Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

– Nikolajau... – didžiulėmis pastangomis ji išspaudė keletą žodžių. – Mes...

– Da . Mums jau tampa įpročiu glamonėtis automobiliuose, – tarė jis nubraukdamas neklusnią plaukų sruogą jai nuo veido. – Leisk man į tave pažiūrėti.

– Bet aš negaliu į tave žiūrėti. Gerai nematau veido, – sušnabždėjo ji siekdama jo saulės akinių. Nutraukusi juos metė ant prietaisų skydelio.

Sekundėlę Zara žvelgė į šviesias žydras akis, šaltoje jų gelmėje matė tik geismą, jokių kitų jausmų.

– Ar taip geriau? – paklausė jis.

Zara linktelėjo.

– Daug geriau.

– Tada tave labai lengva pamaloninti. Patikėk manimi, toliau bus dar geriau, milaja moja .

Palenkęs galvą Nikolajus vėl ėmė ją bučiuoti. Zara apsivijo jo kaklą rankomis tarsi išalkusi kobra, liežuviu įsiskverbė į burną ir ėmė šokti juo aistringą šokį. Visa tai Nikolajus jau buvo patyręs, tačiau neįstengė prisiminti, kad kokiai nors moteriai būtų jautęs tokį geismą.

Uždėjęs ranką Zarai ant kelio, išgirdo, kaip jai iš lūpų vėl išsprūdo malonumu persmelkta dejonė, ir patenkintas nusišypsojo, kai ji nekantriai pajudino klubus.

Nikolajaus rankos nuslydo jos šlaunimis, ir šios godžiai atsivėrė vyro prisilietimams. Pirštais švelniai glamonėjo jautrią kojų odą, kol Zara nebegalėjo tverti iš malonumo ir rankomis įsitvėrė į jį taip, tarsi būtų bijojusi nusklęsti. Ji jau pasirengusi , – pamanė Nikolajus, o širdis ėmė daužytis lyg pašėlusi, kai pagalvojo, jog pagaliau galės pasiekti seksualinį pasitenkinimą. Jis pirštų galiukais brūkštelėjo per įkaitusį, drėgną jos kelnaičių vidų ir išgirdo aiktelėjimą. Staiga Zara atšoko nuo jo, ir kerai išsisklaidė.

– Nikolajau!

Apsvaigęs jis žvelgė patamsėjusiomis nuo aistros akimis. O ji nugara prisispaudė prie keleivio durelių.

– Kas negerai?

– Mums reikia... – Ji giliai įkvėpė ir vėl iškvėpė. – Mums reikia sustoti!

– Bet juk tu nenori, kad aš sustočiau.

Zara stipriai papurtė galvą. Žinoma, ji nenorėjo, kad jis sustotų – bent jau to nenorėjo jos kūnas, – tačiau nenorėjo ir mylėtis su juo vidury baltos dienos.

– Pažiūrėk, kur mes esame, – sušnabždėjo ji. – Apsižvalgyk! Mus gali kas nors pamatyti.

– Bet aš labai miklus, angel moj , – švelniai patikino jis. – Ir diskretiškas. Nenuvilkęs mažos suknelės galiu suteikti tau malonumą, kad pasiektum orgazmą, ir niekas nežinos, ką aš darau, tik mudu, – nebent keliaus pro šalį, kai tu iš malonumo išriesi nugarą ir aimanuodama ištarsi mano vardą.

Nikolajaus žodžiai įaudrino Zaros vaizduotę, jei būtų stovėjusi, jai būtų ėmę linkti keliai. Toks arogantiškas jo prisipažinimas ir žadino aistrą, ir kartu pribloškė.

– Tu... tu – bjaurus, – išspaudė ji perdžiūvusiomis lūpomis.

– Regis, dėl to jau sutarėme anksčiau, taip?

Nikolajus prisimerkęs žiūrėjo, kaip Zarai kvėpuojant kyla ir leidžiasi jos krūtys.

– Nekankink savęs, Zara, – sušnabždėjo pasilenkęs taip, kad žodžiai lyg glamonė nuslydo jos kaklu. – Pasimylėkime.

Zaros ryžtas buvo beveik palaužtas, tačiau pasiūlymas sugrąžino ją į tikrovę. Pasimylėti? Ką jis čia, po velnių, kalba? Kaip su jausmais, ypač su meile, susijęs greitas pasitenkinimas, kurį jis siūlė? Jei būtų pasakęs „užsiimkim seksu be jokių įsipareigojimų“, bent jau būtų pasielgęs sąžiningai.

Negalėdama susikaupti, ji ranka užsidengė burną, jautė pagreitėjusį kvėpavimą. Privalėjo susitvardyti ir nepasiduoti, juolab kad turėjo tiek daug gerų ketinimų. Nors dalį kaltės galėjo suversti puikiems Nikolajaus įgūdžiams, pati irgi nebuvo nekaltutė, ar ne? Leidosi intymiai jo liečiama, gundė jį kaip moteris, beviltiškai trokštanti pajusti vyro prisilietimą. O ką, jei būtų iš tiesų jam atsidavusi? Nuo šios minties Zarai kaktą išmušė šaltas prakaitas.

Kur būtų pasisėmusi drąsos patarnauti jam ir jo svečiams šįvakar, jei būtų leidusi jam... nesutrukdžiusi jam?

Pasijutusi dar nesmagiau ji dar labiau atsitraukė nuo jo.

– Nemanau, kad tai gera mintis, – tarė Zara, timptelėdama žemyn suknelę, kad ši uždengtų kelius, ir pažvelgė į laikrodį prietaisų skydelyje. – Be to, nebėra laiko. Septintą valandą terasoje turiu patiekti kokteilius. Iki tol man reikia palįsti po dušu ir persirengti.

Nikolajus laukė žodelio „bet“, tačiau neišgirdo. Nustebo, jog Zara kalbėjo rimtai. Pastebėjo, kaip ryžtingai kilstelėjo smakrą, – šis gestas buvo iškalbingas. Ji atstumia jį!

– Negi tu rimtai?

– Tikrai taip.

Jis ilgai žiūrėjo į Zarą, tarsi laukdamas, ar ši neatlyš. Tačiau ji nepasidavė, sėdėjo išsitiesusi ir susikryžiavusi ant krūtinės rankas, lyg pozuodama nuotraukai! Suglumęs ir gerokai susierzinęs Nikolajus užsidėjo saulės akinius ir paleido automobilį. Variklis piktai suriaumojo, tai puikiai atspindėjo jo nuotaiką. Į vilą jis važiavo dideliu greičiu ir dėl variklio gausmo visai nesikalbėjo. Nikolajus ir neturėjo ką jai pasakyti, nebent norėjo paklausti, ar kartais Zara nėra atlikusi kokio išsamaus mokslo tyrimo, kaip išprovokuoti vyrus ir palikti suirzusius. Visą kelią jis nepratarė nė žodžio, išleidęs ją prie namo vartų atžariai atsisveikino ir žvyrkeliu nurūko link garažų.

Vėliau likęs vienas Nikolajus galvojo, kad Zara tik­riausiai vis dar žaidžia su juo kažkokius žaidimus, kitaip negalėjo būti. Moterys jo neatstumia. Dar nė viena nebuvo atsisakiusi permiegoti su Nikolajumi Komarovu ir tikrai nebuvo to padariusi kelis kartus! Tam turi būti priežastis. Nikolajui kilo mintis, ar tik griežtai atsisakydama Zara nesiekė patekti į jo miegamąjį. Gal ji norėjo vaidinti jo meilužę, šių namų ponią? Ar išvilioti iš jo dar didesnį čekį, nei jau buvo pasiūlęs?

Pirmą kartą nuo tada, kai Nikolajus pasinėrė į suaugusiojo gyvenimą, jo savimeilė buvo įžeista. Nors tas jausmas jam nepatiko, ilgai apie jį negalvojo. Ilgą laiką jis nieko nebuvo taip geidęs, o ši maža padavėja įnoringu elgesiu jo geismą kurstė dar labiau.

Ši mergina vyniojo jį aplink pirštą, ir dabar tapo svarbu ne vien aistra – dabar tai pasidarė garbės reikalas. Ar Zara iš tiesų manė sugebėsianti jam atsispirti, nors buvo aišku, kad taip pat jo geidžia?

Galbūt kitas vyras pasitrauktų iš kovos, susirastų meilužę, kuri labiau tiktų pagal gyvenimo būdą ir poreikius. Tačiau Nikolajus niekada neatsisakydavo to, ko trokšdavo, o Zaros Evans jis troško.

Privalėjo ją turėti.

Šeštas skyrius

Jei Zara būtų buvusi Londone, būtų susitarusi su kita padavėja, kad pavaduotų ją šįvakar. Būtų ryžusis viskam, kad nebūtų reikėję vėl akis į akį susitikti su Nikolajumi po aistringo jųdviejų bučinio prie kalno šlaito. Tačiau ji buvo ne Londone, o prabangioje Rusijos oligarcho viloje pietų Prancūzijoje ir neturėjo į ką kreiptis pagalbos. Zarai vargiai užteko laiko prakaitui nusiprausti ir nuplauti prisiminimams apie tai, kas vos neatsitiko sportiniame jo automobilyje. Dabar ji čiupo padėklą su Cosmopolitan kokteiliais, nutaisiusi šypseną, kuri ir pačiai atrodė dirbtinė.

Kristalė buvo persirengusi: vakare vilkėjo sidabriniais žvyneliais puoštą aptemptą suknelę, baltojo aukso spalvos plaukai siekė juosmenį. Ji kikeno iš visko, ką Nikolajus pasakydavo, o jos partneris Sergejus nekreipė į tai dėmesio, prakaitavo nuo vis dar tvyrančio karščio ir nuolat žvilgčiojo į mobilųjį telefoną.

Kai Zara pasiūlė Nikolajui gėrimo, šis tyčia neatitraukė nuo jos akių.