Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

Tačiau ar nebuvo ironiška, kad ir nepasipuošusi mergina ne tik neslopino jo aistros, atvirkščiai – dar labiau ją žadino? Sekundėlę Nikolajus gerokai susierzino, jog negali čiupti jos į glėbį, pabučiuoti ir bent apmalšinti geismą. Dabar teks pakęsti šią šaradą ir apsimetinėti, kai Zara aptarnaus jį ir jo svečius. Jis nenoriai nusuko žvilgsnį jai į veidą.

– Atrodai kaip... profesionalė, nors man teko matyti ir patrauklesnių uniformų, – pabrėžė jis ir nustebo, kai jos skruostai švelniai paraudo. – Štai, priverčiau tave rausti.

Išgirdusi šiuos žodžius, Zara tiesiog plykstelėjo raudoniu.

– Aš greitai paraustu, – pripažino ji.

– Tikrai? – pašaipiai tarė Nikolajus. – Tu man nepasirodei drovi ir santūri.

Zara prisiminė, kaip reagavo į jo glamones ant užpakalinės automobilio sėdynės. Kaip nepasotinama širdžių ėdikė skanavo jo bučinių, leido jam lūpomis glamonėti krūtis, nors jie buvo ką tik susipažinę. Ar galėjo kaltinti Nikolajų, kad susidarė apie ją klaidingą nuomonę? Zara jautėsi neteisingai apkaltinta ir nemokėjo apsiginti, todėl išgirdusi artėjant žingsnius leng­viau atsiduso.

– Nėra laiko stovėti ir plepėti, – skubriai tarė ji. – Regis, tuojau pasirodys tavo svečiai. Man reikia eiti ir atkimšti šampaną.

Nikolajus sekundėlę įdėmiai žvelgė į Zara mintyse keiksnodamas svečius.

– Turbūt reikia, – nenoriai pratarė jis.

Zara siektelėjo butelio šampano tarsi gelbėjimosi rato. Kodėl, po velnių, jis varsto ją tokiu gosliu žvilgsniu? Ar negirdėjo, kai Londone jam sakė, kad tai bus tik darbo susitarimas? Ar tokie vyrai užgauliai nepaisė kitų norų, jei jie nesutapdavo su jų pačių? Jei tai taikytina ir šiam susitarimui, kaip, po perkūnais, jai išvengti šio be proto žavingo vyro persekiojimo, kai pati negalėjo jam atsispirti? Kai ir pati norėjo , kad jis flirtuotų ir kurtų kibirkščiuojančią seksualinę įtampą.

Nuo butelio nuplėšusi auksinę foliją ir pamažėle ištraukusi kamštį taip, kad šis tik švelniai pokštelėjo, Zara išvydo į terasą einančią svečių porą ir susidomėjusi ėmė stebėti. Jai buvo įdomu, kokie svečiai lankosi Nikolajaus namuose, bet visai nesitikėjo pamatyti tokios priešingybių poros.

Artėjantis vyras buvo apytikriai penkiasdešimties metų, žemas ir apkūnus. Vilkėjo laisvus lininius drabužius ir nosine vis šluostėsi prakaitą nuo stambaus sprando. Tačiau labiausiai akį traukė jo draugė. Ji buvo kokiomis trimis dešimtimis metų jaunesnė, avėjo raudonus aukštakulnius batelius, dėl to buvo gerokai aukštesnė už savo kompanioną. Šviesūs plaukai kaskadomis krito iki pat plonyčio liemens, trumpučiai aptempti šortai pabrėžė ilgas įdegusias kojas. Atrodo taip, tarsi jis būtų užsisakęs ją iš katalogo , – pamanė Zara. Su trapecijos formos juodu sijonu ir plokščiapadžiais batais ji staiga pasijuto senamadiška.

Nikolajus kilstelėjo ranką pasisveikinti.

– Sergejau, negaliu patikėti, kad man pavyko atitraukti tave nuo Paryžiaus apžavų! Ar dar nejauti abstinencijos požymių?

– Kvietimai į rojų labai reti, todėl negalima jų atsisakyti, – nusikvatojo svečias. – Spėju, kad ir tau trūksta maskviečių draugijos! Kam kitam galėtum išpasakoti savo paslaptis! Niekas taip nemato pasaulio kaip rusai.

– Aaa, bet juk žinai, kad niekam nepasakoju savo paslapčių.

– Tikrai, girdėjau, kad esi linkęs slapukauti, – į pokalbį įsiterpė šviesiaplaukė mergina, ir Nikolajus nustebęs kilstelėjo antakius.

– Ar mes buvome susitikę? – paklausė jis.

– Ne, nebuvome. Mano vardas Kristalė, – atsakė blondinė. – O tu – Nikolajus. Hm, dabar suprantu, kodėl visos mano draugės pažaliavo iš pavydo, kai pasakiau, kur apsigyvensiu! – Blizgančios jos lūpos sutvisko saulėje. – Viešpatie, prie Monte Karlo buvome įstrigę bjaurioje spūstyje, aš tuoj mirsiu iš troškulio. Ar prieš nualpdama galėčiau gauti ko nors išgerti?

Nikolajus abejingai nusišypsojo. Galbūt jos įgūdžiai lovoje atperka akivaizdžią bendravimo įgūdžių stoką , – sarkastiškai pamanė jis mostu kviesdamas Zarą.

– Žinoma. Šampanas tinka?

– Mmm! Dievinu šampaną!

– Manęs tai nė kiek nestebina, – šaltai pabrėžė Nikolajus. – Ką gi, prisėskime ir pasimėgaukime vaizdu į sodus. Pietūs netrukus bus paruošti, taip, Zara?

– Taip, sere, – atsakė ji, dar labiau rausdama dėl akivaizdaus, begėdiško Kristalės flirtavimo. Nieko keista, kad Nikolajus mano, jog visos moterys turi slaptų planų.

Lengvai ir mikliai, pasitelkdama darbe įgytą patirtį, Zara aptarnavo svečius, žiūrėjo, kad taurės būtų pilnos, ir netrukus patiekė apgaulingai paprastus pietus, kuriuos paruošė Nikolajaus virėjas. Zara pasiūlė vaišintis jūrų gėrybių salotomis ir vis papildė Sergejaus taurę burbono, nes jis gėrė tik šį gėrimą. Dirbdama klausėsi jų pokalbio, bet suprato ne viską.

Nikolajus ir Sergejus dažnai imdavo kalbėtis rusiškai, o Kristalė kalbėjo ir valgė labai mažai. Šviesiaplaukė viešnia per visus pietus tik gurkšnodama šampaną paniurusi žiūrėjo į tolumoje tviskančią Viduržemio jūrą.

Koks jausmas, kai į tave nekreipia dėmesio? – pamanė Zara, tiekdama desertą, blyškiai gelsvą citrininį pyragaitį. – Ar Kristalei visai nesvarbu, kad su ja elgiamasi kaip su kokiu papuošalu? O gal šią kainą ji sutinka mokėti už galimybę lankytis tokiose išskirtinėse vietose kaip ši? Zara taip susimąstė, kad kurį laiką nepastebėjo pašaipaus Nikolajaus žvilgsnio. Pakėlusi akis suprato esanti įdėmiai stebima. O, kad tik vėl neparausčiau , – pagalvojo. – Kad tik jis nesuprastų, jog mane nervina. Sekundę jis susimąstė, atidžiai ją nužvelgė. Zara pajuto, kaip po balta medvilnine palaidine nuo aistros kūnu nubėgo virpuliukai.

– Dabar norėtume kavos, Zara, – tyliai pareiškė jis.

Ji linktelėjo galvą, kadangi gerklė buvo išdžiūvusi, vos pralemeno:

– Žinoma, pone. Kavą atnešti čia?

– Taip, prašau.

Per tą laiką, kai dirbo padavėja, panašiame pokalbyje Zarai teko dalyvauti daugybę kartų, bet šįsyk buvo sunku jaustis pavaldine. Ji nuskubėjo į virtuvę. Praktiškas storos medžiagos sijonas ir prijuostė, gana sunkus kavos padėklas, kurį nešė į terasą, privertė kiek paprakaituoti. Be to, vargino mintis, jog ir vėl teks susilieti su aplinka, būti tarsi vaiduokliu, o ne gyvu žmogumi.

Ar taip jautėsi todėl, kad teko galimybė žvilgtelėti į Nikolajaus gyvenimą ir viskas jai patiko – tačiau ar tai nebuvo pernelyg pavojinga? Ar ne laikas nustoti galvojus , – subarė save Zara, ant stalo dėdama lėkštelę su atvėsintais triufeliais.

Nikolajus stebėjo, kaip mergina pila kavą, matė nuo prakaito išrasojusią blyškią kaktą. Per pigią baltą palaidinę persišvietė liemenėlė, kuri atrodė labiau patogi, nei puošni. Paskui žvilgsnis nukrypo į negražius juodus storapadžius batus. Vaizdas jį glumino. Milijonai moterų galėtų būti jo, užtektų tik spragtelėti pirštais, tačiau vaizduotę labiau žadino ši maža būtybė. Juk dabar, kai jau žino, kas ji tokia – padavėja, ne deivė – seksualinis alkis turėtų nuslopti, o mintys apie ją – išgaruoti.

Tai kodėl kiekvieną kartą pažvelgęs į Zarą negalėjo sutramdyti erzinančio virpulingo geismo?

Staiga Kristalė atsistojo ir demonstratyviai nusižiovavo.

– Na, aš einu pasikaitinti saulėje. Ar kas norėtų kartu? Sergejau, tu eini?

– Ne, ne dabar, – papurtė galvą Sergejus ir išsitraukė iš kišenės telefoną. – Turiu aptarti kelis reikalus.