Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

Epilogas

Nikolajus ir Zara susituokė rusų bažnyčioje Londone. Zara kartojo įžadus ta kalba, kurią prisiekė išmokti, nors jos vyras įspėjo, kad kirilicos raidynas nelengvas.

– Man patinka iššūkiai, – atsakė ji, kilstelėdama smakrą, kad jis galėtų pabučiuoti.

– Tikrai? – sumurmėjo jis.

– Juk sutikau už tavęs tekėti, ar ne?

Nikolajus nusikvatojo.

– Tikrai, tiesą sakai.

Ceremonijai Zara pasipuošė paprasta šilkine Emos kurta suknele. Pagaliau šiai pavyko įtikinti mamą, kad Gourmet International darbuotojams reikia naujos uniformos. Padavėjos dabar atrodė elegantiškai, kaip tikros profesionalės, užsakymų labai padaugėjo, nors, kaip dūsaudama pabrėžė Emos mama, dėl to milijonieriai klientai pavogė kelias geriausias jos mergaites!

Tačiau tą dieną, kai jaunavedžiai šventė garsiojoje Granchester Hotel pokylių salėje su galybe veidrodžių, nė viena nuotakos draugė nedirbo. Zara buvo per daug apsvaigusi nuo meilės, kad jai būtų rūpėjęs stalų išdėstymas, dovanėlės ir pageidavimas dėl vestuvinio torto – šokoladinio ar tradicinio vaisinio. Vienintelį norą ji pareiškė dėl gėlių – kad tai būtų vietoje augančios, tarsi ką tik nuskintos sode. Todėl didžiulė salė kvepėjo didžiulėmis išsiskleidusiomis rožėmis, jų aromatas buvo daug gardesnis nei auginamų šiltnamiuose.

Šventei prireikė stiprios apsaugos, nes vyriausiasis pabrolys buvo JAV senatorius, o Sergejus atvyko su nauja – jaunesne – šviesiaplauke, kuri buvo įsikibusi jam į ranką. Dieną neįvyko jokių nesklandumų, buvo malonu girdėti susijaudinusių svečių klegesį. Staiga Zara suvokė, kad tai pirmoji jųdviejų kartu surengta šventė.

Tačiau naujajai poniai Komarovai labiausiai jaudinanti akimirka buvo ta, kai Nikolajus atsistojo sakyti kalbos. Pasipuošęs specialiai jam siūtu rytiniu kostiumu atrodė nepaprastai žavingai, tamsaus aukso spalvos plaukai spindėjo sietynų skleidžiamoje šviesoje.

Jis padėkojo Emai, kad sukūrė Zarai suknelę ir kad yra nuostabi pamergė, dar mestelėjo kelis juokelius dėl rusų ir anglų vyrų skirtumų. Tačiau vėliau, kai pasisuko į Zarą, surimtėjo. Nors visi girdėjo Nikolajaus kalbą, atrodė, kad ji skirta tik jai.

– Ieškojau žodžių, kurie tiktų jaunajai mano žmonai apibūdinti, – lėtai tarė jis. – Užduotis pasirodė labai sunki. Nėra reikalo sakyti, kad ji graži, nes matote patys. Galiu patikinti, kad ji darbšti, stipri ir nepriklausoma, bet tie, kurie ją pažįsta, tai jau žino. Galiu išduoti, kad ji priverčia mane juoktis dažniau nei kuris kitas sutiktas žmogus. Kad kambarys nušvinta, kai ji įeina, ir kiekviena atskirai praleidžiama minutė kelia skausmą. Galiu papasakoti, kad ji išmokė mane to, kas mums yra labai svarbu. Tačiau svarbiausia, – Nikolajus nusišypsojo žvelgdamas Zarai į akis ir pakėlė taurę šampano, – ji išmokė mane, ką reiškia mylėti. Ir aš ją myliu, – nuoširdžiai prisipažino. – Labai myliu. Todėl prašau jūsų pakelti taures ir išgerti už nuostabią mano žmoną Zarą.

– Už Zarą! – per kambarį nuaidėjo svečių šūksniai ir audringi plojimai.

Tą minutę Zara baltoje šilkinėje rankinėje įnirtingai ieškojo nosinės. Ar jos Nikolajus – pagarsėjęs slapukas Nikolajus – ką tik atsistojo priešais gausiai susirinkusius žmones ir pasakė, kad ją labai myli?

Nikolajus tyliai nusijuokė, paėmė nosinę iš virpančių jos pirštų ir švelniai nuvalė skruostais tekančias ašaras.

– Dabar geriau? – sumurmėjo jis.

Zara šniurkštelėjo nosimi.

– Daug geriau.

– Ar galėčiau paklausti, kodėl verki?

– Nes esu labai laiminga.

– Taip ir pamaniau.

Nikolajaus suspausta glėbyje Zara pamanė, kad ir jo akys keistai blizga. Tačiau tai nebuvo blogai.

Visi žinojo seną tiesą, kad žmonės visada verkia per vestuves.