Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

Anądien Zara buvo susitikusi su Ema per naujos knygos pristatymą, ir draugė šūktelėjo, kad jiedu su Nikolajumi jau beveik gyvena kartu. Kai Zara tai paneigė – nors ne itin stengėsi, Ema pasakė kažką panašaus į ar-tu-supranti-su-kokiu-žmogumi-turi-reikalą? Kad vyrui, vengiančiam asmeninių įsipareigojimų, negalima atiduoti savo širdies.

O Zara gūžtelėjo pečiais ir atkirto neketinanti atiduoti jam savo širdies, tikrai nesanti kvaila ir neįsivaizduojanti, kad juos su Nikolajumi galėtų sieti ilgalaikiai santykiai.

Tačiau juk tai nebuvo tikra tiesa, ar ne? Net tada, kai sveikas protas sakė viena, širdis geidė kitko... Juk ne kartą prabudusi ryte matė jį miegantį šalia, grožėjosi tamsiomis ilgomis blakstienomis, kaip iš marmuro iškaltais skruostikauliais ir galvojo, kaip atrodytų jo sūnus ar dukra. Spėjo, kad dukra būtų tikra gražuolė, jei paveldėtų žydras akis ir tamsaus aukso spalvos plaukus.

Pajutusi, jog sapnuoja atviromis akimis, Zara išvaikė mintis apie tariamą mažosios Svetlanos Komarovos pirmąjį gimtadienį ir tik tada pamatė, kad Nikolajus stovi priešais pusiau apsirengęs ir laukia atsakymo į klausimą. Ji skaisčiai nuraudo. Tik įsivaizduokit, kaip būtų gėda, jei jis galėtų perskaityti jos mintis!

– Ne, šįvakar nedirbu. Aš... na, juk žinai, kad prašiau skirti mane į dieninę pamainą, kai tik įmanoma? Emos mamai tai nekliūva, todėl vakarais paprastai būnu laisva.

– Gerai. – Nikolajus santūriai nusišypsojo ir pradėjo sagstytis marškinius. Žinoma, jam buvo malonu vakarus leisti su Zara. Ir labai nepatikdavo kiekvieną dieną išlydėti ją į darbą žinant, kad ten aptarnaus vyrus, kurie akimis ris dailias krūtis, o ne ant padėklo esantį maistą. Galbūt jau laikas jiedviem išlįsti iš miegamojo pogrindžio. Neleisti seksui užgožti jų skirtumų ir kurti tikroviškus santykius. Jis pats turi įsitikinti, kad tarp jųdviejų nėra jokių santykių.

– Pamaniau, kad galėtume eiti pavakarieniauti.

– Kaip malonu. – Zara nerimastingai žvilgtelėjo į jį. Išskyrus paskutinį vakarą Prancūzijoje, tai buvo pirmas kartas, kai Nikolajus ją kur nors pakvietė, ir Zara nenorėjo jo nuvilti. – Hm, ar ten kokia prašmatni vieta?

– Iš tikrųjų visai neprašmatni vieta, – tyliai atsakė jis.

Turbūt pagal jo supratimą, kas yra „neprašmatnu“, vieta turėtų būti ganėtinai prabangi. Tą dieną Zara turėjo vienintelį užsakymą – patiekti priešpiečius per verslo susitikimą didžiuliuose Soho apartamentuose, todėl paskui užteko laiko apsipirkti. Vienoje išparduotuvėje ji įsigijo šilką primenančio žalio audinio suknelę, didžiulių netikrų perlų vėrinį ir grįžo į Nikolajaus namus pasiruošti vakarui.

Kiekvieną kartą eidama į tą namą Zara jausdavosi nesmagiai. Neturėjo rakto ir žinojo, kad Nikolajaus namų šeimininkei ji nepatinka. Galbūt moteris ją prisiminė iš to vakaro, kai dirbo pas Nikolajų vakarėlyje ir svečiams nešiojo sumuštinius.

Tačiau kai vyresnioji moteris atidarė duris, ji prisivertė nusišypsoti.

– Ar Nikolajus jau namie? – paklausė Zara.

– Dar ne, panele. Ponas Komarovas netrukus turėtų grįžti.

Tyliai padėkojusi Zara užlipo laiptais į antrą aukštą, nusiprausė po dušu ir ėmėsi makiažo gudrybių. Kai Nikolajus grįžo, ji jau buvo pasirengusi. Jis stabtelėjo miegamojo tarpduryje ir vertinamai ją nužvelgė.

Žalia spalva jai tinka , – pamanė Nikolajus, – ypač kai pabrėžia užpakaliuką ir fantastiškas šlaunis.

– O, atrodai nuostabiai, angel moj , – švelniai tarė nusitraukdamas kaklaraištį.

– Tikrai? – ketino pasakyti jam, kad suknelė pigi, bet apsigalvojo. Moteris privalo turėti paslapčių. Be to, ar Nikolajus nepamanys, kad tai užuomina nupirkti jai ką nors brangesnio?

– Mmm. Tiesiog žavinga. Iš tiesų geriau nerizikuosiu ir nebučiuosiu tavęs, nes galiu persigalvoti dėl vakarienės. Skirk man dešimt minučių persirengti.

Juodu Nikolajaus automobiliu nuvažiavo į Šordiče esantį restoraną, iš jo matėsi Regento parko kanalas. Šaligatvis buvo įkaitęs, oras tvankus, ir Zara pamanė, ar tik neužklups audra. Restoranas pasirodė gana paprastas – didelėje salėje buvo nušveistos medinės grindys ir plikos sienos, todėl žvilgsnis krypo į žalsvai pilkus pro didžiulius langus atsiveriančio kanalo vandenis. Valgiaraštis taip pat atrodė paprastas: dauguma produktų buvo tiekiama iš netoliese esančių ūkių, bent jau taip sakė žvali jauna juos aptarnaujanti padavėja. Jiedu užsisakė daugiaryžio su cukinijų žiedais ir didelę porciją žalėsių salotų.

– Ne tokią vietą tikėjausi pamatyti, – tarė Zara gurkšnodama raudonąjį vyną, turintį aviečių prieskonio.

– O kokios tikėjaisi?

– Net nežinau. – Ji apsidairė, pažvelgė į juodą lentą, ant kurios buvo rašoma kreida, ir pintinėlę su citrinomis ant baro. – Turbūt arčiau miesto centro, su baltomis gurgždančiomis staltiesėmis ir žėrinčiu krištolu.

– Tokia vieta tau būtų labiau patikusi?

Nemalonus jo balso tonas kėlė nerimą. Padėjusi šakutę, Zara pažvelgė į jį, širdis beprotiškai daužėsi.

– Nejaugi mudu grįžtame prie turtingų vyrų viliotojų temos, Nikolajau?

– Žinoma, ne. Aš tik uždaviau klausimą.

Ar tikrai tai buvo paprastas klausimas? Iš tiesų Zara niekaip negalėdavo atspėti, apie ką jis galvoja, kartais manydavo, kad visiškai jo nepažįsta. Ji matydavo tik tai, ką Nikolajus pats norėdavo atskleisti, tik išorinį blizgesį ir įvaizdį, kurį rodė pasauliui. Jam buvo tarsi pilkas, neaiškus paveikslėlis, kurio vaizdą vaikystėje spalvindama pagal skaičiukus galiausiai pamatydavai. Tačiau jis nedavė spalvų, kurias galėtų panaudoti , – staiga suvokė Zara, – tad galbūt teks parausti giliau ir pačiai paieškoti .

– Ne, man nepatiktų tokia vieta – tokiose vietose aš dirbu. O čia patinka. Šis restoranas kitoks, žavi jo paprastumas. – Zara pirštu apibraukė taurės kraštą. – Ar Rusijoje yra tokių?

– Žinoma. Tokių restoranų yra visame pasaulyje. Bet tik turtingose šalyse gali rasti tokių, kuriuose siūlomas kaimiškas maistas gana didele kaina, – ironiškai šypsodamasis paaiškino jis. – Tai gyvenimo ironija, Zara. Tie, kurie patyrę vargo, vėliau stengiasi atkurti tai, nuo ko kadaise spruko.

– Niekada nesusimąsčiau, kad gali būti ir taip. – Zara liovėsi žaidusi su taure ir pažvelgė jam į akis. – Ar gerai suprantu, kad ir tau teko patirti nemažai sunkumų? – tyliai paklausė.

Nikolajus prisimerkė.

– Kas čia, parengtinis tyrimas?

– Tyrimas? – ji padėjo taurę ant stalo. – Per riebiai pasakyta! Neneigiu, kad man įdomus tavo gyvenimas. Nieko čia keisto, juk tiek laiko praleidžiame kartu. O ir tu norėjai sužinoti apie manąjį, tiesa?

Jis tingiai suko taurėje raudonąjį vyną. Galbūt jos klausimas dar sykį nesąmoningai priminė, kad visos moterys vienodos. Kad giliai širdyje visos nori nuleisti tau kraujo – jei ne dėl turto, tai bent emociškai.

Jis gurkštelėjo vyno, bet nenusuko kalbos, nors turėjo puikių įgūdžių ir juos pasitelkdavo, kai kas nors prisiartindavo per arti. Ar Zara turėjo savybių, dėl kurių Nikolajus buvo mažiau linkęs pamiršti savo praeitį? Ši mergina buvo ne iš tokių, su kuriomis dažniausiai užmegzdavo romanus. Pirma, Zara neturtinga, tačiau labai nepriklausoma. Nikolajus įtarė, jog ji – garbinga ir per daug padori, kad panaudotų asmeninę informaciją prieš jį, kai jųdviejų romanas galiausiai baigsis.

Be to, kai kurie jo biografijos faktai buvo viešai žinomi, todėl jautėsi dėkingas Zarai, kad žinių apie jį neieškojo internete. Tačiau dar niekas nebuvo iš spintos ištraukęs jo skeletų... Mintis kalbėti apie tai, ko niekam dar nebuvo atskleidęs, savotiškai viliojo.