Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

Zara prikando lūpą. Nikolajaus žodžiai buvo šiurkštūs ir žiaurūs, bet, akivaizdu, kaip tik tokie buvo jo ketinimai. Jis norėjo įsitikinti, kad nebus jokių nesusipratimų. Taip, ji gali būti jo meiluže – ir patirti visus su tuo susijusius malonumus – bet tik tada, jei bus pasirengusi aukoti tai, kas moteriai svarbiausia. Kol bus kartu, atsisveikinti su galimybe turėti vaikų.

– Tu nieko nesakai, – švelniai tarė Nikolajus.

– Tavo žodžiai mane pribloškė. Net labai.

Jis trumpam nutilo ir įdėmiai žvelgė į Zarą.

– Ir kas dabar?

Akimirką ji tylėjo. Niekas negalėtų pasakyti, kad Nikolajus su ja neatviras, tačiau ar atvirumo užteko? Ar Zara susitaikys su tokia padėtimi, kai galiausiai jos širdis vis tiek bus sudaužyta? Ar protingas žmogus neturėtų visko nutraukti dabar, kol neįklimpo dar giliau?

Matydama vyrišką, tarsi marmurinį jo veidą, mergina žinojo, kad neturi nei jėgų, nei noro viską užbaigti. Iš pradžių tarp jųdviejų buvo tik stiprus fizinis potraukis, o paskui išaugo į tai, ko ji nei norėjo, nei tikėjosi. Šįvakar Nikolajus atskleidė, kas pavertė jį tokiu nevaldomu. Zara pamatė, koks jis yra be kaukės. Turintis silpnybių ir skaudulių.

Staiga suvokė, kad net pati to nepastebėdama pamilo šį vyrą.

Suprato ir dar kai ką. Giliai širdyje Zara norėjo, kad ir ją mylėtų, brangintų, kad vieną dieną norėtų tapti mama. Iki pat šios akimirkos nežinojo, jog šis noras toks stiprus. O Nikolajus ką tik pasakė niekada jai to nesuteiksiąs.

Tad kas privertė ją plačiai nusišypsoti ir pasakyti žodžius, kurie dar neištarti buvo melas? Ar meilė jam buvo stipresnė už norą jaustis saugiai ir turėti šeimą? Atrodė, kad taip.

– Nikolajau, man nerūpi nei santuoka, nei vaikai, – pasakė ji. – Man užtenka būti su tavimi.

Vienuoliktas skyrius

– Nepamiršai, kad šįvakar einame vakarieniauti, milaja moja?

Zara užtraukė juodo uniformos sijono užtrauktuką ir atsisukusi pažiūrėjo į Nikolajų. Žinojo, kad jis stebi, kaip ji rengiasi. Rodės, tai buvo vienas iš jo pomėgių. Vadindavo jį atvirkštiniu striptizu, sakydavo, kad įaudrina beveik taip pat, kaip ir tradicinis. Kita vertus, Nikolajų jaudindavo beveik viskas...

– Ne, nepamiršau, – tarė ji audamasi juodus batus guminiais padais, tokius turėjo avėti visi Gourmet International darbuotojai. – Vakarieniausime su žmogumi, su kuriuo susipažinai gyvendamas Amerikoje, ar ne?

– Taip. Kartu dirbome statybose. – Nikolajaus veide šmėkštelėjo šypsena. – Dabar jis senatorius. – Jis susiraukė stebėdamas, kaip Zara taisosi sijoną. – Norėčiau, kad šiandien neitum į darbą. Turiu susitikimų tik vėliau ryte ir...

– Ir kas? – paklausė ji, kai Nikolajus nebaigė sakinio, tik akimis pasiuntė šelmišką žinutę.

– Galėtume rytą praleisti lovoje.

– Galime atidėti iki rytojaus. Juk šeštadienis, ir aš turėsiu visą laisvą savaitgalį, prisimeni?

– Visai ne tai norėjau pasakyti, ir tu puikiai supranti, – suniurnėjo jis. – Turėjau omenyje, man nepatinka, kad tu dirbi.

– Man reikia dirbti.

Nikolajus pajuto kylant susierzinimą.

– Taip nėra, Zara. Aš juk galiu tave išlaikyti.

Ji nusišypsojo. Žinoma, kad galėtų. Jei panorėtų, Nikolajus galėtų išlaikyti visus Gourmet International darbuotojus ir tam išleistų tik nedidelę pajamų dalį, bet ne tai buvo svarbu. Jis sakė, kad jųdviejų santykiai laikini, ir Zara žinojo turinti išsaugoti bent kiek nepriklausomybės. Jei leistų Nikolajui tvarkyti savo gyvenimą, kas atsitiktų tada, kai jausmai galiausiai išsikvėptų?

Tiesa, ji bet kada galėtų vėl dirbti padavėja, nes tokį darbą nebuvo sunku surasti, tačiau pastaruoju metu pradėjo suvokti, jog iš gyvenimo nori daugiau, nei tik aptarnauti kitus.

Laikini jųdviejų su Nikolajumi santykiai leido geriau pamatyti bendrą savo gyvenimo vaizdą ir imti galvoti apie savo ateitį, ar ne? Galbūt jai vertėtų apsvarstyti galimybę grįžti studijuoti į žemės ūkio koledžą – pradžioje bent su kuo nors pasikalbėti šia tema.

– Apie tai mes kalbėjomės daugybę kartų, – ramiai tarė Zara. – Aš tau išsakiau savo požiūrį. Man reikia dirbti – ne tik dėl pinigų, bet ir dėl savęs pačios. Kad galėčiau gerbti save.

– Kartais tu būni tokia užsispyrusi, – paerzino ją Nikolajus.

Zara nusišypsojo.

– Tau tai nepatinka, nes esi įpratęs, kad visi šoktų pagal tavo dūdelę!

– Galbūt. – Jis žvilgtelėjo į jos kojas. Keista, kaip Zara sugebėdavo atrodyti seksualiai net avėdama tuos baisius batus, su kuriais eidavo į darbą. – Bet vakarienė šįkart bus iškilminga, – tarė atsargiai rinkdamas žodžius.

Užuomina neprasprūdo jai pro ausis.

– Reikėtų suprasti, kad mano drabužinėje nėra nieko tinkamo?

– Nenorėčiau, kad jaustumeisi nesmagiai. Ypač kai taip lengva viską sutvarkyti, – Nikolajus trumpam nutilo ir žvilgtelėjo į ją. – Ar leisi man nupirkti tau ką nors gražaus?

Jis būtų sugundęs net šventąją, tačiau Zara papurtė galvą. Nesitikėjo, kad taps turtingo vyro meiluže, ir buvo pasiryžusi laužyti stereotipus. Raudonas bikinis, kurį Nikolajus nupirko jai Prancūzijoje, buvo vienintelis jo dovanotas daiktas. Ji nustatė sau tam tikras ribas ir nenorėjo jaustis išlaikoma. Juk aiškiai suvokė, kad Nikolajus ir pats pradėtų ją niekinti, jei imtų naudotis jo dosnumu negalvodama apie padarinius.

Nikolajus ir taip širdyje laikė pyktį dėl to, kad jo motina pasidavė turtų vilionėms. Zara įtarė, jog į šį juodąjį sąrašą jis būtų norėjęs įtraukti visas moteris.

– Ne, ačiū. Paklausiu Emos, ar galiu apsirengti kokį nuostabų jos kūrinį.

– O, taip. Tavo draugė, dizainerė. Ar ji susisiekė su mano parduotuve Niujorke?

– Taip. Sakiau aną vakarą, bet turbūt nesiklausei.

– Todėl, kad tu blaškai mano dėmesį, angel moj .

– Na, ji prašė manęs tau padėkoti ir perduoti, kad jie norėjo pamatyti dar kelis jos eskizus, – Zara nusišypsojo. – Suprantu, kad tu nebūsi prieš, jei šįvakar vilkėsiu vieną iš jos suknelių?

Sekundėlę Nikolajus nieko nesakė, tik išsitraukė iš stalčiaus šilkinį kaklaraištį. Iš tikrųjų jam tai visai nepatiko, bet niekaip nebuvo susiję su tuo, kad ji ketino pademonstruoti draugės suknelę. Tai buvo susiję su tuo, kad Zara niekada neleido jam mokėti, o tai velniškai erzino. Taip, jis žavėjosi Zaros nepriklausomybe, bet gal ji tai jau įrodė?

Nikolajus žinojo Zaros poziciją, kad su juo yra ne dėl pinigų, bet to, ką ji darė, buvo per daug. Per jos gimtadienį praėjusią savaitę Nikolajus privertė Zarą kartu eiti į juvelyrinių dirbinių parduotuvę, bet ji atsisakė spindinčio perlų vėrinio, kurį pasisiūlė nupirkti, ir mieliau pasirinko laikrodį. Jam tai nesuteikė pasitenkinimo. Per visą gyvenimą nebuvo sutikęs nė vienos moters, kuri būtų atsisakiusi deimantais puoštos auksinės laikrodžio apyrankės ir pasirinktų paprastą odinį dirželį, nes tai praktiškiau. O Zara pasielgė kaip tik taip.

– Nesuprantu, kodėl tu tokia užsispyrusi.

– Tikrai? Pagalvok, mielasis, juk tu protingas žmogus! – Ji švelniai nusišypsojo. – Nemanai, kad mums reikėtų stengtis išlaikyti galios pusiausvyrą? Tai ne visada lengva, bet aš labai stengiuosi.

Nikolajus pasijuto apgautas – ir tai jį labai erzino, – nors puikiai suprato, kodėl ji taip elgėsi. Jis buvo įpratęs kontroliuoti ir dominuoti, o Zaros atsisakymas neleido jam to daryti. Ar ji įsivaizdavo, kad sunkiai įveikiama savigarba padės užkariauti mano širdį? – niūriai mąstė Nikolajus. Nejaugi Zara tokia naivi?