Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

Drebančiomis kojomis ji grįžo į kambarį, nusiprausė po dušu ir išsivirė puodelį juodos kavos. Gurkšnojo ją gėrėdamasi pro langą atsiveriančiu nuostabiu didingų kalnų vaizdu, įsisupusi į rankšluostį. Netikėtai į kambarį įėjo Nikolajus. Ant vienos rankos kabėjo ryškiai raudonas bikinis, kitoje jis laikė siuvinėtą šilkinį chalatą.

Zara sutrikusi žiūrėjo į atneštus drabužius. Pirštais čiuopė lengvą audinį, negalėdama atsigėrėti šiais dailiais daikčiukais. Dar niekada nebuvo tokių mačiusi.

– Iš kur visa tai?

– Paprašiau atsiųsti iš vienos nedidelės Vilfranšo prie jūros parduotuvės.

– Taip paprastai?

Nikolajus gūžtelėjo pečiais.

– Neketinu atsiprašinėti, kad išsprendžiau tavo aprangos problemą.

– Ar įprasta siųsti tau maudymosi reikmenų siuntinius, kai tik paprašai?

– Na, taip dar nebuvo nutikę. Kitos moterys atvyksta labiau pasirengusios nei tu.

Nikolajus prisimerkė pastebėjęs baugštų jos žvilgsnį. Kadangi vis dar buvo jos apžavėtas, nusprendė pakęsti klausimus. Bet būtų buvę geriau, jei Zara būtų supratusi, kad jo kantrybė ne geležinė.

– Nieko čia tokio, – perdėtai ramiai patikino jis. – Neverta dėl to gadintis dienos. Nagi, apsirenk.

Zara suprato, jog tai viena iš lemtingų akimirkų. Dauguma vyrų nebūtų įstengę pasirūpinti, kad į atokią vilą Viduržemio jūros pakrantėje per valandą būtų pristatytas bikinis. Nikolajaus galia kėlė jai nerimą. Galėtų pasakyti jam „ačiū, bet aš atsisakysiu“. Galėtų pasakyti, kad viską apgalvojo ir verčiau kitu lėktuvu grįš į Angliją. Galbūt jis bandytų atkalbėti, bet nepersistengtų, spėjo Zara. Eilėje turbūt laukia galybė moterų, pasirengusių imti tai, ką tik jis siūlytų.

Arba galėtų priimti jo pasiūlymą ir apsirengti bikinį, tai reikštų, kad sutinka ir su kitkuo. Sutinka būti jo savaitgalio meiluže. Apsimeta, kad jiedu yra lygūs ir kad tai – normalūs santykiai.

Zara pažvelgė į jį. Turbūt Nikolajus irgi prausėsi po dušu: jo plaukai buvo drėgni, tvirto smakro nebedengė rytinė barzdelė. Vilkėjo švarius džinsus ir berankovius marškinėlius. Atrodė taip nuostabiai, kad Zara nusprendė neapsimetinėti.

Juodu mylėjosi kartą, ne – du. Galėtų ir vėl mylėtis, kiek panorėtų, jei tik Zara suvoktų, kad jos padėtis pasikeitė. Ji – nebe padavėja. Taip, tokia buvo, tačiau artimiausiu metu jai neprireiks prijuostės. Suviliodama Nikolajų virtuvėje Zara tapo jo meiluže. Kas galėjo žinoti, kiek eis šias „pareigas“? Tad gal, užuot jaudinusis, verčiau imtis naujojo vaidmens – ir pasimėgauti tuo, kas siūloma? Pajusti paprastą malonumą, juk ištvėrė tiek skausmo, kai sirgo krikštamotė.

Zara atrišo rankšluosčio mazgą ir pagalvojo, kad „paprastas“ galbūt ne visai tinkamas žodis, bet išvydusi, kaip patamsėjo Nikolajus akys, kol laukė jos apsinuoginant, apie tai nebemąstė. Rankšluostis nukrito ant grindų. Kai Zara lėtai rengėsi bikinį, jis įsitempęs suspaudė kumščius.

– Tau idealiai tinka, – kimiai tarė Nikolajus.

Zara nustebusi pažvelgė į jį.

– Kaip sužinojai mano dydį?

– Aš statau dangoraižius, angel moj , – sumurmėjo jis. – Moters, kurios ūgis nesiekia nė metro septyniasdešimties, matmenys man nekelia jokių problemų.

– Iš tikrųjų siekia metrą septyniasdešimt, – patikino ji rimtai.

– Manai, keli centimetrai ką nors lemia?

– Bent jau taip sakoma.

– Ar tikrai? – Nikolajus nusišypsojo. – Ko gero, šia tema galėtume padiskutuoti laisvalaikiu, ar ne?

– Aš visada noriai diskutuoju, Nikolajau.

– Labai malonu girdėti. Esu įsitikinęs, kad gebėjimas diskutuoti – aštraus proto rodiklis.

– O tu dabar domiesi mano protiniais gebėjimais, tiesa?

– Na, šią akimirką ne, – suurzgė jis. – Tavo kūnas, rodos, prikausto mano dėmesį.

– Nikolajau... – Zara pajuto, kaip šilti pirštai glamonėja šlaunis, ir užsimerkė.

– Ką?

– Aš tik... ką tik... – Ji nurijo seiles. – Aš ką tik apsirengiau bikinį.

– Ir ką? – Jis greitai nutraukė siaurutes kelnaites ir nuspyrė į šalį. – Aš vėl užsinorėjau matyti tave nuogą.

Nikolajaus žodžiai vertė nerimauti. Aš užsinorėjau , – pasakė jis. Nikolajus visada gaudavo tai, ko norėdavo. Zarą jaudino užslėptas pažadas jo balse, ji įsiaudrinusi virpėjo laukdama prisilietimų. Tačiau kai Nikolajus ją pakėlė ant rankų, kad nusineštų į lovą, apniko bloga nuojauta.

Jis elgdavosi taip, kaip norėdavo. Spragtelėdavo pirštais ir visi puldavo vykdyti nurodymų. Darbuotojai būdavo priimami ir atleidžiami jo įsakymu. Nikolajus buvo cirko vadovas, kuris dirigavo visam šou.

Nors dabar šis vyras lenkėsi prie jos norėdamos užspausti lūpas bučiniu ir vėl nuskraidinti į malonumų šalį, Zara jautėsi tarsi viena iš klusnių Nikolajaus Komarovo marionečių.

Aštuntas skyrius

– Tu labai tyli, angel moj .

Pasislėpusi po tamsiais saulės akiniais, Zara žiūrėjo į tvirtą savo ruso meilužio kūną, kuris lyg auksinė skulptūra žibėjo nutviekstas saulės spindulių Viduržemio jūros pakrantėje. Juodu buvo išsitiesę ant gultų prie didžiulio žalsvai melsvo raibuliuojančio baseino. Praleido ten visą dieną – tai užmigdavo, tai vėl pabusdavo.

Gulinėdami skanavo atšaldytų gėrimų, kuriuos Nikolajus atnešė iš gausiai prikrauto šaldytuvo šalia stovinčiame namelyje. Atrodė, kad jie apsikeitė vaidmenimis. Rožėmis ir jazminais kvepiančioje aplinkoje valgė šįryt jo parvežtą prancūzišką batoną su naminiu figų marmeladu – tokio skanaus maisto Zara dar nebuvo ragavusi. Kas galėjo jai priekaištauti dėl to, kad nuolat primindavo sau, jog nesapnuoja, – juk visa tai nepriminė tikrojo gyvenimo.

– Mm? – tarstelėjo Nikolajus, versdamasis ant šono, kad galėtų ją matyti ir grožėtis blizgančiais karamelės spalvos plaukais, krintančiais ant ryškiai raudonų bikinio liemenėlės trikampių. Daugumos pamylėtų moterų negalėdavai užčiaupti. O Zara buvo kitokia. Ji kalbėjo mažai, dažniausiai ištardavo tik jo vardą. Ironiška, bet Nikolajui buvo smalsu sužinoti apie ją daugiau, skirtingai nei apie kitas meilužes.

– Kodėl taip staiga užtilai?

Zara stengėsi sutelkti dėmesį į jo žodžius, tačiau tai nebuvo lengva, kai Nikolajus sėdėjo vos per ištiestos rankos atstumą ir mūvėjo tik maudymosi kelnaites. Žinoma, ji kalbėjo mažai, nes buvo apsvaigusi nuo to, kas įvyko, ir stengėsi negalvoti, kas bus vėliau. Be to, suvokė, kad nėra apie ką kalbėtis.

Juodu neturėjo nei bendrų draugų, nei pažįstamų. Net buvo skirtingų tautybių.

Iš tiesų jų nesiejo niekas, išskyrus seksualinį alkį. Rodės, tai stebino abu.

Zara gūžtelėjo pečiais.

– Na, kol mudu buvome čia, tu kalbėjaisi telefonu kokius penkis kartu, o kai nesikalbėjai...

– Užsiėmiau nuostabiu laukiniu seksu su tavimi? – Nikolajus švelniai užbaigė sakinį ir ėmė grožėtis jos veidą užliejusiu raudoniu.

Mergina priglaudė vėsų delną prie įkaitusio skruosto.

– Man tik pasirodė, kad šnekos tave nelabai domina, – neslėpdama pridūrė.

Nikolajaus veide nušvito šypsena.

– Kokia tu nuovoki, – sumurmėjo jis. – Nemaniau, kad esi tokia protinga. Galbūt jau žinai, kaip svarbu neatskleisti visos informacijos, tai suteikia tam tikrą galią.

– Kalbi taip, tarsi tarp mūsų vyktų slaptas karas, – pabrėžė ji, nes pasijuto nesmagiai.

– Ar tik ne tai vadinama lyčių kova?

Zara nusibraukė nuo rankos vabalą.

– Man kiek per sudėtinga, Nikolajau. Giliai širdyje aš esu paprastas žmogus.