Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

Nikolajus nieko nesakė, tik žiūrėjo šaltomis žydromis akimis, o žvilgsnis stingdė kaip ledas.

Zara dar kartą giliai įkvėpė.

– Bijojau, kad jei parodysiu, ką tau jaučiu, duosiu laisvę stipriems jausmams ir jie nuneš mane kaip banga. Maniau, tau nereikia tokios meilės.

Kurį laiką buvo tylu ir Zarai atrodė, jog laikas sustojo. Pasakyk ką nors , – mintyse paragino ji. – Pasakyk bet ką, tik netylėk.

Tačiau nesulaukė nei šypsenos, nei žodžių. Nikolajus stovėjo kaip uola, Zarai pasirodė, kad jis apstulbęs ir apimtas nepažįstamo jausmo. Tas jausmas priminė baimę, bet juk šis vyras nieko nebijojo. Kaip nejautė ir meilės, ar ne? Ne kartą jai taip sakė, tad nevertėjo abejoti.

Klausydamasi spengiančios tylos Zara suvokė, kad ką tik įvyko tai, ko labiausiai bijojo. Ji pastatė viską ir pralošė. Nikolajus jos nemyli. Šiam vyrui ji visai nerūpi, jis neištarė net kelių raminančių žodžių, kad Zara neliktų pažeminta. Tik stovėjo ir žiūrėjo į ją, tarsi būtų beprotė, o svečiai žvelgė į juodu dvejodami – pasibaisėti tuo ar tik pasijuokti.

– Apgailestauju, – sukuždėjo ji. – Nereikėjo man čia eiti.

Zara apsisuko ir klupdama išbėgo iš svetainės. Kai leidosi laiptais į pirmą aukštą, už nugaros pasigirdo apstulbusių balsų kakofonija. Ji praskuodė pro šventeiviškai atrodantį liokajų ir atsidūrė gatvėje. Drebėdama įsitvėrė geležinio turėklo, kelis kartus įkvėpė, bet vis tiek jautė, kaip svaigsta galva, atrodė, tuojau nualps.

Tačiau negalėjo sau to leisti, ypač atvykstančių svečių akivaizdoje. Privalau iš čia dingti , – ryžtingai tarė sau. – Pasitraukti kitur, kol dar labiau neapsikvailinau .

Pro ašaras vos matydama kelią Zara pasiekė gat­vės galą ir ėmė pasikūkčiodama raudoti. Tada akį patraukė žaluma, ji tarsi instinkto genama pasuko link šviesomis nutvieksto erdvaus Primrouz Hilo parko. Tą akimirką išgirdo už nugaros sparčiai artėjančius žingsnius ir šaukiamą savo vardą.

Būtų visur pažinusi Nikolajaus žingsnių garsą ir seksualų akcentą, tačiau nesustojo, nes nieku gyvu nenorėjo jo matyti. Ką jai daryti – apsisukti ir pasakyti jam, kad viskas gerai, kad jos nejaudina, jog nusižemino snobų pilname kambaryje pasakydama, kaip myli jį?

– Zara!

Nekreipdama dėmesio į šūksnius, Zara pasileido per parką keliu, vedančiu į kalvą, pro įspūdingus žibintų stulpus. Tai buvo jos mėgstamiausia iškylų vieta – ilga kelionė šiaurės kryptimi baigdavosi ant nedidelės jaukios kalvos, ant kurios jausdavosi taip, tarytum skristų.

Bet ne šiandien. Zaros kojos buvo tarsi švininės, mintyse ji meldėsi, kad Nikolajus suprastų neišsakytą užuominą ir grįžtų į pobūvį. Palik mane ramybėje, kad galėčiau išsigydyti žaizdas, – tyliai maldavo. – Nepadaryk dar blogiau, nei yra dabar. Nenoriu ir vėl prisiminti tos akimirkos, kai prisipažinau tau meilę prieš minią žmonių, o tu tik žvelgei į mane, tarsi būčiau pasiūliusi taurę grynų nuodų.

– Zara!

Balsas priartėjo. Iš tikrųjų buvo visai čia pat.

Staiga Zara pajuto, kaip jis čiumpa už rankos ir neleidžia jai sprukti. Tą akimirką Nikolajus apsuko ją, tarsi atlikdamas gerai išmoktą šokių judesį, ir Zara pamatė įtampos iškreiptą jo veidą, keistai degančias akis.

Supykusi ji ėmė kumščiais daužyti jam krūtinę.

– Paleisk mane!

– Ne!

– Paleisk arba pradėsiu šaukti taip, kad išgirs pusė miesto!

– Paleisiu, kai manęs išklausysi, Zara. Prašau.

Šį žodį jis ištardavo taip retai, kad Zara akimirką sudvejojo.

– Ko tau reikia? Nori iš manęs dar pasijuokti?

– Zara. Zara. Mano mieloji Zara...

– Ne! – piktai nutraukė ji. – Nenoriu girdėti tavo melo!

– Bet aš niekada tau nemelavau, Zara. Tu gi žinai.

Nikolajus dar tvirčiau ją apglėbė, ir Zarai iš krūtinės išsiveržė rauda.

– Palik mane ramybėje, Nikolajau, – kūkčiodama šnabždėjo ji. – Nepadaryk dar blogiau, nei yra dabar.

– Bet aš padarysiu, kad būtų geriau.

– Tu nepadarysi. Nepadarysi, kad būtų geriau.

Tada jis suėmė Zarą už pečių, kad ši negalėtų žiūrėti niekur kitur, tik jam į akis.

– Net jei pasakysiu, kad myliu tave? – tyliai, bet primygtinai paklausė. – Arba kad buvau kvailys? Kad buvau priblokštas, kai įėjai į kambarį, o gražus veidas švytėjo iš meilės ir jaudulio? Ir kad aš nesupratau, kiek drąsos tau prireikė tiesiai šviesiai pasakyti, ką man jauti.

– Nikolajau...

– Ne, – jis papurtė galvą ir dar įdėmiau pažvelgė į ašarotas, išsigandusias, bet skaisčiai švytinčias žalias akis. Tokių gražių akių jis dar nebuvo matęs. – Išklausyk mane. Leisk pasakyti tai, ką turėjau pasakyti ten. Kad aš nesupratau, ką turiu, kol beveik praradau. – Vis dar galiu prarasti , – karčiai pagalvojo išvydęs virpančias jos lūpas.

Juk Zara – mieloji, aistringoji jo Zara – galėjo apsispręsti, jog nebepakęs vyro, kuris nerodė emocijų ir buvo tarsi ledinis. Ar galėtų kaltinti, jei nebeatleistų jam, ypač kai nieko nepratarė jai pripažinus meilę?

– Aš buvau apstulbęs, – nuoširdžiai tarė Nikolajus, ir tai buvo pirmas kartas, kai taip atvirai atskleidė jausmus. – Tu kalbėjai apie savo meilę girdint tiek žmonių. Visą gyvenimą saugojau privatumą ir niekam nerodžiau jausmų, todėl tai – kaip kartą pasakei – mane pribloškė. Tokia reakcija man įsiėdusi iki kaulų smegenų, juk pamokos, kurias išmokau vaikystėje, taip leng­vai nepamirštamos – nors ir norėtųsi. Dar būdamas visai vaikas greitai supratau, kad negalima reikšti stiprių jausmų. Negalima reaguoti, kai ilgai negauni laukiamo laiško. Negalima rodyti baimės, kai dienų dienas lieki vienas ir nėra jokios žinutės iš mamos.

– Nikolajau...

– Ne, – vėl sulaikė jis. – Noriu tau šį tą pasakyti. Kai išėjai, žmonės pradėjo būriuotis aplink mane ir reiškė užuojautą, tarsi būtų atsitikę kas nors baisaus. Kaip tik tada supratau, kad kas nors baisaus atsitiks tada, jei nerasiu tavęs ir nepasakysiu to, kas seniai kaupėsi širdyje ir galvoje. Tik pajutęs, jog galiu tave prarasti, sukaupiau visą drąsą ir apsisprendžiau.

Nikolajus giliai įkvėpė norėdamas priešais stovinčiai moteriai tinkamai parodyti, kokia stipri yra jo meilė, pripažinti tai, ką ji dėl jo padarė, ką jam suteikė.

Tačiau iš didelio įmantraus žodyno paprasti žodžiai pasirodė tinkamiausi. Galbūt todėl juos dažnai būna sunkiausia ištarti.

– Aš myliu tave, – tarė jis ir vėl įkvėpė. – Kai buvau mažas, jaučiausi sutrikęs ir vienišas, neišmokau mylėti, nes niekas man to neparodė. Niekas... o tada sutikau tave.

Žiūrėdama į jį Zara suprato, kad Nikolajus sako tiesą. Jis niekada jai nemelavo ir nesišvaistė žodžiais, kurių manė negalįs ištarti. Nieko nesakydama ji nurijo didžiulį gerklėje įstrigusį tumulą.

– Kaip aš tave myliu, Zara Evans, – sušnibždėjo jis. – Viso gyvenimo bus per mažai tau tai papasakoti, todėl pamaniau... – Nikolajus prispaudė jos pirštų galiukus sau prie lūpų – žydros jo akys ir spindėjo ledu, ir degė ugnimi – ir pabučiavo vieną po kito, – gal suteiktum garbę ir taptum mano žmona?

Tą akimirką užplūdo toks stiprus jausmas dėl sukrečiančio jo prisipažinimo, kad Zara neįstengė pratarti nė žodžio. Tramdydama ašaras, ji tik linktelėjo galvą supratusi, jog širdis liepsnoja meile brangiajam Nikolajui.

Tačiau jam nereikėjo žodžių. Nikolajus švelniai ją priglaudė ir pasilenkęs užspaudė lūpas savosiomis, o jos bučinys pasakė, tai, ką jis norėjo žinoti.