Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

Ji drąsiai perbraukė pirštais gerokai iškilusį džinsais aptemptą Nikolajaus tarpkojį ir išgirdo, kaip jis nelygiai įkvėpė.

– Jei mes tuojau pat nedingsime iš čia, – iškošė jis, – tikėtina, kad gausime įspėjimą už nepadorų elgesį viešoje vietoje.

– Tu... – Ji liežuviu susidrėkino lūpas, rodės, jos pasidarė dukart putlesnės. – Kadaise gyreisi, koks gali būti diskretiškas.

Tikrai? Taip , – prisiminė, – gyriausi . Automobilyje Prancūzijoje, kai jiedu stovėjo prie kalno ir noras ją užvaldyti buvo paėmęs viršų. Šią akimirką noras buvo toks pat didelis, tačiau Nikolajus jau nenorėjo demonstruoti rankų miklumo ar pajusti svaiginamos galios žinodamas, kaip lengvai gali suteikti moteriai malonumą. Norėjo užvaldyti ją primityviai – giliai pasinerti į jos gelmę, – bet sodas tam nebuvo tinkama vieta.

– Tai buvo tada, angel moj . Dabar esu išauklėtas ir kuklus žmogus.

Tai jau tikrai , – liūdnai šyptelėjusi pamanė Zara ir pirštu apibrėžė jo lūpas.

– Nori v-važiuoti namo?

– Iš tikrųjų, – tarė jis trūksmingai, – jei jau esu čia, galėčiau apžiūrėti tavo miegamąjį. Ar norėtum parodyti, kur jis yra?

– O, taip, – sukuždėjo ji, nesibaimindama minties, jog teks laukti dar akimirką.

Atrodė rizikinga vestis jį siaurais laiptais į viršų, į mažą kambarėlį, kuriame gyvena nuo vaikystės. Žinoma, nuo tada daug kas pasikeitė: dėliones ir žaislų ūkį jau seniai išstūmė knygos, o sienas papuošė didžiulės nuotraukos. Vienoje vaizduojama, kaip ankstyvą rytą laukuose nuimamas derlius, ypač vertinama ta, kurioje matyti mėnulio apšviestas tuščias paplūdimys. Tačiau niekas, išskyrus pačią, jos lovoje nebuvo gulėjęs, ir tai, kad pirmasis bus Nikolajus, atrodė labai reikšminga.

O galbūt ji tam suteikė per didelę reikšmę – todėl, kad jį mylėjo – mylėjo taip, kaip jis neprašė būti mylimas?

Neatbaidyk jo , – tarė sau Zara ir vos susilaikė neištarusi, kad jį myli. Kad ir kaip stengėsi valdyti emocijas, labai susijaudino, kai jis atsargiai ištraukė segtukus iš plaukų. Zara tik stovėjo bejėgė ir nejudėjo, o Nikolajus nurengė jai marškinėlius ir nusegė liemenėlę, numovė džinsus nuo virpančių kojų ir ji liko stovėti nuogut nuogutėlė.

Jis atsisegė džinsų diržą ir skubiai išsinėrė iš drabužių. Zara vis dar drebėjo, kai vyras nusitempė ją į lovą ir užgriuvęs ant jos gosliai įsisiurbė lūpomis.

– Zara, – sušnabždėjo jis.

Nikolajaus bučiniai buvo karšti kaip ugnis, o rankos godžiai glamonėjo jai krūtis. Vėliau nuklydo į dar intymesnę vietelę, nekantriai suaimanavo pajutęs drėgną karštį ir ėmė ritmiškai judinti pirštus.

– Aš nenoriu laukti, – staiga pareiškė.

– Tai nelauk, – paragino Zara ir paėmė iš jo prezervatyvą, kad galėtų užmauti ant sustandėjusios varpos. Kadangi pirštai virpėjo, jai nesisekė visko padaryti tiksliai, tada išgirdo, kaip Nikolajus kažką šiurkščiai sumurmėjo gimtąja kalba.

– Dėl Dievo meilės, – išsprūdo jam. – Tu varai mane iš proto.

– Paimk mane, Nikolajau, – sušnibždėjo ji. – Paimk mane tuoj pat.

Geidulingas prašymas galutinai palaužė savitvardą, ir jis įsiveržė į ją. Zarą toks aistringas ir gilus įsiveržimas privertė aiktelėti. Taip gera buvo užpildyti karštą ir ankštą jos moteriškumą.

Kiekvienas kartas buvo vis geresnis. Nikolajus juto, jog nebesivaldo, ir stengėsi sutelkti dėmesį į jos dejones, išsprūstančias jam įsiveržus, ir patiriamą malonumą. Staiga jam toptelėjo, jog šios sienos turbūt labai plonos, ir užspaudė Zaros lūpas bučiniu, kad prislopintų aimanas.

Nikolajus judėjo ant jos. Viduje. Vėl ir vėl privesdavo ją prie ribos, Zara visai nebegalėjo galvoti ir aistringai raitėsi po juo. Šilkinė jos oda buvo vėsi ir kvieste kvietė glamonėti. Nikolajus ant jos lūpų jautė karčiai saldaus limonado skonį. Sustandėję speneliai kontrastavo su švelniomis jos krūtimis ir, kai jųdviejų kūnai susiglausdavo erotiškame šokyje, aistringai glamonėjo raumeningą jo krūtinę. Vos galėdamas tverti Nikolajus pajuto, kaip lankstus jos kūnas išsiriečia po juo. – Kaip šaulio lankas , – buvo paskutinė sąmoninga mintis, kai jį užliejo galinga malonumo banga ir iš lūpų išsiveržė šūksnis.

Po visko juodu gulėjo nedidelėje lovoje. Prakaituoti kūnai buvo susipynę, nes kitaip nebūtų tilpę. Nikolajus pirštu vedžiojo ratus Zarai aplink bambą. Laikas, rodės, sustojo. Kambaryje buvo girdėti tik jo kvėpavimas ir tylus lėtėjančių jos širdies tvinksnių garsas.

– Ateityje reikėtų kai ką pakeisti, – galiausiai pratarė jis.

Zara pasivertė ant šono.

– Ką?

– Duosiu tau raktą.

– Raktą? – nesuprasdama pakartojo ji.

– Savo namų. Nepraktiška, kai norint patekti į vidų tau reikia pasikliauti namų šeimininke. – Ar ji nesuprato, kad šis žingsnis labai svarbus? Nikolajus iki šiol jokiai moteriai nebuvo davęs savo namų rakto. Tačiau kažkodėl nenorėjo to jai sakyti, nes tai galėjo būti laikina. Turbūt ir buvo laikina. Dar metams nesibaigus ji turbūt jam pabos, kaip ir jis atsibos jai. – O aš noriu, Zara, kad kuo dažniau būtum mano namuose.

Zara žvelgė į jį. Juk duodamas jai savo namų raktą Nikolajus žengė žingsnį į priekį – galbūt vieną iš daugelio. Ar pradėjo suprasti, kad ji kažką jam reiškia? Zara dėjosi abejinga.

– Tikrai?

– Mm. O dar labiau noriu rasti tave savo lovoje, – sumurmėjo jis lūpomis keliaudamas jos kaklu. – Tu esi gimusi džiuginti mane lovoje.

Zara prisivertė šypsotis. Ką ji sau manė? Kad paskatinusi jį surengti akistatą su praeitimi sulauks meilės ir jausmų proveržio? Kad tai, jog sode jis buvo švelnus ir meilus, iš tikrųjų ką nors reiškė? Vyrai būna švelnūs ir meilūs, kai nori sekso. O kai moteris myli vyrą, stengiasi nepasiduoti nesaugumo jausmui...

– Turbūt turėčiau tau pasakyti „ačiū“.

– Galėtum padėkoti ir kitaip, milaja moja . – Nikolajus nubraukė neklusnią plaukų sruogą Zarai nuo lūpų ir įdėmiai pažvelgė. – Suprantu, kad vis tiek neatsisakysi padavėjos darbo?

Ji papurtė galvą.

– Nikolajau, juk žinai, kad negaliu.

Nikolajų užvaldė neramios mintys apie prieštaringus jųdviejų norus ir poreikius, bet jis žinojo, kad būtų nesąžininga Zarai ką nors žadėti. Kol nėra tikras, kad galės ištesėti pažadus...

– Tada turi būti pasirengusi, kad aš keliausiu, to mano darbe prireikia dažnai. Jei galėsi keliauti su manimi, dar geriau, jei ne, turėsiu vykti vienas. Be to, reikėtų dažniau išeiti už miegamojo ribų. Jei lydėsi mane į viešus renginius, tau reikės paminti savigarbą.

Zara suraukė kaktą.

– Ką turi galvoje?

– Kad leisi nupirkti tau tinkamų drabužių. Nejaugi paskutinę minutę skolinsiesi sukneles iš Emos? – Nikolajus įspraudė ranką merginai tarp šlaunų ir pamatė, kaip patamsėjo jos akys. – Ar galėsi?

Zara nurijo seiles stengdamasi nuramdyti kylantį geismą, bet kovoti buvo beviltiška. Ji palaidos savo principus ir ims tai, ką Nikolajus siūlo, nes per daug jį myli, kad galėtų išeiti. Negana to, jai sužibo vilties kibirkštėlė, kad jis kada nors atvers savo širdį ir leis pripildyti ją šilumos ir meilės.

Nikolajus duos jai savo namų raktą, o Zara savo ruožtu leisis aprengiama taip, kaip jam atrodys tinkama. Ji tai leis, nes myli šį vyrą ir nepraras vilties, jog jis atsakys jai tuo pačiu.

Meilė išsekino Zarą, aistra atėmė jėgas, todėl ji leidosi paverčiama turtingo vyro preke, jo meiluže.