Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

Tačiau klausydamasis jos Nikolajus išgėrė tik vieną taurę šampano. Kai pasisuko eiti, moteris paklausė, gal galėtų parvežti ją namo. Atsakyti jai pasirodė nemandagu. Pasukę prie automobilio, juodu turėjo prasibrauti pro būrį fotografų. Nikolajus atsisakė kvietimo užsukti pas ją į namus ko nors išgerti, nors naktį pro balkoną atsiveria puikus vaizdas. Jis vos sulaikė ironišką šypseną. Ir praeityje buvo sulaukęs daugybės pasiūlymų pasigėrėti reginiais, bet retai tai būdavo susiję su grožėjimusi dangumi. Užuot pasilikęs, jis palinkėjo jai labos nakties, atsilošė sėdynėje ir neatsimerkė visą kelią iki pat namų Kensingtone.

Bent jau darbas visada jį gelbėdavo. Nikolajus pradėjo skirti daugiau laiko jau vykdomiems projektams. Uoliai kūrė naujus susivienijimus ir investavo daugiau lėšų į ilgalaikius tyrimus, susijusius su nekenksmingų aplinkai energijos išteklių paieška. Žemės sklype, kurį įsigijo Maskvoje, buvo statomas dienos centras ir vaikų lopšelis-darželis vienišų motinų atžaloms. Jis pažadėjo netrukus dar kartą ten apsilankyti.

Tačiau net ir daug dirbdamas Nikolajus jautė atsivėrusią tuštumą – tarsi kas būtų pramušęs didelę skylę viduje, – ir jam tai nepatiko. Neleisiu jokiai moteriai pavergti savo širdies, ypač tokiai, kuri nežino, kada reikia patylėti ir būti dėkingai už tai, ką gauna , – piktai mąstė jis. – Ar moterys visada taip elgiasi? Priverčia pajusti, kad yra tau svarbios, tada dingsta ir palieka tik velnionišką širdies skausmą .

Ištisas dvi savaites Nikolajų kamavo klausimai, į kuriuos visiškai nenorėjo atsakyti. Piktai ir ryžtingai stūmė juos šalin, kad vėliau jie vėl grįžtų, užvaldytų mintis ir dar labiau neduotų ramybės. Kiekvieną rytą prabudus kūną kaustydavo maudulys, ir Nikolajus prakeikė tą dieną, kai pirmą kartą pamatė Zarą Evans, jos eikš-su-manimi-į-lovą akis ir pajuto savitą sąžiningumą, dėl ko turėjo sprukti priešinga kryptimi. Kad jį kur, tą švelnų, gundantį jos kūną , – galvojo, – ir visas slaptas, drėgnas vieteles, dėl kurių kiekvienas vyras pamestų galvą .

Tai tęsėsi tol, kol Nikolajus suprato, kad daugiau taip nebegali.

Tą dieną jis paėmė telefoną ir paskambino.

Dvyliktas skyrius

Saulės spinduliai tviskėjo vandens čiurkšlėje, kurią Zara nukreipė į išdžiūvusią žemę. Ji laistė daržą metaline skardine, nes ilgą laiką nebuvo lietaus. Apleistam daržui atgaivinti prireikė daugiau pastangų, nei tikėjosi. Kai tik leisdavo darbas, rytus ir vakarus ji darbuodavosi kieme – genėdavo ir kirpdavo, nugnybdavo šoninius pomidorų daigų ūglius, kad vaisiai užaugtų didesni. Apleistos džiunglės galų gale pasidavė ir mažame sklypelyje tereikėdavo atlikti kai kuriuos įprastus darbus. Dabar jis atrodė taip, kaip ir seniau, kai grįždavo namo. Jiedvi su krikštamote šiltais vasaros vakarais įsitaisydavo lauke ant gulimųjų krėslų, valgydavo ką tik nuskintas braškes ir avietes, dar įkaitusias nuo vasaros saulės glamonių. Tos vaikystės dienos dabar atrodė tokios tolimos.

Tačiau Zara džiaugėsi sodu. Šilta žemė ir užgrobti ją besikėsinančios piktžolės padėdavo negalvoti apie Nikolajų. Kartais jai pavykdavo net pusvalandį jo neprisiminti.

Kaip tik dabar ji būtų norėjusi atlikti daugiau pastangų ir laiko reikalaujantį darbą, skirti jam visą dėmesį. Juk būdavo lengva užsisvajoti, kai stovėdavai laukdama, kol žmonės pabaigs pudingą.

Labiausiai Zara baimindavosi to laiko, kai reikėdavo eiti miegoti, nes lovoje užplūsdavo prisiminimai, kaip Nikolajus laikydavo ją glėbyje ir glostydavo plaukus. Tyliomis ir vienišomis nakties valandomis neskubių jo bučinių ir visa apimančio fizinio artumo prisiminimai buvo ir malonūs, ir kėlė liūdesį.

Kartais svarstydavo, ar nepaskubėjo jį palikdama. Tačiau nors ir kaip kankino ilgesys, suprato, jog leisdama laiką su Nikolajumi moka per didelę kainą. Kuri moteris ištvertų, jei vyras įspėtų, kad neverta tikėtis turėti jo vaiko ar sukurti su juo šeimos, pasakytų, kad jo širdis visada bus laisva?

Durų skambutis nutraukė nemalonias mintis. Zara padėjo skardinę ir nusivaliusi į džinsus rankas nuėjo jų atidaryti. Gal užsuko kaimynas ar Ema, „netikėtai“ važiuodama pro šalį, o iš tikrųjų norėdama įkalbėti ją daugiau valgyti.

Tačiau tarpduryje stovėjo ne Ema ir ne kaimynas. Zaros širdis akimirką nustojo plakusi krūtinėje, kai priešais išvydo stotingą Nikolajaus Komarovo figūrą, užpildančią kone visą erdvę.

Jai akyse ėmė šokinėti žvaigždutės, suvokus, jog mato ledines žydras jo akis ir kampuotą veidą. Nikolajus buvo apsirengęs kasdieniškai – džinsais ir berankoviais marškinėliais.

Nuo tada, kai jie išsiskyrė, Zara daugiausia laiko galvodavo apie jį, bet išvydusi vos atgavo kvapą, o širdis ėmė daužytis taip smarkiai, kad net pasijuto apsvaigusi.

– Labas, Zara, – pasisveikino jis.

– Nikolajau, – jo vardas, atrodė, strigo gerklėje kaip žuvies kaulas, bet Zara šiaip ne taip susitvardė. – Kokia staigmena.

– Tikrai? – jo akys klausiamai sužibo. – Nesitikėjai kada nors vėl pasimatyti?

– Nežinau, ką galvoti.

– Ar galėčiau užeiti?

– Taip... žinoma.

Nikolajus žengė per slenkstį ir nusekė paskui ją į svetainę. Jis nebuvo čia nuo to vakaro, kai įsiveržė sužinoti, kodėl ji sudraskė čekį į skutelius. Iš tikrųjų tai buvo ne visai tiesa. Tąvakar atėjo vejamas geismo, kupinas ryžto pagrobti Zarą ir aistringai su ja pasimylėti. O ji atsispyrė , – šyptelėjo prisiminęs jos atsisakymą važiuoti kartu. Atrodė, kad Zara visą laiką vienaip ar kitaip jam priešinosi. Ar tik ne dėl atsisakymo paklusti Nikolajus negalėjo jai atsispirti, nors tai velnioniškai siutino?

– Ar tu... – Zara jaudinosi ir skausmingai jo ilgėjosi, bet visa tai slėpė po atsargia šypsena. Būk mandagi , – tarė sau. – Net jei liksime tik buvusiais meilužiais, galėtume bendrauti civilizuotai. – Norėtum ko nors išgerti?

Jis kilstelėjo antakius.

– Tikiuosi, ne oranžinio likerio?

– Šaldytuve yra baltojo vyno. Arba galėčiau pasiūlyti naminio limonado. Išsineštume gėrimus į sodą.

Nikolajus gūžtelėjo pečiais.

– Kodėl gi ne?

Išėjęs į nedidelį kiemelį, jis nužvelgė atsivėrusį vaizdą. Manė, kad jos namelis nesiskyrė nuo gretimų, bet netikėtai vidiniame kieme pamatė žalumos oazę. Čia gausiai derėjo daržovės ir uogos, saulėje kaitinosi raudonskruosčiai pomidorai. Tai šiek tiek priminė Rusiją, kur žmonės išnaudodavo kiekvieną žemės centimetrą, kad galėtų užsiauginti maisto. Tarp vešinčių augalų stovėjo geležinis sodo stalelis ir kelios kėdės. Nikolajus ant vienos atsisėdo.

Ledo kubelių dzingtelėjimas pranešė, kad ateina Zara. Nikolajus stebėjo, kaip ji neša padėklą. Tą akimirką atrodė, kad jie yra kaime, o ne didelio miesto viduryje. Pirmą kartą jis įsivaizdavo, jog Zara galėtų būti žemės ūkio studentė, – ilgos jos kojos buvo aptemptos žemėtais džinsais, stori plaukai susukti į kuodą ant viršugalvio. Neklusnios sruogos krito aplink paraudusius skruostus, ir Nikolajus suprato, kad ji nepasidažiusi. Pirmą kartą pagalvojo, jog Zara nenorėjo priimti jo siūlomų šilkų ir brangakmenių, nes jai to nereikėjo. Tai nebuvo vien nenoras būti vyro nupirktai ar kontroliuojamai. Zara siekė išsaugoti savo tapatumą ir nesusilieti su juo.

Ji pasilenkė įpilti limonado, ir Nikolajus pamatė, kaip prakaito lašelis nubėgo per kaklą ir dingo tarp krūtų. Staiga užsigeidė jį nulaižyti. Taip pat norėjo pasakyti, jog niekada nebuvo ragavęs naminio limonado. Paėmęs iš jos taurę, papurtė galvą. Gal jis išprotėjo? Ar tik perkaito saulėje ir svaigsta nuo malonios įtampos paslėpsniuose?