Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

– Kada daryta šita nuotrauka?

Atsidusęs Nikolajus nuėjo prie gėrimų baro įsipilti degtinės. Gurkštelėjo tik truputėlį ir padėjęs taurelę pažvelgė į ją.

– Tada, kai mes buvome išsiskyrę...

– Matai!

– Nuėjau į pobūvį, kuriame ir ji dalyvavo. Mes kalbėjomės, ji paprašė manęs parvežti namo.

– Ir tu, žinoma, sutikai?

– Nedžentelmeniška atsisakyti.

– Mes visi žinome, koks džentelmeniškas tu būni ant užpakalinės automobilio sėdynės, Nikolajau!

Jis kilstelėjo antakius.

– Kodėl tau tiesiai šviesiai nepaklausus, ar aš permiegojau su ja, Zara?

– Ar permiegojai?

– Ne, po velnių, aš nemiegojau su ja! – įtūžęs jis kumščiu trenkė į spintelę taip, kad taurelė pasviro ir degtinė kliūstelėjo per kraštą. – Nuo tada, kai pirmą kartą pamačiau tave, nesimylėjau su jokia moterimi. Nenorėjau. Atrodo, kai mes susitikome, kitos moterys liovėsi egzistavusios! Niekaip negaliu tavimi pasisotinti.

Zara prikando lūpą, nes tai priminė seksualinę maniją, o ne ką nors reikšmingo.

– Man labai sunku patikėti.

– O, aš tuo net neabejoju, – atžariai drėbtelėjo Nikolajus. – Kaip man tave įtikinti, Zara? Pamaniau, kad nereikėtų skubėti. Parodyti, kaip iš tikrųjų man rūpi. Todėl neprieštaravau, kai ir toliau norėjai dirbti padavėja, nors gavai nedovanotinai mažus pinigus. Jei nori žinoti, aš žavėjausi tuo, kad tu tokia nepriklausoma. Ir man patinka mažos dovanėlės, kurias gaunu, kai grįžtu iš kelionės.

– Nikolajau...

– Ne. – Jis papurtė galvą. – Tu vis kalbi, kad nori būti man lygi, bet nesukaupi drąsos bent pabandyti. Pirmą kartą, kai glamonėjomės, išdrįsai būti švelni, o dabar atrodo, tarsi nuolat save slopintum. Anksčiau priversdavai mane pažvelgti į savo vidų. Jei ne velniškas tavo atkaklumas, nebūčiau sužinojęs, kas atsitiko mano motinai. Kartais man tai nepatikdavo, bet tu bent jau privertei mane drąsiai kovoti su kai kuriais dalykais. Privertei pajusti, kad gyvenu. Tačiau to nebėra. Dabar iš tavęs negaunu, – jis spragtelėjo pirštais ir piktai pažvelgė į ją, – nieko.

Sukrėsta Zara ranka užsidengė burną.

– Nikolajau...

– Daviau tau daugiau nei kuriai kitai moteriai ir nežinau, ar dar turiu ką duoti, kai nieko negaunu mainais. Nieko! Tu dediesi nekreipianti dėmesio į mano pinigus ar galią, tačiau giliai širdyje, manau, niekini. Tai viskas, ką matai. Tu nematai žmogaus – žmogaus, kuris lyg kvailys manė, kad tu gali įžvelgti tai, kas slypi po jais. – Nikolajus pasiėmė švarką nuo sofos ir pasuko link durų. Tik išgirdusi, kad jis telefonu kalbasi su savo vairuotoju, Zara suprato, jog ketina išeiti!

– Kur tu eini? – šūktelėjo ji.

– Į vakarėlį! Jei mane taip sutinka namuose, gal kitur pavyks sulaukti šiltesnio priėmimo. Sutik, – niūriai tarė, – jei jau esu apkaltintas tuo, ko nedariau, gal vertėtų iš tikrųjų patvirtinti tavo įtarimus!

Bėgdama per vestibiulį Zara dar norėjo jį pašaukti, bet pravėrusi laukujes duris išvydo nuvažiuojant automobilį. Svarstė, gal vertėtų vytis, bet mašina buvo nuvažiavusi geroką kelio gabalą ir, stabtelėjusi prie elektroninių vartų, sparčiai nuriedėjo tolyn. Zara pamatė tik užpakalinių žibintų šviesas. Sutrikusi žiūrėjo, kaip vartai užsidaro. Jis išvažiavo į pobūvį! Kalbėdamasis su ja buvo kaip niekada atviras, o tada ėmė ir paliko ją vieną. Staiga Zara suprato ir pati esanti ne

mažiau kalta.

Apkaltino jį neištikimybe – lengvai patikėjo, kad jis gali taip pasielgti, todėl nieko keista, jog jųdviejų santykiai tapo tokie paviršutiniški kaip anksčiau. Ji stebėjo viską iš šalies ir laukė, kada jis patvirtins spėjimus ir kaip nors netinkamai pasielgs. Tačiau juk Nikolajus nebuvo suteikęs jai pagrindo manyti, jog jį domina kitos moterys, ar ne? Zara ėmė galvoti, kad galbūt nepasitikėjimas juo ar savo pačios nenoras patikėti, jog toks vyras galėtų gyventi su ja, lėmė jo nenorą drauge kurti ateitį.

Ar dabar jiedu atsidūrė aklavietėje dėl to, kad abu bijojo žengti į priekį? Ji bijojo būti įskaudinta, o jis nemoka išsakyti savo jausmų?

Nežinodama, nei ką galvoti, nei ką daryti, Zara žvelgė į gražųjį sodą. Tačiau vyras, kuris gali turėti bet kurią moterį, kažką jai jaučia, jei nori gyventi kartu, ar ne?

Vis dėlto paliko ją čia vieną. Išėjo į prašmatnų vakarėlį nusprendęs, kad vėl yra vienišas ir kiekviena moteris norės įsivilioti jį į glėbį.

– Ne! – dusliai sušuko Zara ir čiupo ant židinio atbrailos gulintį kvietimą. Koks tikslas puoselėti viltį, jei neleidi jai iš kibirkštėlės virsti liepsna, kuri supleškintų visas abejones ir netikrumą? Koks tikslas gyventi tausojant save, jei tai sukelia tik įtarimus ir daro žmones nelaimingus? Ar ne laikas pasakyti Nikolajui, kaip jį myli, nebeslėpti to ir pažiūrėti, kas atsitiks?

Zara išbėgo į lauką ir po kelių minučių už vartų mėgino sustabdyti taksi. Pamačiusi jį atvažiuojant kita kelio puse, aidint garsiems kitų automobilių signalams, metėsi skersai gatvės. Sustabdžiusi mašiną įšoko į vidų ir įsitaisė ant užpakalinės sėdynės.

– Nuvežkite mane į Primrouz Hilą, – uždususi paprašė, kai vairuotojas išjungė geltoną plafoną. – Kuo greičiau.

Pobūvis vyko įspūdingame name, kaip Zara ir įsivaizdavo. Pamačiusi į vidų einančius nepriekaištingai apsirengusius svečius, staiga suprato, kad pati atrodo siaubingai, – skruostai paraudę, plaukai išsitaršę. Tačiau jai tai nerūpėjo. Dabar ne įvaizdis buvo svarbiausia. Mergina meldėsi, kad nebūtų per vėlu...

Paskambino į duris, jas atidaręs uniformuotas liokajus iš nuostabos kilstelėjo antakius.

– Ko pageidaujate? – ne itin paslaugiai tarė jis.

– Atvykau į vakarėlį!

Liokajaus veide atsirado aš-tavimi-netikiu išraiška.

– Turite kvietimą, ponia?

– Taip. Štai, paimkite. – Gerai, kad sugalvojo pasiimti kvietimą. Zara padavė kortelę ir stumtelėjusi praėjo pro liokajų nesijaudindama, ką šis pagalvos.

Prislopinti balsai ir taurių skambesys sklido iš ant­rame aukšte esančios svetainės. Zara buvo pasitikta mirtina tyla. Taip galėjo būti todėl, kad ji vienintelė buvo apsirengusi džinsais ir marškinėliais su užrašu „Žemės ūkio studentai tai daro laukuose“.

Atrodė, jog visi svečiai sužiuro į ją, bet Zarai buvo svarbu, kad žvelgtų vienos akys. Matė kitame svetainės kampe stovintį Nikolajų, tačiau negalėjo įžiūrėti, jis priblokštas, supykęs ar patenkintas – o gal visos emocijos sumišusios. Tą akimirką jai tai nerūpėjo. Privalėjo jam viską pasakyti. Net jei jau per vėlu, Nikolajus privalo žinoti, ką jam jaučia.

Zara priėjo prie jo. Šviesiaplaukė moteris, kuri prieš tai plačiai šypsojosi Nikolajui, dabar nepatikliai žvelgė į jį, tarsi jųdviejų pokalbį ką tik būtų nutraukęs kirviu ginkluotas žudikas.

– Nikolajau? – plonu balseliu pratarė liekna moteris, apsirengusi madingais drabužiais.

Tačiau atrodė, kad Nikolajus jos negirdi. Primerktos jo akys matė tik Zarą.

– Zara.

– Taip, – ji vos galėjo įkvėpti. Suvokė, kaip svarbu tai, ką dabar ketino padaryti.

– Kokia staigmena, – ironiška jo pastaba privertė krūptelėti. Zara norėjo prašyti jo palydėti į kitą kambarį, kur abu galėtų pasikalbėti ramiai ir niekieno netrukdomi, tačiau baiminosi, kad jei lauks dar nors sekundę, drąsa išgaruos ir niekada neišdrįs pasakyti veržte besiveržiančių žodžių.

– Aš myliu tave, Nikolajau Komarovai, – sušnabždėjo ji. – Myliu tave taip seniai, kad nebežinau, ką reiškia tavęs nemylėti, tik bijojau parodyti tai anksčiau.