Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

– Taigi. – Zara išsitraukė kėdę ir atsisėdo priešais. Jausmas buvo keistas. Labai keistas. Ji visą laiką guodėsi mintimi, kad Nikolajus nebūtų jautęsis patogiai, jei jųdviejų gyvenimai kada nors būtų susipynę, bet, ironiška, šią akimirką atrodė, jog jam gera šiame mažame sodelyje. Jis sėdėjo ištiesęs ilgas kojas, tamsaus aukso spalvos plaukus šiaušė vėjas. Zarai širdį pervėrė skausmas, nes beprotiškai norėjo prieiti prie jo, atsisėsti ant kelių ir pabučiuoti. Tačiau neatrodė, kad Nikolajus būtų apie tai galvojęs, jo atsargumas kėlė dar daugiau klausimų. – Kodėl tu čia?

– Pasinaudojau tavo patarimu.

– Tu pasinaudojai mano patarimu? – lėtai pakartojo Zara.

Nikolajus suprato, kodėl ji nustebo. Jai tai buvo staigmena, bet dar didesnė staigmena buvo jam. Jei kas nors būtų pasakęs, kad Nikolajus apgalvos jos žodžius – nors iš dalies jis tam priešinosi, – nebūtų patikėjęs. Tačiau tokia buvo tiesa.

– Daug galvojau apie tavo žodžius, jog reikia išvaikyti praeities šmėklas, – jis trumpam nutilo. – Supratau, kad noriu sužinoti, kas atsitiko mano motinai.

Zara įdėmiai žiūrėjo į jį, tačiau paslaptingas jo žvilgsnis nieko nesakė.

– Ar ką nors pavyko sužinoti?

– Taip. – Nikolajus išgirdo, kaip tolumoje moteris šaukia, jog vakarienė jau paruošta, ir pagalvojo, kokie skirtingi žmonių gyvenimai. Mąstė ir apie savo mamą, ir apie tai, ką išsiaiškino.

– Atvykusi į Angliją ji pradėjo dirbti salotų pakavimo fabrike, – lėtai pradėjo jis. – Tai buvo vienintelis darbas, kurį gavo. Jis pasirodė bukinantis: darbo laikas ilgas, o atlyginimas – mažas, bet vis tiek uždirbdavo daugiau, nei būtų galėjusi gauti Maskvoje. Kaip ir ji, kitos ten dirbančios moterys buvo imigrantės ir susispaudusios gyveno priekabiniame namelyje fabriko teritorijoje. Kartais šeštadieniais nuvykdavo papramogauti į netoliese esantį miestelį – kaip tik ten ji sutiko vieną vyrą. – Nikolajus nutilo ir po akimirkos tęsė. – Jis buvo už ją vyresnis ir nepaprastai turtingas. Jį pavergė jos grožis. Motina papasakojo jam savo istoriją. Jis buvo sujaudintas, kad ji stengiasi sukurti geresnį gyvenimą mažam sūnui, kuris liko taip toli. Todėl davė jai dar pinigų, kad galėtų išsiųsti man į Maskvą.

Nikolajus ir Zara žiūrėjo vienas į kitą, ir jis gūžtelėjo pečiais atsakydamas į klausiamą jos žvilgsnį.

– Taip, tuo metu jie jau buvo meilužiai. Bet iš to, ką sužinojau, aiškėja, kad jie vienas kitą labai mylėjo. Pamatęs, kokioje mažytėje lovoje drėgname namelyje ji leidžia naktis, tas vyras pasakė, kad nupirks namą ir ištrauks ją iš tokio gyvenimo.

– Nori pasakyti, kad ji už jo ištekėjo?

Šįkart Nikolajaus lūpos persikreipė.

– Tokios galimybės niekada nebuvo, nes jos meilužis buvo vedęs, – nelinksmai tarė jis. – Pačioje pradžioje jis pasakė jai, kad neketina palikti žmonos ir vaikų. Iš tikrųjų jų šeimos namai buvo kaimyniniame miestelyje, ir jis retai praleisdavo naktį su mano motina.

Zara visai susipainiojo.

– Tai kodėl ji negrįžo namo? Kodėl nesiuntė tau pinigų?

– Mama liko Anglijoje, nes nežinojo, ką daryti. Mylėjo tą vyrą, gavo didelius pinigus ir negalėjo jų atsisakyti. Manė sukaupsianti mano gyvenimo pradžiai. Ji siuntė pinigų – ir gana nemažai. Bėda ta, jog jie niekada manęs nepasiekė. – Nikolajus suspaudė ir vėl atgniaužė kumščius taip, kad net sutraškėjo sąnariai. – Mano teta ir jos draugužis susigrobdavo juos visus ir pragerdavo. O dar blogiau buvo tai, kad jie sunaikino daugumą mamos man rašytų laiškų.

– O, Nikolajau, – ji ranka užsidengė burną. – Tai tiesiog siaubinga. Kas... kas atsitiko?

Jis žinojo, kad Zara užjaučia jį, bet neįkyriai. Nikolajų draskė prieštaringos emocijos: jis troško ir priimti užuojautą, ir jos atsisakyti. Norėjo pasakyti, kad jam nereikia gailesčio. Kad jam apskritai nieko iš jos nereikia.

– Ji mirė – staigiai. Kai patikrino jos daiktus, sužinojo, kad mama metų metus stengėsi per valdžios įstaigas gauti leidimą man atvykti į šalį ir gyventi kartu su ja.

– Bet kaip... kaip tu visa tai sužinojai? – sušnabždėjo Zara.

– Man pavyko surasti jos meilužio sūnų. Nesitikėjau, tačiau jis man daug padėjo, o atsižvelgiant į aplinkybes, galima sakyti, kad elgėsi kilniaširdiškai. Papasakojo, jog jo tėvas labai mylėjo mano motiną, bet ištikimybė šeimai buvo stipresnė. Jis parodė man jos kapą. Aš...

Iš skausmo trūkčiojantis jo balsas kaip strėlė pervėrė Zarai širdį. Ji atsistojo ir prisiartino prie Nikolajaus negalvodama apie tai, kokie dabar jųdviejų santykiai, ar jie išvis yra. Norėjo tik prieiti, apkabinti ir paguosti jį. Zara apkabino Nikolajų ir smarkiai suspaudė glėbyje.

– Užjaučiu.

Sekundėlę jis norėjo priešintis pagundai ją apkabinti, bet rankos pačios išsitiesė ir apsivijo jos liemenį. Nikolajus įsikniaubė jai į krūtinę.

– Kaip neteisingai ją vertinau, – karčiai pratarė jis.

– Kaip kitaip turėjai elgtis? Neturėjai jokių įrodymų, kaip viskas vyko, matei tik savo gyvenimą. Buvai vaikas, patekęs į painų suaugusiųjų pasaulį, kuriame daug prieštaringų norų. Iš kur galėjai žinoti, kad tapai tetos godumo auka? – Zara giliai įkvėpė ir vėl trūksmingai iškvėpė. – Bet širdyje su ja susitaikei, Nikolajau.

– Kaip? – nesuprato jis. – Kaip aš su ja susitaikiau?

– Atskleisdamas tiesą – kad ji stengėsi, kiek galėdama. Ir tu jai atleidai. Juk atleidai, ar ne? O dabar telieka išmokti atleisti sau. Ji būtų to norėjusi. Privalai, Nikolajau, kitaip visos jos pastangos nueis perniek. – Zara kilstelėjo Nikolajaus veidą ir pasilenkė jo pabučiuoti, paskui laikė jį apkabinusi. – Taip nemanai? – švelniai paklausė.

Nikolajus suprato, kad ji teisi. Taip pat žinojo, jog nebūtų ieškojęs tiesos, jei Zara nebūtų paskatinusi, tiesiog būtų palaidojęs neatsakytus klausimus ir toliau graužęsis. Jis linktelėjo.

– Esu tau skolingas, – sukuždėjo Nikolajus.

– Nieko tu man neskolingas.

– Skolingas. – Tik dar nesugalvojo, kaip grąžinti skolą. Ar ne geriausia būtų palikti Zarą Evans ramybėje dėl jos pačios gerovės, kad šis romanas liktų tik blankus prisiminimas? Dar smarkiau apglėbęs ją per liemenį, Nikolajus giliai įkvėpė ir užuodė aitrų pomidorų lapų kvapą. Staiga užplūdęs geismas išvaikė gerus ketinimus ir liko tik skausmingas norą vėl ją turėti. Kaip galėtų paleisti Zarą, jei ji vis dar žadina tokius pojūčius?

– Be to, pasiilgau tavęs, – kimiai tarė jis.

– Na, dėl to su tavimi galiu sutikti. Aš irgi tavęs pasiilgau.

Staiga Nikolajus šiurkščiai pasisodino ją ant kelių ir lėtai pirštais suėmė krūtį.

– Ar labai?

– Tai... – Zara užmerkė akis, – sunku išmatuoti.

– Galėtume pabandyti.

– Taip, galėtume.

Jis pažiūrėjo į ją.

– Manai, galėtume tęsti nuo ten, kur baigėme?

Visi Zaros instinktai šaukte šaukė būti atsargiai. Saugotis galimo širdies skausmo.

Juk Nikolajus siūlė tik tai, ką ir anksčiau, ar ne? Tik tai, ką jie jau turėjo.

– Nežinau, Nikolajau, – sušnabždėjo ji. – Tikrai nežinau.

– Ar tikrai? Manau, kad žinai. – Jis pradėjo bučiuoti Zarą, provokuojamai glamonėti lūpas, kol galiausiai ji pasidavė, ir jųdviejų bučinys tapo dar karštesnis, dar aistringesnis. Nikolajus pakišo ranką jai po marškinėliais ir ėmė glamonėti nuogą krūtį. Geismas nutvilkė visą jos kūną, iš lūpų išsprūdo aimana. Liečiamas vyro rankų, alkanas kūnas užsiliepsnojo aistra. Zara labai jo geidė ir nekantravo gauti.