Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

– Taip, buvo visko. Vargo – irgi, – neskubėdamas tarė. – Augau tokiu laiku ir tokioje vietoje, kur alkis ir skurdas buvo įprasti.

Ankstesnio jųdviejų pokalbio nuotrupa Zarai iškilo atmintyje.

– Ar tu netekai tėvų, kai buvai mažas... per nelaimingą atsitikimą?

Nikolajus prisimerkė.

– Kodėl klausi?

– Tik pagalvojau... – Zara prisiminė supratingumo kibirkštėlę jo akyse, kai papasakojo, jog abu jos tėvai žuvo. Pamanė, kad juodu sieja koks nors ryšys. Kad jie – du žmonės, kurių gyvenimus paženklino tragedija. Ji papurtė galvą. – Ne, nieko.

Nikolajus išgėrė didoką gurkšnį vyno nustebęs, kam išvis sutiko kalbėti apie praeitį. Vynas buvo sodrus ir stiprus – jau būtų atsipalaidavęs, jei ne prisiminimai, ėmę persekioti kaip šmėkla. Iš dalies Nikolajus norėjo, kad tėvai būtų žuvę per kokį nelaimingą atsitikimą ir juos būtų prisiminęs su meile, o ne pykčiu.

Gal vis dėlto Zarai vertėtų tai žinoti? Gal tada ji suprastų, kad jis niekada nebus tas žmogus, kokiu, įtarė, nori, kad būtų? Normaliu, susitupėjusiu vyru, norinčiu kurti šeimą.

– Nepažinojau savo tėvo, – tyliai prakalbo Nikolajus. – Tačiau būti nesantuokiniu vaiku tuo laiku Mask­voje nebuvo neįprasta. Kaip ir jausti alkį.

Jis prisiminė ant virvės plevėsuojančius aptriušusius skalbinius, iškabintus daugiaaukščių namų kiemuose. Virtuvę ir tualetą, kuriais reikėjo dalytis su trimis šeimomis. Maistą, kurį turėdavai suvalgyti kuo greičiau, nes nuolat lydėdavo baimė, kad kas nors jį nugvelbs iš lėkštės. Jam prireikė daug laiko, kol pagaliau išmoko valgyti neskubėdamas.

– O mamos? – nedrąsiai paklausė Zara.

– O, mano mama... – Nikolajus kietai sučiaupė lūpas ir pajuto, kaip skausmingai suplakė širdis. – Ji niekaip negalėjo priprasti prie alkio. Kai tavo pilvas tuščias, pripildyti jį tampa svarbiausiu pasaulyje rūpesčiu. Ji svajojo apie kitokį gyvenimą, norėjo mąstyti apie aukštesnius dalykus, o ne apie tai, iš kur gauti maisto. Matai, ji buvo graži. Labai graži. Nemanau, kad susitaikė su tuo, kokią kortą jai mestelėjo likimas. Kitu laiku ir kitoje vietoje turbūt be didelių pastangų būtų iškilusi vien dėl išvaizdos. Bėda ta, kad skurdas ir greitai tįstantis vaikas paprastai neprideda grožio. O ji buvo ganėtinai nuovoki ir pasinaudojo reta galimybe, kol grožis dar neišblėso. – Priėjus padavėjai, jis papurtė galvą. – Taigi ji išvyko į Angliją.

– Į Angliją? Tai tu užaugai Anglijoje?

Nikolajus suprato, kad atidarė duris į slaptą kambarį ir pakvietė Zarą po jį pasižvalgyti... bet nebūtų pamanęs, jog šie prisiminimai dar bus tokie skausmingi. Jei būtų galėjęs, būtų susigrąžinęs ankstesnius žodžius, tačiau įbrido per giliai, kad dabar imtų ir nutrauktų pokalbį.

– Ne. Mane paliko Maskvoje su teta ir jos draugužiu, o motina atvyko čia užsidirbti pinigų ir paleng­vinti mums gyvenimo.

Nikolajus nutilo. Tyla prisipildė tokių skausmingų emocijų, kad Zara vos įstengė kvėpuoti. Pamačiusi skausmą jo akyse krūptelėjo, bet žinojo, kad dabar negali atsitraukti. Ypač dabar.

– Kas... kas atsitiko?

Kai Nikolajus pagaliau prabilo, jo balsas neišdavė jokių emocijų, ir Zara pamanė, kad jis kalba ne kaip žmogus, o kaip automatinis prietaisas, pasakantis žmogaus svorį.

– Nieko neatsitiko. O, taip, per Kalėdas visada gaudavau atviruką, kiekvienais metais mama prisimindavo mano gimtadienį. Bet niekada negrįžo į Maskvą, niekada neatsiuntė ir žadėtų pinigų. Netrukus supratau, kad negaliu pakęsti gyvenimo su girtaujančia teta ir švaistūnu jos draugeliu, – jis karčiai nusišypsojo ir pastūmė lėkštę į šalį. – Išvykau iš Rusijos, kai tik užsidirbau bilietui. Nukeliavau į Ameriką, ten man buvo pasakyta, jog sunkiu darbu galima daug pasiekti. Dvejus metus dirbau statybose ir taupiau kiekvieną centą. Galiausiai nusipirkau namą – tikrą griuveną, bet mačiau, kad galiu jį sutvarkyti. Visą laiką po darbo skyriau jam remontuoti ir, kai pagaliau jį pardaviau, gavau krūvą pinigų. Tada nusipirkau kitą. Paskui – dar vieną. Vieną gražią dieną supratau, kad turiu gabumų nuspėti, todėl pradėjau spekuliuoti biržose, o kai pinigai ėmė plaukti, išplėčiau veiklą į aliuminio ir telekomunikacijų sektorius. Tai buvo pati geriausia investicija. Gautą pelną sukišau į didžiulę vos gyvuojančią parduotuvę ir atgaivinau. Vėliau – į antrą, o visa kita tu jau žinai.

Zara įdėmiai žvelgė į Nikolajų. Greito jo praturtėjimo istorija buvo įspūdinga, bet juk ne tai svarbiausia.

– O tavo mama? Kas jai nutiko?

Atrodė, kad oro temperatūra nukrito iki nulio. Nikolajus atsakė ne iš karto.

– Daugiau jos nemačiau, – šaltai mestelėjo jis.

Akimirką Zara apstulbo iš nuostabos.

– Kaip, niekada?

Nikolajus kalbėjo ramiai, bet norėjo ją kaip reikiant papurtyti už velnionišką atkaklumą.

– Kai buvau gerai apsirūpinęs, susekiau ją. Sužinojau, kad susirado turtingą meilužį ir visą laiką gyveno jo dvare Oksfordšyre. Pasirodo, jis buvo jai svarbiausias. O sūnus nieko nereiškė, – Nikolajus trumpam nutilo. – Netrukus sužinojau, kad ji mirė.

– O, Nikolajau, – Zara įsivaizdavo vargšą vienišą berniuką, laukiantį grįžtančios mamos. Jis laukė, kol mama sugrįš, išvaduos iš skurdo ir meiliai suspaus glėbyje. Tačiau nei to, nei kitko nesulaukė. Koks turėjo būti nusivylęs ir išmuštas iš vėžių , – pamanė ji ir spustelėjo ant stalo padėtą Nikolajaus ranką. Tačiau jis neatsakė tuo pačiu. – Tai siaubinga.

– Galbūt. Bet kaip jau yra – taip. Psichoterapeutė, su kuria kadaise susitikinėjau, sakė, kad motinos elgesys lėmė „atsainų“ mano požiūrį į moteris. Teigė, kad tai paaiškina, kodėl esu toks šaltas ir beširdis šunsnukis. – Nikolajus liūdnai nusijuokė. Žinoma, tai nesukliudė šitai moteriai mėginti patekti į jo lovą vos pasitaikius progai, ar įtikinti jį, kad nori turėti jo kūdikį. Tada jis išmoko dar vieną svarbią pamoką – niekada nesusitikinėti su psichoterapeutėmis.

– Nikolajau...

Jis papurtė galvą.

– Žinai ką? Ji buvo teisi. Aš ir esu kietaširdis šunsnukis, – tarė Nikolajus. – Toks jau aš. Man meilė nerūpi. Nenoriu vesti ir turėti vaikų. Be to, – šaltos žydros jo akys sužibo, jos tarytum sakė: man nereikia misionierės moters – kad ir kokia miela ir seksuali ji būtų, kuri tikėtųsi mane pakeisti. Ar supranti, ką sakau, Zara?

Ji pamanė, jog turėtų būti visai kvaila, kad nesuprastų, ką Nikolajus taip negailestingai drebia į akis. Nors krūtinę suspaudė siaubingas nusivylimas, Zara tarė sau, kad geriau žinoti faktus. Nikolajus nepasakoja jai išgalvotų istorijų ir apgaule nebando suformuoti klaidingo įvaizdžio. Jis parodo ribas. Įspėja neįsimylėti, nes tai būtų beprasmiška. Man meilė nerūpi , – aiškiau nepasakytum.

Atsakydama į klausiamą jo žvilgsnį Zara linktelėjo.

– Žinoma, suprantu.

– O jei mes ir toliau susitikinėsime, suprask, kad aš tikrai taip manau. Jokio stebuklingo atsivertimo nebus.

Jei mes ir toliau susitikinėsime. Jei. – Zara pažiūrėjo į savo ranką, vis dar uždėtą ant jo plaštakos. Koks trumputis žodelis, bet koks svarus. – Jis išdėsto savo sąlygas , – suvokė ji. – Tarsi tai būtų verslo sandoris .

– Taip, matau, tu tikrai taip galvoji, – tyliai tarė ji.

– Galiu tau daug ką pasiūlyti, Zara. Jei nori ir toliau bendrauti pagal mūsų susitarimą, man bus labai malonu. Tu esi puiki – nors šiek tiek netradicinė – meilužė. Tačiau aš niekada tavęs nevesiu ir niekada nepadovanosiu tau kūdikio. Apgailestauju. – Nikolajaus žvilgsnis buvo šaltas, o veidas ramus. – Negaliu tau pasiūlyti ilgalaikio saugumo, jei to nori, geriau nutrauk santykius šią minutę ir susirask ką nors kitą.