Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

Kristalė pasisuko į namų šeimininką ir jos šypsena pasikeitė.

– O tu, Nikolajau?

Nikolajus suprato, jog jaunoji blondinė nužvelgė jį lyg plėšrūnė. Čia jau atvejis iš vadovėlio , – pamanė jis ir taip pat papurtė galvą. Blizgų priedą primenanti moteris, kuri mielai priima brangenybes iš turtingo meilužio, paskui ima flirtuoti su jaunesniu ir vyriškesniu partneriu. Tai ne kokia išblyškusi padavėja, kuri nepadarė jokios klaidos nuo tada, kai čia atvyko.

Nikolajus žiūrėjo, kaip Zara ant pilno padėklo deda dar daugiau indų ir jį ėmė graužti sąžinė. Gal netinkamai ją įvertino? Ar troško jos tik todėl, kad jį suklaidino? Galbūt dėl to kilęs pyktis virto dar didesniu jauduliu ir įžiebė deginantį seksualinį geismą? Juk tik taip būtų galima logiškai paaiškinti, ar ne?

– Kai nurinksi indus, Zara, galėsi eiti, – staiga tarė jis. – Tik grįžk septintą valandą patiekti kokteilių, gerai? Iki to laiko tu laisva.

Zara pastebėjo, kad jis neberodo jokių emocijų ir tingaus geidulingumo. Nikolajus elgėsi taip, kaip bet kuris darbdavys: kiek atžariu tonu leidžia jai eiti ir taip tarsi pabrėžia jų padėties skirtingumą. O dėl to, kad skausmingai nusivylė, jog kurį laiką juodu siejęs artumas pradingo, turėtų pasigėdyti. Zara vos pastebimai linktelėjo.

– Ačiū, pone.

Grįžusi į savo kambarį, ji nusivilko uniformą, nes buvo per karšta, ir lengviau atsidususi pakabino į spintą. Pirmąjį išbandymą įveikė sėkmingai, tad dabar turėjo visą laisvą popietę. Tačiau kokios tos laisvės ribos? – pamanė šaltu vandeniu prausdamasi įkaitusį veidą. – Ar gali apsimauti šortus ir paklaidžioti po jam priklausantį Viduržemio jūros rojų?

Zaros darbe buvo nerašytų taisyklių. Darbuotojas turėjo susilieti su aplinka ir tapti nematomas. Nieku gyvu nebūtų drįsusi laisvalaikiu kaitintis saulutėje kliento rūmų teritorijoje, nors ir kokioje didelėje. Ji būtų sudegusi iš gėdos, jei kas nors pamatytų tysančią pusiau apsirengusią ir išsitepusią saulės kremu! Todėl Zara išsitraukė kelionių vadovą, kurį rytą pirko oro uoste, ir atsivertusi perskaitė, kad netoliese yra vaizdinga vietovė, nesunkiai pasiekiama pėsčiomis. Šv. Jono Gardės kaimelis – stebuklinga vieta aukštai kalnuose, kuri, regis, nesikeitė ištisus dešimtmečius, aprašymą dar papildė viliojančios nuotraukos.

Niekas, išskyrus apsaugininką prie pagrindinių vartų, nematė, kaip ji išėjo iš vilos teritorijos. Keliaujant veidą glostė šiltas vėjelis. Zara kilo aukštyn kvapniomis kalvomis, tylą kartais sudrumsdavo ožkų mekenimas ar svirp­lių čirškimas. Kol pasiekė kaimelį, ji sukaito ir ištroško.

Atrodė, kad tą popietę visas kaimas miegojo, aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Vietovė priminė miestą vaiduoklį. Vešlios skaisčiai raudonos pelargonijos lėtai lingavo prie palangių pritvirtintuose gėlių vazonuose. Medžio šešėlyje miegojo šuo, o saulės kepinamoje aikštėje nuaidėjo laikrodžio dūžiai. Galiausiai Zara rado parduotuvėlę, juodai apsirengusi moteris įtariai ją nužvelgė ir visai nesuprato, ką nori pasakyti pasitelkusi mokyklines prancūzų kalbos žinias. Vis dėlto jai pavyko nusipirkti butelį vandens. Mergina godžiai jį išgėrė, tada patraukė apžiūrėti nedidelės bažnyčios, stovinčios pačioje kaimelio širdyje.

Ekskursija po mažą kaimelį buvo tikra atgaiva, paskui Zara pasuko keliu, vedančiu į Nikolajaus vilą, manydama, kad jai pasisekė, jog turi galimybę apžiūrėti tokią nuostabią vietą. Dabar beliko ištverti dieną kitą darbo ir grįžti namo su stambiu čekiu. Pagaliau ji sumokės skolas ir bus laisva. Galės nevaržomai pradėti galvoti, ką toliau veiks. Galbūt mintis, jog daugiau nepamatys seksualaus ruso, kėlė liūdesį, bet sveikas protas sakė, kad taip bus geriau.

Deja, kelionė atgal į vilą nebuvo smagi, nes alino karštis, įkaitusios kelio dulkės graužė akis. Zarai per nugarą upeliais varvėjo prakaitas, kūnas pasidengė lipnia plėvele, neklusnūs stori plaukai vis krito ant veido. Ji nekantravo grįžti, bet Nikolajaus vilos vis dar nebuvo matyti. Ėjo taip susimąsčiusi, kad net negirdėjo tolumoje aidinčio variklio gausmo, tik kai garsas virto kimiu riaumojimu, suvokė, jog kalnų keliu artinasi automobilis.

Zara vos spėjo atsitraukti į aukšta žole bei lauko gėlėmis apaugusį kelkraštį, ir galingas sidabro spalvos sportinis automobilis, ryškioje saulės šviesoje žibantis lyg žvynuota žuvis, pralėkė pro šalį. Jam nurūkus liko dulkių debesis.

Širdis neramiai suspurdo krūtinėje. Zara pažino vairuotoją, pamatė vėjo taršomus sendinto aukso spalvos plaukus. Pažvelgęs per užpakalinio vaizdo veidrodėlį, staiga jis nuspaudė stabdžius. Automobilis žviegdamas sustojo viduryje kelio ir, valdomas neabejotinai įgudusių rankų, ėmė judėti atbulomis link Zaros.

Ji pamanė, kad jei nebūtų tapęs verslininku milijardieriumi, Nikolajus Komarovas lengvai būtų galėjęs tapti profesionaliu lenktynininku. Zaros širdis daužėsi taip smarkiai, kad ji beveik negirdėjo kitų garsų, žiūrėdama į akis, slepiamas tamsiais akiniais.

Griežtame veide pasirodė apgaulingai švelni šypsena. Nikolajus pasilenkė ir atidarė keleivio dureles.

– Lipk, – paliepė.

Penktas skyrius

Zara spoksojo į tarsi iš marmuro iškaltą Nikolajaus veidą. Kadangi jis buvo užsidėjęs akinius, negalėjo matyti akių.

– Lipk į automobilį, – nekantraudamas pakartojo jis.

– Aš mėgaujuosi grynu oru.

– Mėgavaisi, bet teks tą malonumą atidėti. Tu perkaitusi. Bent jau taip atrodo, – pridūrė.

Zara jautė, kaip dega skruostai, o oda po plona vasarine suknele pasidarė lipni nuo prakaito. Jiedviem kalbantis dar vienas lašelis nubėgo per nugarą. Nikolajus buvo visiškai teisus – ji kepte kepė, bet sėsti į jo automobilį buvo blogiausias sprendimas. Kita vertus, ar neatrodys apgailėtina, jei atsisakys pasiūlymo pavėžėti, ypač kai abiem pakeliui? Ko tada vertos tos drąsinančios kalbos, jog ji įstengs jam atsispirti?

– Gerai, – atsainiai gūžtelėjusi pečiais šypsodamasi sutiko Zara. – Kodėl gi ne? Ačiū.

Sėsdamasi ant žemos odinės sėdynės, ji stengėsi kelti kojas taip, kad jos kuo mažiau būtų atidengtos, tačiau tai nebuvo lengva, nes Nikolajaus žvilgsnis glumino. Jis palaukė, kol Zara užsisegė saugos diržą, ir paleido variklį.

– Tai kur buvai nuėjusi? – paklausė automobiliui pajudėjus iš vietos.

– Dairiausi po apylinkes. Mano kelionių vadove rašoma, kad Šv. Jono Gardės kaimelyje neįtikėtinai gražu.

– Ar sutinki su tuo?

Zara gūžtelėjo pečiais.

– Na, kaimelis tikrai labai gražus, bet parduotuvėlėje dirbanti moteris nebuvo draugiškumo įsikūnijimas.

– Vietiniai labai saugo kaimą, tik tiek. Čia atvyksta daug keistuolių – žurnalistų, ieškančių sensacingų žinių, vagių, norinčių paplėšikauti.

– Apie tai nepagalvojau. – Zara išdrįso pažvelgti į Nikolajaus profilį. Pamatė auksinę spindinčią jo odą, švelnius šešėlius, krintančius ant išsišovusių skruostikaulių. Turbūt, kai esi toks turtingas , – pamanė ji, – privalai naują pažintį vertinti įtariai . Ją persmelkė kaltės jausmas prisiminus savo pačios elgesį tą vakarą pobūvyje. Tikriausiai nereikėtų kaltinti Nikolajaus dėl tokio atsargumo.

– O šiaip aplink buvo labai tylu, atrodė, jog nėra nė gyvos dvasios.

– Na, ko tu tikėjaisi? Dabar pusė keturių, karščiausias dienos metas, – staiga jis atsisuko į Zarą. – Visi, turintys nors kiek sveiko proto, būna viduje, kur vėsu.

– Mėgaujasi siesta? – paklausė ji, norėdama pasirodyti šį tą žinanti apie gyvenimą pietų Europoje.