Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

– Na, jei tau reikia dirbti, tada jausmai neturi temdyti sveiko proto, – tarė jis akivaizdžiai suirzęs. – Paimsi pinigus, kuriuos esu tau skolingas už darbą Prancūzijoje, ir daugiau apie tai nesikalbėsime. Aišku?

Zara linktelėjo ir pasuko kaklą taip, kad Nikolajus galėtų glamonėti lūpomis. Mėgavosi šiltu jo kvapu ir tuo, kad daugiau nereikės graužtis dėl skubotų savo veiksmų.

– Taip.

– Rytoj susikrausi krepšį – viską, ko reikia – ir praleisi su manimi naktį mano namuose. Gerai?

– Gerai. – Nikolajaus rankos nerūpestingai keliavo šiltu koridoriumi tarp jos šlaunų, o Zara nekantriai judėjo kartu su jomis. – O d-dabar?

– Dabar? – Jo pirštai paniro į drėgną, šiltą jos kūno gelmę, ir Zara išsirietė iš malonumo. Nikolajus buvo patenkintas, kad po naktinukais ji nemūvėjo kelnaičių. Dar viena naktis , – tarė jis sau, – praeis ne daugiau nei savaitė ir aš galėsiu būti be jos . Nikolajus jautė jos kūno alkį, užuodė jos kvapą ir dar labiau jaudinosi. Nuo nepatenkinto geismo kūnas tarytum pulsavo, varpa visiškai sustandėjo. Būtų galėjęs užvaldyti ją dabar. Labai lengvai. Ant aptriušusios sofos kampe, o gal net prirėmęs prie sienos. Nikolajus skausmingai įsivaizdavo, kaip Zara apsiveja jį kojomis, kaip veržliais judesiais skverbiasi vis gilyn, ir jiedu kartu pasiekia orgazmą. Arba užsineša ją laiptais į antrą aukštą ir paguldo ant ten turbūt stovinčios siaurokos lovos. Kam rūpi lovos dydis, kai du žmones apima toks jausmas?

Arba priverčia Zarą palaukti – kaip ji vertė laukti jį! Nikolajus liežuvio galiuku apsilaižė išsausėjusias lūpas. Jai – ir jam – tai būtų pamoka. Dabar jis parodys Zarai, kad irgi gali susilaikyti. O sau primins, kaip beprotiškai jos geidžia, tačiau niekada nesileidžia moterų vedžiojamas už nosies. Na, gal tik kartą. Čia jis – viršininkas, tad Zarai geriau tai suprasti ir pradėti prie jo derintis.

Nikolajaus pirštai nurimo ir išsprūdo iš malonios, karštos jos drėgmės. Zara susmuko jo glėbyje, iš gerklės išsiveržė tyli nusivylimo dejonė.

– Tau reikia pamiegoti, – maloniai tarė jis. Timptelėjo Zaros naktinius marškinius žemyn, nors matė iš nevilties virpančias jos lūpas, atsispyrė nebyliam maldavimui. – Ir man būtų ne pro šalį pailsėti.

Nikolajaus atsisveikinimo bučinys buvo trumpas, nes nebūtų galėjęs susivaldyti, jei dar nors akimirką būtų likęs su ja. Išeidamas ramiai ir dalykiškai tarė:

– Rytoj paskambink mano sekretorei, ir ji atsiųs automobilį tavęs paimti.

Dešimtas skyrius

Naktis turėjo būti tik viena – jos kerams išsklaidyti. Bet viena virto dviem, o dvi – trimis. Nikolajui dar gerai nesuvokus, kas vyksta, Zara jau buvo patogiai įsitaisiusi jo namuose Kensingtone. Kaip tik jos veidą jis išvysdavo kas rytą pabudęs. Kaip tik ją norėdavo matyti baigusis darbo dienai. Dėl Zaros atsisakė krūvos kvietimų dalyvauti pobūviuose, nors jų nuolat būdavo pilna pašto dėžutė. Ko verti buvo tušti pašnekesiai su ambicingomis garbėtroškomis, kai galėjo būti namuose, lovoje su žaliaake savo gražuole? Su ta, kuri užsispyrė ir toliau dirbti padavėja, nepaisydama jo vilionių ir pageidavimo, kad visada būtų šalia, kai tik jos užsigeisdavo. Nors ir kokių veiksmų griebėsi, niekaip neįtikino jos persigalvoti.

Tikriausiai dar nebuvau sutikęs tokios užsispyrusios ir nepriklausomos moters kaip Zara Evans!

Galbūt dėl to ji ir traukė , – mąstė Nikolajus, – kad ryžtingai neleido visko valdyti ? Ši moteris dirbo taip pat sunkiai kaip jis, nors ir kuklesnį darbą. O kai naujumas išblės, aistra jai tikriausiai perdegs, tada vėl galės normaliai gyventi. Vienas.

Tik, regis, pamiršo, ką reiškia normaliai gyventi. Štai jis stovėjo prieš veidrodį ir skutosi, o mintys buvo visiškai užvaldytos: pro praviras miegamojo duris matė lovoje gulintį savo minčių objektą suveltais palaidais plaukais, su tingia pasitenkinimo šypsena veide.

Ar ji pati suvokė, kad pavergia mane savo apžavais? – susierzinęs pagalvojo Nikolajus. – Ar ne laikas juos išsklaidyti?

– Kur skrajoji? – paklausė įeidamas į miegamąjį.

Žodžiai, ištarti su ryškiu akcentu, išblaškė Zaros mintis, ir ji pažvelgė į Nikolajų. Prieš akis atsivėręs vaizdas įžiebė geismą. Vyras buvo pusnuogis, apsisukęs klubus baltu rankšluosčiu, tokiu pat, tik mažesniu, šluostėsi drėgnus sendinto aukso spalvos plaukus. Vandens lašeliai kaip brangakmeniai žibėjo ant liemens. Zara negalėjo patikėti, kad yra čia, Nikolajaus lovoje. Ir kad jis aistringai žiūri į ją žydrų akių žvilgsniu, tarsi norėtų suvalgyti.

Ji atsiduso. Nikolajaus lova buvo tokio pat dydžio kaip visas jos namų miegamasis. O Zaros kūnas vis dar buvo įkaitęs po aistringos kartu praleistos nakties, jį visą maudė, bet skausmas atrodė malonus, nes priminė, ką rusas meilužis darė su ja visą praėjusią naktį. Kaip ir kitomis...

– Skrajoju? Juk aš čia, niekur nedingau, – ji droviai nusišypsojo.

Giliai atsidusęs Nikolajus nusimetė rankšluostį ir išgirdo tylų Zaros aiktelėjimą, kai ši pamatė nuogą jo kūną iš nugaros. Jis pajuto kylantį susijaudinimą, nes žinojo, kad jei apsisuktų ir nueitų prie lovos, po kelių sekundžių atsidurtų nekantriai laukiančiame jos kūne.

Nikolajus to troško. Norėjo paskambinti sekretorei ir pasakyti, kad atšauktų tos dienos susitikimus, tada galėtų likti namuose su Zara. Tačiau skubiai išsitraukė šilkinius marškinius iš drabužių spintos.

Tikėjosi, kad jos žavesys iki dabar bus išblėsęs. Praėjo jau mėnuo nuo tada, kai juodu grįžo iš Prancūzijos, – ir trys savaitės nuo pirmos kartu praleistos nakties jo lovoje Anglijoje. Paprastai moterims jis skirdavo ribotą laiką ir jos būdavo patenkintos. Kartais vienai tekdavo naktis ar dvi, priklausė nuo to, kokia būdavo jo nuotaika. Kitomis naktimis Nikolajus mieliau rinkdavosi darbą ir eidavo miegoti vienas. Dar traukdavo į lošimo namus žaisti kortomis ir užsibūdavo iki aušros. Arba skrisdavo į kitą pasaulio kraštą, pranešęs tik artimiausiems darbuotojams.

Tačiau Zarai Nikolajaus taisyklės netiko. Jam vis buvo jos negana, ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl. Tarytum juto priklausomybę nuo švelnių jos bučinių, nuostabaus kūno, ir tą pojūtį nuolat reikėjo „pamaitinti“.

Pavyzdžiui, praėjusią naktį atsibudo ir gulėdamas žiūrėjo į lubas. Zara buvo tiesiog prilipusi prie jo, palaidi plaukai draikėsi jam ant krūtinės. Nikolajus bandė pasiversti, tačiau ji per miegus priekaištingai sumurmėjo. O jis nenorėjo jos pažadinti, nes žinojo, kad kitą rytą jai anksti keltis į darbą. Jis nenorėjo prižadinti Zaros, nes jos pamaina prasideda anksti ryte! Taigi gulėjo ne itin patogiai, kol Zara pati nuo jo nusisuko. Atrodė, kad Nikolajus praranda ne tik protą, bet ir nepriklausomybę.

Ar Zara suvokė, kad kažkaip jį įsiviliojo į saldžius spąstus? Ar ji ir dabar, taip svajingai šypsodamasi, kuria ateities svajones? Gal tikisi, kad jųdviejų seksualinis suderinamumas leis suderinti dar ką nors? Nikolajaus veidu nuslinko šešėlis. Kai kurioms moterims reikėjo labai pasistengti, kad galėtų svajoti apie baltus nėrinius ir žiedą su deimantu, ypač jei vyras dar nebuvo vedęs ir jam buvo klijuojama varginanti „svajonių jaunikio“ etiketė. Jei Zara taip pat svajojo – ar galėtų ją dėl to kaltinti? Ar ne pats laikas parodyti jai, koks esąs iš tiesų? Įspėti, kad svajodama apie ilgalaikius įsipareigojimus veltui gaišo laiką?

– Tu šiandien nedirbti? – tingiai paklausė Nikolajus.

Zara nurijo seiles, jam pradėjus mautis šilkines trumpikes. Kartais momentas, kai jis pradėdavo rengtis, būdavo daug intymesnis, nei kai juodu mylėdavosi. Bet juk tai ir yra labai intymu , – staiga suvokė ji.