Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

Skaitant straipsnį Zarai džiūvo gerklė. Jame buvo rašoma, kad jie kartu lankėsi pobūvyje ir atrodė vienas kitu labai susidomėję. Negana to, jis parvežė ją namo automobiliu.

Žinoma, kaipgi kitaip .

Taip pat pateikta informacija, kad aktorė dabar dalyvauja naujojo filmo reklamos kampanijoje...

Zara tiesiog apstulbo. Vienas vienintelis žodis jai buvo lyg smūgis į paširdžius.

Niujorke!

Ji drebančiomis rankomis padėjo laikraštį ant stalo.

– Ačiū, kad parodei, – kimiai pratarė ir nugėrė geroką gurkšnį vyno. – Ar galiu pasilikti?

– Zara...

– Ne. Nieko nesakyk. Viskas gerai, Ema, rimtai. Aš neturiu jokių iliuzijų dėl santykių su Nikolajumi. Nejaugi manei, kad tikėjausi juos ilgai išsaugoti?

Zarai pavyko nuslėpti liūdesį, kol grįžo į namus – į Nikolajaus namus, tada ji išėjo pasivaikščioti po gražiuosius sodus ir apmąstyti tolesnio savo elgesio.

Prisiminė, kaip tą vakarą atvyko čia dirbti nežinodama, jog Nikolajus slapta ją pasamdė, pamatė jį stovintį kitame pievelės kampe ir stebintį liepsnojančiomis žydromis akimis. Jis jos troško dėl kelių priežasčių, ji taip pat jo geidė. Viskas buvo labai paprasta.

Zaros aistra jam, rodės, buvo užkoduota genuose, ir jokie įvykiai jos neužgesino.

Tačiau kas bus ateityje? Apie tai ji buvo pasiryžusi negalvoti nuo tada, kai juodu vėl atnaujino santykius. Nejaugi buvo tokia kvaila ir puoselėjo viltį susieti su juo ateitį, kai pasaulyje žinoma nuostabaus grožio aktorė šliejosi prie jo, tereikėjo ištiesti ranką?

Ji tik manė...

Ką? Kad Nikolajus jai ištikimas? Iš kur tokios mintys, jei jis niekada nežadėjo ištikimybės? Nesiūlė nieko kita, tik patenkinti fizinį potraukį. Net ir tada, kai vėl susiėjo. Nejaugi tarp jų nebuvo nieko daugiau, tik kelios artumo akimirkos? O ji nekreipė į tai dėmesio, trokšdama nugludinti matomą jųdviejų gyvenimą kartu, ir nemėgino aiškintis, kas slypi giliau. Kokia ji apgailėtina. Kiekvienas vyras su panieka žiūrės į moterį, kuriai užtenka tiek mažai.

Zara atsisakė minties surengti Nikolajui sutiktuvių vakarėlį, skirtą tik jiedviem. Liedama karčias ašaras, į tolimą drabužinės kampą numetė menišką Maskvos nuotraukų albumą, kurį jam nupirko dovanų. Ketino apsirengti išdykėliškus apatinius ir pikantiškai jį sugundyti, kai abu grįš iš vakarėlio, o dabar vien nuo tokios minties ėmė pykinti.

Elgėsi kaip aukštos klasės prostitutė – kurias ji visada niekino?

Valandos laukiant jo slinko skausmingai lėtai, galiausiai Nikolajus paskambino pasakyti, kad yra pakeliui iš oro uosto. Zara neramiai žingsniavo po namus, kol išgirdo privažiuojant automobilį, paskui – trinktelint laukujes duris, ir sukaupė jėgas su juo susitikti. Nenorėjo šaukti ar kelti isterijos. Ketino elgtis kaip suaugusi ir išlikti kuo ramesnė.

Ji pusdieniui išleido namų šeimininkę – ši, beje, labai nustebo – ir pamanė, kad ironiška, jog pradeda elgtis kaip tikroji šių namų ponia tada, kai žada iš jų išeiti. Zara pasiruošusi neramiai laukė Nikolajaus dideliame saulėtame kambaryje, esančiame tolesnėje namo dalyje. Stiklinės dvivėrės durys buvo atdaros, kad įeitų vasaros vakaro kvapų. Ant vieno iš žemų staliukų gulėjo laikraštis, sulankstytas taip, kad matytųsi nespalvota gražaus, bet dviveidžio jos meilužio nuotrauka.

– Zara?

– Aš čia!

Jai skausmingai nudiegė širdį, kai išgirdo Nikolajaus žingsnius, – su niekuo nebūtų jų supainiojusi. Kaip per tokį trumpą laiką išmoko pažinti ir pamėgti šį garsą?

Nikolajus stabtelėjo tarpduryje ir prisimerkė pamatęs Zarą. Ji stovėjo sustingusi kaip ledo skulptūra. Po kiek laiko pasisuko į jį, ir Nikolajus pamatė, kad jos veido nepuošia šypsena. Pastarąjį kartą, kai grįžo iš verslo kelionės, Zara buvo jo labai išsiilgusi. Tokią aistrą jaučia tik ilgam palikta moteris, kurios vyras ką tik grįžo iš karo. Ji metėsi jam į glėbį ir apibėrė veidą tūkstančiais bučinių, o netrukus nutraukė kaklaraištį ir drabužius. Tačiau šįkart viskas kitaip. Šįvakar Zara buvo išblyškusi, paakiai pajuodę.

Švelnus šilkas nedengė moteriškų jos iškilumų ir linkių. Zara vilkėjo džinsais ir marškinėliais, ant kurių buvo išblukusi jos koledžo emblema. Jiedu turėjo eiti tiesiai į vakarėlį, ar ne?

– Labas, Zara, – švelniai tarė jis.

– Sveikas, Nikolajau.

Jis kilstelėjo antakius.

– Nebus sutikimo bučinio?

Ar pabučiuoti jį ir apsimesti, kad nieko neatsitiko? Gal paklausti jo vėliau, kai bus atsipalaidavęs, tada paaiškinti, kas yra iš tikrųjų, nors ir kaip tai žeistų?

Ar galima elgtis dar labiau apgailėtinai?

Zara iki šiol nieko nesuprato, ar ne? Jei Nikolajus susitikinėjo su kitomis moterimis, jo nepakeisi, o ir nereikia. Jųdviejų santykiai iš esmės blėso – dabar tik nuo jos priklausė, ar jie žlugs skausmingai ir lėtai, ar bus pribaigti vienu mostu.

– Tu nepasirengusi vakarėliui, – pabrėžė Nikolajus, kai Zara vis tiek nepajudėjo iš vietos.

– Taip.

– Nenori eiti?

– Iš tikrųjų tai ne. – Ji giliai įkvėpė ir pažiūrėjo į jį. – Kaip sekėsi Niujorke?

– Jaučiu, kad klausimas kažką slepia.

– Kaltė verčia tave taip jaustis, Nikolajau?

– Kaltė? – jis kietai sučiaupė lūpas nujausdamas kažką negero. Nusivilko švarką ir numetė ant sofos. Tada nekantriai nusitraukė kaklaraištį – tarsi jis būtų buvusi kilpa ant kaklo. – Jei ketini mane kuo nors kaltinti, būtų sąžininga kaliniui pranešti, kokie tie kaltinimai, ar ne?

Kaliniui? Keistai ištartas žodis ją suerzino.

Zara papurtė galvą rinkdama žodžius, kuriuos pasakiusi dar galėtų išsaugoti savigarbą ir nebūtų palaikyta rėksminga turgaus boba. Suprato, jog nėra prasmės jo keikti dėl to, kad – nors turi pinigų ir turtų – negali jai duoti vienintelio dalyko, kurio geidė labiausiai.

– Kaip sekasi Mari Klerei?

– Kam?

Mergina nurijo gerklėje susidariusį tumulą. Ar jis ketina dar ir ją apkvailinti? Apsimesti, jog nieko nesupranta, ir priversti suabejoti savimi?

– Prancūzų aktorei, kuriai esi toks artimas!

– Prancūzų aktorei, kuriai esu toks artimas, – lėtai pakartojo jis.

– Visomis prasmėmis!

– Nesuprantu, apie ką tu kalbi.

– Štai apie ką! – Zara paėmė laikraštį ir pakišo jam po nosimi. – Štai, viskas juodu ant balto! Paneik dabar, jei išdrįsi!

Nikolajus pažvelgė į nuotrauką ir prisiminęs šyptelėjo. Per daugelį metų tokių nuotraukų buvo išspausdinta galybė. Kartais vaizdai ir antraštės atitikdavo tikrovę, o kartais – visai ne. Užfiksuota akimirka, kai kas nors šypsosi tau ir atrodo, kad abu esate savo pasaulyje apsupti meilės. Nuolat būdamas visuomenėje Nikolajus sužinojo daug dalykų, vienas iš jų – kad fotoaparatas yra labai nepatikimas liudininkas.

– Tu tiki tuo, kas parašyta šitame laikraštpalaikyje? – paniekinamai ištarė jis. – Prieš tai net nepaklaususi manęs?

– Kas ji tokia? – piktai paklausė Zara.

– Maniau, kad jau žinai! Kam vargintis ir atremti tavo kaltinimus, kai tu, atrodo, pati nusprendei, kas ir kaip?

– Ji buvo Niujorke!

– Kartu su dešimčia milijonų Niujorko gyventojų ir svečių!

Zara baisiai jaudinosi, jai išdžiūvo burna ir pasidarė kaip švitrinis popierius.

– Nemanai, kad nusipelniau paaiškinimo, Nikolajau? – tyliai paklausė ji.

– O aš nenusipelniau nors truputėlio tavo pasitikėjimo?

Zara apstulbusi sumirksėjo. Jis buvo neteisus, o bandė apversti viską taip, kad ji jaustųsi netinkamai pasielgusi.