Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

– Puiku, – tarstelėjo jis.

– Tik... – Zara pažvelgė jam į akis ir giliai įkvėpė supratusi, koks jis arogantiškas. – Tik suprask, kad... na, viskas, kas įvyko tą vakarą pobūvyje, buvo klaida. Didelė klaida, ir jos aš neketinu kartoti. Supranti, kad tai – tik darbo susitarimas?

Nikolajus vos nenusikvatojo jai į akis. Šita padavėjūkštė drįsta tokiam vyrui kelti sąlygas?! Tarytum nors vienas žodis iš jos kalbos būtų tiesa! Negi nesupranta, kad jos speneliai veržiasi per baltą palaidinę ir tyliai kviečia daryti visai ką kita? Kodėl moterys nuolat melagingai kalba apie savo norus ir troškimus? – karčiai pagalvojo jis. Zara geidė jo lygiai taip, kaip ir jis jos. Nejaugi ji nesupranta, jog jųdviejų potraukis per daug stiprus ir negalima jo slopinti?

– Jei to nori, – sumurmėjo jis, – duodu žodį, kad tai ir gausi, angel moj .

Nikolajus nejautė jokios sąžinės graužaties tardamas šiuos tuščius, nereikšmingus žodžius. Zara linktelėjo akivaizdžiai patenkinta savimi.

Nikolajus nusisukdamas kietai sučiaupė lūpas. Pažadai duodami tam, kad juos laužytum. Ar ne tokia buvo pirmoji jo gyvenimo pamoka, išmokta ankstyvoje vaikystėje?

Ketvirtas skyrius

– Štai tavo kambarys, – plačiu mostu atvėrusi duris tarė namų šeimininkė.

Zara sumirksėjo negalėdama patikėti savo akimis ir nusekė paskui moterį į vidų. Nieku gyvu nesitikėjo apsistoti mažame atskirame bute. Dažniausiai padavėjoms būdavo skiriami kambariai, dydžiu prilygstantys kalėjimo kameromis, o čia buvo kitaip. Nikolajaus Komarovo viloje Prancūzijos pietuose net personalas gyveno ištaigingai.

Didžiulė baltais patalais užklota lova miegamajame, virtuvė, nuostabus vonios kambarys... Pro langus su langinėmis vėrėsi fantastiškas tolumoje stūksančių ūkanotų Provanso kalnų vaizdas.

– Čia taip gražu, – išlemeno Zara. Jos žvilgsnis užkliuvo už dubens su tamsių vynuogių kekėmis, kurios tarsi prašėsi perkeliamos į dailininko paveikslą.

– Taip. Na, ponas Komarovas rūpinasi savo darbuotojais, – dalykiškai pabrėžė namų šeimininkė. – Mainais tikisi, kad jie stengsis gerai atlikti darbą ir bus diskretiški. O dabar paliksiu tave persirengti. Už valandos reikės patiekti priešpiečius. Tikiuosi, nedidelis turas po namą tavęs nesupainiojo? Ne? Puiku. Kai būsi pasiruošusi, ateik tiesiai į virtuvę.

Zara padėjo kelioninį krepšį ant žemės ir plačiai nusišypsojo.

– Būtinai.

Namų šeimininkės žodžiai jai priminė, jog atvyko čia dirbti. Moteriai išėjus, Zara išsinėrė iš kelioninių drabužių ir greitai nusiprausė po dušu. Vanduo atgaivino įkaitusią odą, bet nepadėjo atsikratyti būgštavimų, kankinančių nuo tada, kai priėmė Nikolajaus darbo pasiūlymą.

Ji vis klausė savęs, ar teisingai pasielgė vykdama čia ir atsiduodama įtakingo, seksualaus ruso malonei. Nejaugi turėjo kitą pasirinkimą? Tikrai ne.

Abejonės dėl Nikolajaus pasiūlymo beregint išsisklaidė, kai gavo naują šūsnį sąskaitų. Zara plėšė rudus vokus, skaitė raudonus rėksmingus pranešimus, o tada tarp jų rado tarsi atsitiktinai patekusį pirmos klasės lėktuvo bilietą į Nicą. Paėmusi jį žiūrėjo suprasdama, jog niekaip negali atsisakyti jo siūlomų pinigų.

Taip atsidūrė iš Hitrou oro uosto kylančiame lėktuve. Stengėsi įveikti nerimą, tačiau tai nebuvo lengva, ypač kai mintyse vis iškildavo šaltas Nikolajaus veidas ir tvirtas kūnas. Nicoje jos laukė automobilis su vairuotoju, jie važiavo vingiuotu Kornišo pajūrio keliu su staigiais posūkiais. Vienoje pusėje dunksojo stulbinantys žali kalnai, kitoje buvo įspūdingas skardis, kuris smigo į safyro spalvos jūrą. Atvykusi į Nikolajaus vilą, Zara pasijuto taip, tarsi pateko į blizgų gyvenimo būdo žurnalą.

Didžiuliuose soduose krito fontanų čiurkšlės, vingiavo takeliai, akį džiugino įvairiausių spalvų gėlės. Pačioje ilgo keliuko pabaigoje stovėjo vila, kuriai neprilygo jokia kita iki šiol matyta Zaros. Nuostabios blyškiai rožinės pastato sienos kontrastavo su stūksančiais už jų didingais kalnas. Prieš akis vėrėsi neįtikėtini Žydrojo Kranto vaizdai.

Išėjusi iš dušo, Zara nusitrynė rankšluosčiu ir apsivilko švarią uniformą. Mėgino įtikinti save, kad Nikolajaus pasaulio grožis jai nesvarbus. Kaip ir tai, kad šis vyras neapsakomai patrauklus.

Ji atvyko dirbti ir išeis gavusi stambų čekį, tad geriau to nepamiršti.

Nuėjusi tiesiai į virtuvę, paklausė virėjo tikslaus laiko, paėmė butelį aukščiausios rūšies šampano ir patraukė į aukštėliau esančią terasą, bet staiga išgirdo žingsnius. Pirštai nevalingai suspaudė šaltą sidabrinį ledo kibirėlį, krūtinėje neramiai suplazdėjo drugeliai. Zara instinktyviai pajuto, kad jai už nugaros stovi Nikolajus Komarovas.

Elkis taip, tarsi jis būtų paprastas darbdavys. Mandagiai nusišypsok ir pasisveikink. Tačiau sukdamasi Zara jautė, kaip linksta kojos, širdis veržiasi iš krūtinės. Į ją žvelgė ledinės Nikolajaus akys.

Šiandien Nikolajus Komarovas visai nepriminė milijardieriaus. Vilkėjo tokius laisvalaikio drabužius, kuriuos renkasi vyrai visame pasaulyje – tiek turtuoliai, tiek studentai, bet Zara buvo įsitikinusi, kad niekas kitas taip gerai neatrodo kaip jis. Išblukę mėlyni džinsai paryškino siaurus klubus ir aptempė raumeningas kojas. Paprasti juodi marškinėliai buvo prigludę prie liemens, trumpos rankovės neslėpė tvirtų rankų. Įdegusi oda atrodė tarsi nubarstyta aukso dulkėmis.

Susidūrusi su pašaipiu žydrų akių žvilgsniu, Zara nurijo seiles ir stengėsi normaliai kvėpuoti, nors nebuvo lengva. Kaip ji, kvailė, galėjo pamiršti, koks jis žavingas? Tarytum per kelias atskirai praleistas dienas būtų stebuklingai išmokusi jam atsispirti. Na, šiaip ar taip, teks stiprinti imunitetą – ir greitai! Zara pagaliau įstengė prabilti.

– Labas rytas, pone Komarovai.

– Nagi, baik, – pašaipiai tarstelėjo Nikolajus, pastebėjęs virpančias jos lūpas. – Mudu pažįstame vienas kitą pakankamai gerai, kam tie formalumai? Man tiktų, kad kai esame vieni, kreiptumeisi į mane vardu.

Mandagi šypsena nedingo Zarai nuo veido.

– Jei pageidauji.

Nikolajui šmėkštelėjo mintis, kad dabar ne pats tinkamiausias laikas pasakyti, ko iš tikrųjų pageidauja, nors šią minutę ji atrodė gundomai paklusni. Kokios didelės žalios jos akys, kai mane taip įdėmiai stebi , – pamanė jis. Jose atsispindėjo baugštumas ir ryžtas, atsargumas ir ilgesys.

– Nebuvau įsitikinęs, ar pasirodysi, – pabrėžė jis. – Maniau, nuspręsi, kad šis darbas tau per sunkus.

– Bet mes juk aptarėme darbo sąlygas, – paprieštaravo Zara.

– Atlyginimas buvo per geras, kad jo atsisakytum?

– Tai irgi svarbu, žinoma, – ji žvelgė ramiai, nė neketino leistis menkinama dėl to, kad jai reikia pinigų. Turbūt jis neturi supratimo, ką reiškia taupyti ir sunkiai verstis, stengtis atsikratyti kreditorių? – Be to, neturiu įpročio prižadėti ir vėliau apvilti.

– Aš sužavėtas, – sumurmėjo Nikolajus, matydamas, kaip ji vos pastebimai, bet išdidžiai kilsteli smakrą.

– Tokio tikslo neturėjau.

– Ne?

– Ne, – atsakė ji. – Atvykau tik atlikti savo darbo geriausiai, kaip tik moku.

Sprendžiant iš aprangos , – mąstė Nikolajus, – Zara turbūt sako tiesą. Ji atrodo visai ne taip, kaip įsivaizdavau. Tikėjosi pamatyti ją vilkinčią žavingais viliokės apdarais, ar ne? Tikėjosi, kad plaukų sruogos gundomai kris aplink veidą, sijonas bus susitraukęs keliais dydžiais? Kad ji atrodys kaip moteris, pasiryžusi suleisti nagučius į viską, kas pasipainios po ranka, o ne kaip kukli padavėja. Tačiau nieko panašaus nebuvo. Nikolajus suraukė antakius. Ji buvo tik truputį pasidažiusi, plaukus susirišusi į uodegą, kad būtų patogiau. Net vienuolė nebūtų galėjusi prisikabinti prie padoraus ilgio, nuobodoko juodo sijono.