Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

Tryliktas skyrius

– Tai tu grįši... kada?

Šypsodamasis Nikolajus patraukė Zaros rankas sau nuo kaklo ir nenoriai timptelėjo žemyn pakilusią suknelę. Taip, ketino atsisveikinti su ja – galbūt ilgu bučiniu – Kensingtono namų tarpduryje. Tačiau neketino aistringo bučinio pratęsti, juo labiau – greitai ir erotiškai pasimylėti atsirėmęs į miegamojo sieną. Tačiau kaip tik taip Zara jį veikė. Vis dar veikė. Taip apsvaigindavo, kad Nikolajus negalėdavo blaiviai mąstyti.

– Grįšiu savaitgalį, – sumurmėjo jis. – Pavargęs po skrydžio ir turbūt labai piktas, bet kol būsiu Niujorke, bent galėsiu miegoti visą naktį, nes tavęs, gundančios mane kiekvieną sekundę, nebus šalia.

– Nieko nedarau, kad tave sugundyčiau, Nikolajau.

– Kurgi ne, darai. Tu esi. – Jis kimiai nusijuokė. – Nekoketuok, milaja moja . Velniškai gerai supranti, ką su manimi darai. – Ilgai žvelgė į ją. – Norėčiau, kad vyktum kartu, – staiga tarė.

Zara pajuto, kaip krūtinėje suspurdėjo širdis, bet šypsodamasi papurtė galvą. Juk pati nusprendė, jog reikia santykių pertraukų, kai jis išvyksta verslo reikalais, ar ne? Kad įsitikintų galinti gyventi ir be Nikolajaus. Kita vertus, tokia patirtis buvo naudinga. Kad galėtų priprasti būti be jo, jei jųdviejų ryšys rytoj staiga nutrūktų.

– Na, aš negaliu, – nepritarė jam Zara. – Aš – dirbanti mergina.

Nikolajus kietai sučiaupė lūpas. Tas Zaros nepriklausomumas, kuriuo anksčiau taip žavėjosi, jiems tapo nepakeliamas. Užsispyrimas dirbti už mažą algą neleido jai būti šalia, kai jis to norėjo – o juk meilužės visada turėtų būti pasiekiamos, ar ne?

– Taip, tikrai, – šaltai pritarė jis. – Todėl geriau eik ir apsimauk kelnaites, pasimatysime savaitgalį. Ar esame ką nors suplanavę?

– Kai grįši, vakare ketinome eiti į pobūvį Primrouz Hile.

Nikolajus paniuro.

– Velnias.

– Neprivalome ten eiti.

– Taip, neprivalome. – Jis paskutinį kartą pakštelėjo jai į lūpas. – Bet reikėtų. Ten bus vyriausybės atstovas, atsakingas už paramą žaliosios energijos gavybai Pietryčių Azijoje, norėčiau su juo pasikalbėti.

– Gerai. – Zara stovėdama prie durų žiūrėjo, kaip Nikolajus sėdasi ant užpakalinės limuzino sėdynės, ir suprato, jog, norėdamas išlaikyti savo imperiją, jis vienu metu turi žongliruoti daugybe kamuoliukų. Nikolajus atsisukęs dar šyptelėjo, tačiau Zara suvokė, jog jo mintys jau sukasi apie kitką. Jis siekė portfelyje sudėtų dokumentų, kad galėtų padirbėti, kol nuvažiuos į oro uostą. Nikolajus sunkiai dirbo. Iš tikrųjų jis viską darydavo stropiai – žaisdavo, linksmindavosi, mylėdavosi ir uždirbdavo milijonus.

Zara uždarė laukujes duris. Galvoje sukosi mintys, kad visi neatsakyti klausimai dėl ateities buvo tik teoriniai. Ji žinojo, jog tą akimirką, kai sutiko gyventi su Nikolajumi, pateko į akligatvį. Ateitis buvo tokia pat neaiški, kaip anksčiau, gal net dar labiau miglota. Nebeliko galimybės tęsti studijų žemės ūkio koledže, nes nebus laiko su juo matytis. Zara puikiai suprato, kad jis su tuo nesitaikstys. Net padavėjos darbą jis sunkiai pakentė, jei jie trukdė vakariniams pasimatymams.

Pastaruoju metu juodu dažniau kur nors išeidavo. Zara vilkėdavo jo parinktais išskirtiniais apdarais – dabar jų buvo pilna drabužinė. Kai tik pasitaikydavo galimybė, rinkdavosi ir Emos kurtus. Privalėjo turėti ir daug kitų dalykų, kurių draugė negalėjo parūpinti. Pavyzdžiui, iš minkštos odos siūtų batų ar seksualių batelių aukštais kulnais. Nėriniuotų apatinių, paliekančių mažai galimybių pasireikšti vaizduotei. Zaros drabužinėje dabar kabojo dienai skirtos suknelės, trumpų dalykinių sijonų ir šilkinių palaidinių komplektai, šilkiniai naktinukai, bet jų reikdavo neilgam.

Jei ji būtų sakiusi, kad šie apdarai nepatinka, būtų melavusi. Galiausiai Zara suvokė, jog jie būtini taip pasikeitus gyvenimui. Greitai suprato, kaip žmonės domisi jos oligarchu iš Rusijos, o jos apranga iš dalies formavo jo įvaizdį. Zarai ne itin patiko jam rodomas dėmesys, tačiau išmoko su tuo susitvarkyti.

Kartais ji susimąstydavo, kad beveik niekas nepasikeitė, bet greitai nustumdavo tokias mintis į tamsiausią kertelę. Kam jaudintis dėl to, kad Nikolajaus jausmai jai nė kiek nesustiprėjo? Nejaugi reikėtų pradėti skųstis? Juk jis pačioje santykių pradžioje aiškiai jai išdėstė, koks yra žmogus. Tai ji, kvailė, neleido išblėsti mažai vilties kibirkštėlei. Tai ji meldėsi, kad vieną dieną jis atvertų jai širdį.

Kol Nikolajus bus Niujorke, Zara buvo prisiėmusi galybę darbų, kad gyvenimas netaptų betikslis. Nenorėjo šiaip dykinėti laukdama, kol grįš meilužis.

Be to, turėjo savo – nors ir nedidelį – pajamų šaltinį, kad galėtų jaustis nepriklausoma nuo jo. Nusprendė iš kuklaus atlyginimo nupirkti Nikolajui dovanėlę grįžimo namo proga – kad parodytų, kaip jo pasiilgo. Parodytų, kaip jis jai rūpi. Juk nebūtų drįsusi to pasakyti žodžiais.

Dieną prieš jam grįžtant namo, Zarai teko dirbti per verslo pietus pačioje miesto širdyje. Jie ilgai užtruko, be to, buvo išgerta nemažai taurių alkoholio. Vienas iš direktorių, kurį buvo ne kartą mačiusi, ėmė smalsiai ją apžiūrinėti, kai pradėjo nešioti kavą.

– Ar tiesa, kad pažįsti Nikolajų Komarovą? – paklausė jis.

Zaros laikomas puodelis sutarškėjo ant lėkštutės ir ji pamatė, kad dar keli apgirtę veidai staiga atsisuko.

– Hm, taip. Taip, pažįstu.

– Nieko sau! Iš kur?

Zara pasijuto kvailai ir visa užkaito. Ką atsakyti – kad jis suviliojo ją pobūvyje, į kurį atėjo nekviesta? Kad nuo tos akimirkos juodu sieja beprotiška seksualinė trauka? Tau nemoka už tai, kad patenkintum šio vyro smalsumą , – tarė sau. – Jis – klientas, ne draugas .

– Ooo, tai ilga istorija. Hm, turiu atsiprašyti, – skubiai pridūrė paėmusi nuo stalo tuščią kavinuką. – Eisiu įpilti dar kavos.

Ji išvengė tolesnės apklausos ir užbaigė darbą, o vėliau susitiko su Ema išgerti po taurę vyno tikėdamasi, kad ši nekantraus papasakoti, kaip svarbiausias Niujorke esančios Nikolajaus parduotuvės pirkėjas paprašė su ja susitikti ir ketino užsisakyti visą būsimą jos kolekciją.

Tačiau Ema nespindėjo džiaugsmu. Kai jiedvi prisėdo prie kampinio stalelio, pasiėmusios dvi taures vyno ir pakelį sūdytų žemės riešutų, draugė atrodė neįprastai paniurusi.

– Tik nesakyk, kad susitikimas atšauktas, – sunerimo Zara.

– Ne, ne – viskas vyksta pagal planą.

– Tai kodėl toks ištįsęs tavo veidas?

Prieš prabildama, Ema nulaižė nuo piršto druską ir suglumusi pažvelgė į Zarą.

– Hm, ar viskas... jums su Nikolajumi gerai?

Zara suraukė antakius.

– Kas per klausimas?

Ema akimirką tylėjo.

– Man sunku kalbėti, Zara. Juolab kad Nikolajus man tikrai patinka ir atvėrė daugybę durų.

– Ema, baik, tu mane gąsdini. Kas atsitiko?

– Štai kas. – Išsitraukusi iš krepšio laikraštį Ema metė ant stalo. – Žinau, kad neskaitai bulvarinės spaudos, ir tai greičiausiai tik pramanai, bet...

Zara čiupo laikraštį. Jis buvo sulankstytas taip, kad iš karto galėjai skaityti visuomenės kroniką, kuri atskleidė įprastą viešųjų ryšių kampaniją. Puslapio viršuje buvo Nikolajaus nuotrauka. Joje matėsi įspūdingas namas, o šalia Nikolajaus stovėjo dar įspūdingesnė moteris.

Zara nebuvo mačiusi naujausio nuotykių filmo, kuris šiuo metu buvo labai populiarus, bet pažino šalia Nikolajaus stovinčią prancūzų aktorę, pagrindinio moters vaidmens atlikėją, ir, žinoma, pagrindinio veikėjo meilės objektą. Užteko išvysti valiūkišką jos grožį, ir širdis pasileido šuoliais.