Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

– Ar tikrai? – paklausė jis čiupdamas Zarą į glėbį. Jos lūpos atsidūrė per kelis centimetrus nuo jo. – Gal norėtum man tai įrodyti?

– Nenorėčiau... – bet Zara nesipriešino, jautė, kaip skausmingai suspurdo širdis, kai Nikolajus jos lūpas atsainiai palietė savosiomis.

– Nenorėtum?

– Neprivalau...

– Ko neprivalai?

Užsimerkusi ji mėgino sudėlioti mintis.

– Ko nors į... įrodinėti.

– Tikrai? Tada patenkink mano norus. Pabučiuok mane, angel moj . Gerai mane pabučiuok ir padarysi mane laimingu vyru. Ar tai toks neįvykdomas prašymas?

Zara bandė save įtikinti, kad prašymas ne tik neįvykdomas, bet ir nepagrįstas, kad tokiomis aplinkybėmis jis laiko vadžias ir tik žaidžia su ja. Tačiau neįstengė net pati prisiversti klausytis savo abejonių. Jo balsas buvo lyg aistringa glamonė, o nykštys sukamuoju judesiu lėtai glamonėjo jai nugarą. Tada Zara pamanė, kad jei jis paprašytų peršokti mėnulį, tai nuskambėtų visai tik­roviškai.

– Nikolajau, – iškvėpė jo vardą.

– Mm?

– Aš... – ji nespėjo atsakyti, nes Nikolajus užspaudė lūpas savosiomis, ir tai atrodė taip natūralu. Bučinys vis gilėjo, to Zarai dar nebuvo tekę patirti. Jis buvo dangiškas – ne, net geresnis.

– O Dieve, – sušnabždėjo ji atsitraukusi įkvėpti oro.

– Tau patinka?

– Ne, man žiauriai nepatinka, negi nematai?

Nusikvatojęs žemu balsu Nikolajus tvirtai priglaudė ją ir ėmė kuždėti į ausį.

– Galvojau apie tave visą naktį, – tarė trūksmingu balsu. – Turbūt pirmą kartą pralošiau tiek pinigų. Niekaip negalėjau susikaupti žaisdamas tais velnio kauliukais, mintys sukosi tik apie gundantį tavo kūną.

Nikolajus atsagstė baltą jos palaidinę, nutraukė nuo pečių ir atidengė švelnią kaip šilkas odą. Tramdydamas geismą tarė:

– Gaila, kad nematau daugiau. Reikia nedelsiant tai ištaisyti, kaip manai? – Ranka siektelėjęs už nugaros jis atsegė liemenėlę, tereikėjo spragtelėti įgudusiais pirštais.

– Esi... esi tai daręs ir anksčiau, – išspaudė Zara. Jai atrodė, kad lūpos išbrinko ir pasidarė dukart putlesnės.

– Kaip ir tu, – neabejodamas pratarė Nikolajus, rankomis kilstelėjo išlaisvintas jos krūtis prie burnos ir kartu lėtai stūmė ją link stalo.

Tačiau jis klydo: Zara dar nė karto nebuvo to dariusi. Bent jau jausmas buvo visai kitoks nei anais kartais. Ją tarytum įsuko aistros karuselė, vis greičiau ir greičiau, tad išlipti nebegalėjo. Atrodė, jog ji ką tik baigė intensyvius mylėjimosi kursus ir dabar ketino išbandyti įgūdžius. Jos užpakaliukas atsirėmė į medinį stalą, Nikolajus stumtelėjęs užkėlė ją, lūpomis ir rankomis godžiai ėmė glamonėti kur ne kur apnuogintą kūną. Nors Zarai galvoje dar sukosi mintis, kad reikėtų sustabdyti šią beprotybę, ji nebuvo tam nusiteikusi.

Nikolajus nutraukė jos palaidinę ir numetė ant grindų. Netrukus ten atsidūrė ir liemenėlė, o jis burna suėmė vieną aistros pritvinkusį spenelį. Erzino ir glamonėjo ją dantimis, šiltu liežuviu, o Zara išsirietė iš malonumo. Tada Nikolajus kilstelėjo jos sijoną, nekantriai pirštais užkabino kelnaites ir nutempė žemyn. Po akimirkos jos nuskrido ant grindų šalia kitų Zaros drabužių kaip balta kapituliacijos vėliava.

Nusimetęs švarką Nikolajus lūpomis vėl užspaudė jai burną.

– Noriu tavęs, – suurzgė rankomis švelniai braukdamas glotnias jos šlaunis.

– O... o aš noriu tavęs, – Zarai išsprūdo aimana, kai jo pirštai nuslydo aukštyn, perbraukė švelnų plaukų kuokštelį ir nėrė į drėgną jos karštį.

– Regis, taip, – patenkintas sumurmėjo.

– Nikolajau...

– Ateik pas mane, – nekantriai tarė jis, lūpomis grįžo prie krūtų, erzino jas, čiulpė ir dantimis glamonėjo tai vieną spenelį, tai kitą. Dėmesį sutelkęs į krūtis, privertė Zarą rangytis po juo. Ketino jomis nukeliauti žemyn... pilvuku ir dar žemiau. Tačiau dabar matė, kad tai ne pats protingiausias sprendimas, nes jos lūpos nebyliai siuntė jam kvietimą, kuriam negalėjo atsispirti.

Pasiekęs kelnes iš kišenės išsitraukė folijos paketėlį. Akimirką Zara pasijuto nejaukiai, kai išgirdo jį plėšiant. Norėjo, kad viskas būtų kitaip, kad juodu sietų švelnus jausmas, kad tai būtų ne seksas, o mylėjimasis. Tačiau neketino išsisukinėti ir vaidinti drovuolės. Nemelavo sakydama, jog jo nori . Neprisiminė ko nors taip geidusi.

Nustūmusi į šalį abejones, Zara žvelgė į šaltas žydras jo akis. Gal tai, kuo dabar ketino užsiimti su Nikolajumi, nebuvo gerai, bet nugalėjo jausmas. Tai buvo pats geriausias jausmas. Pats geriausias pasiūlymas.

Zara stebėjo, kaip Nikolajus maunasi prezervatyvą, ir nė kiek nesidrovėjo žiūrėdama į didžiulę sustandėjusią jo varpą. Nekantriai pirštais įsikibo jam į pečius, norėdama jį susigrąžinti, norėdama, kad vėl ją pabučiuotų. Nagais brėždama per šilkinius marškinius išgirdo, kaip Nikolajus patenkintas nusijuokė žemu balsu.

– Ramiau, tigriuk, – meiliai tarė jis, vienu judesiu nusitraukė marškinius, ir mažos sagelės pabiro virtuvėje ant grindų. – Tu labai nekantri moteris.

Zarai buvo nesvarbu, kantri ji ar ne, nes dabar nuostabus jo liemuo buvo nuogas. Auksinė švytinti oda žadino norą liesti. Pirštais ėmusi glamonėti tvirtą krūtinę, pajuto, kaip pašėlusiai daužosi jo širdis. O, koks jis nuostabus.

– Nikolajau, – sušnabždėjo ji.

Zaros glamonės jį varė iš proto, tačiau ji tik glostė virpančiais pirštais.

– Tęsk ir aš nebesusilaikysiu, – ištarė Nikolajus pro sukąstus dantis, kai ji švelniai pabučiavo į skruostą ir nagu brūkštelėjo spenelį.

– Ir nereikia, – sušnabždėjo ji į ausį. – Nesitvardyk.

Nikolajus susijaudinęs iškvėpė. Nebebūtų ištvėręs nė minutės. Ji ir taip privertė laukti ilgiau nei kuri kita moteris. Praskėtęs Zarai kojas, jis įsiveržė į ją vienu ilgu postūmiu ir išgirdo nuostabos kupiną aiktelėjimą, kai pradėjo judėti jos viduje.

Akimirką Nikolajus beprotiškomis valios pastangomis sustojo paklausti neįsivaizduojamo dalyko:

– Juk tu nesi nekalta?

Zara pamanė, kad būtų kvaila dabar pasakyti, jog jautėsi taip, tarsi tai būtų pirmas kartas, tarsi iki šiol nebūtų pažinusi sekso. Ji užsimerkė ir mėgavosi tuo, kaip Nikolajus visiškai ją užpildo, tarsi jųdviejų kūnai būtų sukurti vienas kitam.

– Ne.

– Aš tau per didelis? – nelygiai kvėpuodamas paklausė jis, nes Zaros viduje buvo taip... taip ankšta, lyg ji niekada nebūtų su niekuo mylėjusis.

– Iš tikrųjų tu idealiai tinki, – virpančiu balsu atsakė ji. – Tiesiog tobulai.

Nikolajus prarado kontrolę, tiksliau – visas pasinėrė į Zarą. Leidosi užvaldomas instinktų ir susižavėjęs stebėjo Zarą judėdamas jos viduje. Matė, kaip kvėpuojant kyla ir leidžiasi krūtinė, kaip juda rausvos žydinčios krūtys ir vis labiau artinasi orgazmas. Delnais suėmęs švelnų užpakaliuką, jis veržėsi vis gilyn, kol Zara ėmė aimanuodama tarti jo vardą. Nikolajus pasigailėjo nenutraukęs sijono, kad ji galėtų nuostabiomis kojomis apsivyti jo kūną.

Nikolajų audrino, kad ji visai nesivaržė ir atlošusi galvą garsiai aimanavo. Jis matė ir jautė, kaip Zara išsirietė perlieta malonumo bangos. Dabar jam buvo metas nerti į tą stebuklingą jūrą, tik šįkart jautė, tarsi būtų daug giliau, daug toliau. Pojūtis buvo... nuostabus. Ypač kai ji rankomis smarkiai apkabino ir prisispaudė jam prie skruosto savuoju, tarsi nenorėdama paleisti.

Nikolajus giliai atsiduso, širdis pamažu ėmė plakti įprastiniu ritmu. Jautėsi apsvaigęs, tarsi ką tik būtų baigęs maratoną. Gavęs tiek adrenalino naktį lošdamas ir pasimylėjęs su tarnaite ant virtuvės stalo jis krito kaip akmuo nuo uolos krašto.