Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

– Tu įdegei, Zara, – švelniai tarė jis.

– Taip.

– Kaitinaisi saulėje?

Jųdviejų žvilgsniai trumpai susitiko. Pamačiusi jausmingą jo šypseną Zara dar labiau nuraudo. Ar Nikolajus nori priversti ją jaustis nepatogiai primindamas apie aistringą jųdviejų susitikimą?

Ko gero, taip. Didžiulėmis pastangomis Zarai pavyko išmesti iš galvos trikdančius prisiminimus, kaip jis pirštais intymiai ją glamonėjo.

– Ne, pone, – tarstelėjo ji.

– Labai malonu tai girdėti. Privaloma žūtbūt save saugoti, – jis trumpam nutilo, o akyse sužibėjo išdykėliškos kibirkštėlės. – Šiandien buvo labai karšta, ar ne?

– Nikolajau! – įsikišo Kristalė. – Gal baigsi? Ji tik stengiasi atlikti savo darbą, o tu verti vargšę mergaitę rausti!

Nors „vargšės mergaitės“ etiketė kiek erzino, tą akimirką Zara pasijuto dėkinga Kristalei, kad nukreipė Nikolajaus dėmesį.

Maistas buvo ganėtinai prabangus. Zara dirbo susikaupusi, nes virėjas nusprendė padaryti svečiams įspūdį ir prigamino galybę kulinarinių šedevrų. Siūlydama ką nors Nikolajui, ji stengėsi į jį nežiūrėti, tačiau jis, rodės, mėgavosi kurstymu, galiausiai privertė ir ją pažvelgti. Zara ėmė visa virpėti, nes pašaipiai primerktos jo akys siuntė erotines užuominas. Ar Nikolajus specialiai atsilošė kėdėje, kad galėtų stebėti, kaip ji juda aplink stalą, ir žvilgsniu deginti jai odą? Kad primintų, ką darė su ja popietę, ir kaip godžiai ji atsakė?

Šis vakaras Zarai buvo ilgiausias gyvenime. Nors laukė nesulaukė jo pabaigos, kartu ir baiminosi. Kas atsitiks, kai viskas nurims? Ar Nikolajus pasiryžęs baigti tai, kas taip erzinamai nutrūko sportiniame automobilyje? Jei jis atslinks į jos kambarį, kai svečiai nueis miegoti, – kas bus tada? Vis dėlto jis jos viršininkas, ir jiems abiem buvo aišku, jog gali daryti, ką panorėjęs.

Virtuvėje kraudama nuo padėklo indus Zara prikando lūpą. Jai nepatiko mintys, kurios sukosi galvoje. Ji nė minutėlę neleido sau galvoti, jog Nikolajus galėtų pareikalauti atsako. Kam jam tai daryti, jei pats mato, kad Zara sutirpsta kaip vaškas, vos tik ją paliečia? O jei pageidautų kalbėtis su ja... ar tikrai galėtų jam atsispirti?

Tačiau Nikolajus neatėjo. Netrukus po vidurnakčio, kai jis, Sergejus ir Kristalė terasoje gurkšnojo kalvadosą, Zarai buvo leista baigti darbą. Grįždama į kambarį mėnulio nušviestais takeliais ji jautė tuštumą. Tarsi kažkur būtų vykęs vakarėlis, į kurį ji nebūtų buvusi pakviesta. Gerai pagalvojus, taip ir buvo.

Zara nusiprausė po dušu ir apsivilko trumpus medvilninius naktinukus. Šmurkštelėjusi tarp gurgždančių vėsių paklodžių tikėjosi, kad miegas greitai ją įveiks ir išvaikys neramias mintis. Jos nuostabai, taip ir atsitiko. Turbūt buvo labai pavargusi, o kai atsibudo, jau brėško rytas.

Markstydamasi Zara atvėrė langines. Negalėjo atsikratyti keisto nuovargio ir – taip, nusivylimo. Kokios kvailos kartais būna moterys , – piktai galvojo rengdamasi baltą palaidinę ir juodą sijoną. – Tu pyksti, nes jis praėjusią naktį pas tave neatėjo. Nes tai rodo, kad jis su tavimi tik žaidė .

Ji nusileido žemyn į virtuvę, kad galėtų patiekti pusryčius, tačiau ten pasijuto kaip snaudžiančiame Šv. Jono Gardės kaimelyje. Virtuvė buvo tuščia.

Virėjo niekur nebuvo matyti, nelikę net jo darbo pėdsakų: pusryčiams supjaustytų vaisių, paskrudintos duonos ir prancūziškų raguolių.

Ką dabar daryti? Gal jis pramiegojo ir man reikėtų eiti pažadinti? Tačiau bėda buvo ta, kad ji net nežinojo, kur virėjo kambarys.

Zara stovėjo susimąsčiusi, įbedusi žvilgsnį į švariai nušveistą ąžuolinį stalą, kuris paprastai būdavo užgriozdintas dubenėliais, mediniais šaukštais ir kitais virtuvės įrankiais. Staiga už nugaros išgirdo švilpavimą ir su palengvėjimu atsiduso. Nors padavėjos nuolat skųsdavosi virėjais, niekaip negalėdavo be jų išsiversti.

– Ačiū Dievui, tu čia, – tarė ji sukdamasi pasisveikinti su virėju. – Jau pamaniau, kad... – Žodžiai taip ir įstingo gerklėje, kai pamatė visai ne jį. Priešais stovėjo Nikolajus, rankoje laikė ką tik iškeptą ilgą prancūzišką batoną ir dabar atrodė seksualiai.

Ledinės žydros akys keistai spindėjo, veidą dengė vienos dienos barzda. Šįryt jis atrodo jaudinamai ir pavojingai , – pamanė Zara, jos širdis nervingai suspurdėjo. Nikolajus vilkėjo oficialų juodą kostiumą ir baltus šilkinius marškinius, kuriais buvo pasipuošęs praėjusį vakarą!

– Ką... po galais čia darai? – išsprūdo jai.

Nikolajus nužvelgė skaisčias žalias jos akis ir gaivų, švariai nupraustą veidą, paprastą juodą sijoną bei senamadiškus batus, ir jam užspaudė gerklę.

– Čia mano namai, gal pamiršai?

– Ne, turiu omenyje... – Zara pažvelgė jam per petį tarsi vildamasi, kad virtuvėje netrukus ims rinktis kiti žmonės. – Kur virėjas?

– Daviau jam laisvą dieną.

Zara nesuprato, apie ką jis kalba.

– O kaip pusryčiai?

Nikolajus kilstelėjo prancūzišką batoną.

– O kas, manai, čia?

Virpančiais pirštais ji siektelėjo vaisiams pjaustyti skirto peilio. Elkis įprastai , – susikaupusi liepė sau mintyse. – Juk tu moki prisitaikyti, Zara, nepamiršai?

– Aišku, – ji stengėsi, kad balsas skambėtų žvaliai ir tvirtai. – Tai man reikėtų nedelsiant ruošti...

Tačiau Nikolajus sustabdė ją pirštais švelniai perbraukdamas ranką. Zara ėmė drebėti, peilis išsprūdo ir skambiai nukrito ant stalo.

– Nelaikyk rankoje peilio, kai aš šalia, – sumurkė jis. – Gal sugalvokime tau kitokios veiklos?

Zaros širdis pasileido šuoliais.

– Bet tavo svečiai netrukus nusileis pusryčiauti.

– Iš tikrųjų jie nepusryčiaus.

Ji visiškai susipainiojo.

– Nepusryčiaus?

Nikolajus papurtė galvą, padėjo prancūzišką batoną ant stalo ir nusitraukė kaklaraištį.

– Ne, jie išvyko.

Zara žiūrėjo į kaklaraištį, susiraičiusį ant ąžuolinio stalo kaip juoda blizganti gyvatė, ir mąstė, ar kas nors tvarko jam iš paskos.

– Kur išvyko?

– Kai tu vakar vakare nuėjai miegoti, mes trise nuvykome į kazino Monte Karle. Sergejui patinka lošti, o Kristalė nusprendė, kad naujai suknelei parodyti reikia didesnės auditorijos. Beveik visą naktį žaidėme kortomis, tada jie pasijuto pavargę ir negrįžo čia. – Jis reikšmingai pažvelgė į Zarą. – Taigi aš grįžau vienas.

– Stabtelėjai tik, kad galėtum skirti virėjui laisvą dieną ir nusipirkti batoną, – lėtai tarė ji, žiūrėdama Nikolajui į akis. – Aš nesuprantu.

– Tikrai? – smalsiai pažvelgė jis. Ar Zara tikrai buvo tokia nekalta, kaip atrodė? Akimirką tos ryškios žalios akys atrodė nuoširdžios. – Iš tiesų aš galvojau apie tavo jausmus, angel moj , – švelniai tarė vienu žingsniu sumažindamas juodu skiriantį atstumą. – Pamaniau, kad tau patiktų pabūti dviese. Kad galėtume pasimėgauti name vienudu niekieno netrukdomi, mylėtis niekieno netrukdomi, o ne glamonėtis automobilyje.

Zarai staiga išdžiūvo burna. Dabar, kai jis buvo taip arti, vos apžėlęs smakras dar labiau pabrėžė jo drąsą ir vyriškumą, o žibančios akys sugriovė jos gynybinę sieną.

Ji iš visų jėgų stengėsi nepatekti į tokią padėtį, kad liktų įskaudinta ir sudaužyta širdimi. Zara, tu jam esi ne kas kita, kaip ne visą darbo dieną dirbanti padavėja, kuri apsimelavo .

– Tačiau aš neketinu mylėtis su tavimi.

Nikolajaus veidą iškreipė ciniška šypsena. Kaip leng­vai melas sklinda iš jos lūpų , – pamanė jis. – Kaip ji gali taip kalbėti, kai jos akys prašyte prašo pabučiuoti?