norėdavo, kad bent sykį pinigai nebūtų svarbiausias motyvas. Bet tai, pats suprato, prilygo troškimui pasiekti žvaigždes, spindinčias nakties danguje.