Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

– Galbūt, – šyptelėjo Nikolajus. – Bet aš sugalvočiau, kaip geriau praleisti popietę, užuot miegojus, o tu, Zara?

Ji neatitraukė akių nuo vingiuojančio kelio. Turbūt įkliuvo kaip pelė į spąstus?

– Keista, tu ir pats nesislepi nuo saulės, – tarstelėjo ji.

– Gal taip yra todėl, kad šiuo metu neturiu kas pasiūlytų drauge pasimėgauti popiete, milaja moja . Tos, kuri sugundytų mane likti namie.

Zaros skruostai dar labiau užsiplieskė. Popietės malonumai buvo... na, visi žinojo, kas tai. Nikolajus bandė ją sugėdinti, tai buvo akivaizdu. Tačiau ji neketino pasiduoti ir suteikti jam tokio malonumo.

– Nikolajau, tai netiesa. Toks vyras kaip tu turbūt nuolat apipilamas moterų pasiūlymais.

– O, taip ir yra, – rimtai patvirtino jis. – Bet, žinai, – ir trumpam nutilo įvažiavęs į staigų posūkį, – jei kas nors lengvai gaunama, laikui bėgant tampa nebeskanu.

– Tačiau pastebėjau, kad per pietus suvalgei viską, kas buvo paduota ant lėkštelės, – tarytum nekaltai pabrėžė ji.

Nikolajus nusijuokė, akys po tamsiais akiniais prisimerkė. Zara buvo protingesnė, nei jis manė. Daug protingesnė. Žinoma, tai nieko nereiškė. Jam geismą žadino ne jos protas.

– Tikrai, – ramiai pritarė jis. – Gal maistas man buvo nepaprastai skanus todėl, kad jį patiekė grakščios tavo rankutės.

– O galbūt todėl, kad tau maistą gamina aukščiausios klasės virėjas?

Nikolajaus širdis krūtinėje ėmė plakti smarkiau, nes ginčai su ja audrino beveik taip, kaip švelnūs lyg šilkas jos keliai, kuriuos atidengė pigi trumputė suknelė.

– Galbūt.

– O kur tu važiavai? – pasmalsavo Zara.

Nikolajus niūriai šyptelėjo. Jis buvo nuvykęs pas vyno prekiautoją, gyvenantį netoliese esančiame miestelyje. Kai grįždamas pamatė ją einančią keliu, balsas, kurį beveik galėjai pavadinti sąžinės balsu, pasakė, jog galbūt būtų geriausia duoti jai ramybę. Juk Zara per pietus sunkiai dirbo ir visiškai nemėgino su juo flirtuoti. Iš tikrųjų ją gaubė kažkokia nekaltumo aura, ir Nikolajus įtarė, jog mylėtis su ja nebūtų geriausia, ką galėtų sugalvoti.

Tačiau prisirpęs Zaros kūnas ir praviros putnios lūpos sparčiai tirpdė abejones. Jis taip troško ją pabučiuoti, kad vos tvardėsi. O ji, įtarė, norėjo to neką mažiau.

– Lankiausi pas draugą, kuris man pristato vynus. Kartu leidau automobiliui „palakstyti“. Aš retai čia būnu, tad jis daugiausia stovi garaže.

– Ooo! – Tolumoje Zara išvydo blyškiai rausvus jo rūmus ir jau žinojo, kad liko visai mažai kelio. Staiga jai pasidarė apmaudu, kad netrukus saulėta kelionė automobiliu baigsis.

Ar ji perteikė šį jausmą Nikolajui, kad jis kaip tik šią minutę žvilgtelėjo į ją?

– Norėtum pamatyti šį tą gražaus? – staiga paklausė jis.

Zara sudvejojo. Tačiau kol kas ji puikiai su viskuo susidorojo, argi ne? Nereagavo į jo kuždamas užuominas ir sugebėjo išlikti rami. Kada dar pasitaikys galimybė pamatyti gražiąją pietų Prancūziją jos gyventojo akimis?

– Taip, norėčiau.

Įveikę dar kelis posūkius, juodu sustojo uolingoje apžvalgos aikštelėje, kuri buvo išsikišusi iš vingiuoto kelio.

– Pažiūrėk, – sušnabždėjo Nikolajus.

Kurį laiką Zara nepratarė nė žodžio, tik žvelgė į popiečio saulės nutviekstą turkio spalvos jūrą apačioje. Kelias įlankas gaubė sidabrinio smėlio juosta, žali menturiniai skėtkėniai pakrantėje atrodė kaip milžiniški skėčiai. Gamta buvo tokia graži, kad Zara nerado žodžių jai apibūdinti.

– O, vieta tiesiog nuostabi, – iškvėpė ji. – Tokia... tokia žydra ir tokia begalinė .

– Čia yra pusiasalis, – paaiškino Nikolajus. – Todėl atrodo, kad vanduo mus supa iš visų pusių. Žydrajame Krante paplūdimiai – vieni geriausių, bet nėra didžiulio turistų srauto kaip Nicoje ir Kanuose. Be to, iš čia galima greitai pasiekti Italiją.

– Kalbi taip, tarsi pardavinėtum nekilnojamąjį turtą.

– O, patikėk, teko daryti ir tai, – ironiškai mestelėjo jis.

Zara žvelgė į apačioje plytinčią jūrą, į tamsius raibuliuojančius safyro spalvos vandenis, kur buvo giliau. Pamėgino įsivaizduoti, kaip galėtų gyventi apsupta tokios grožybės – visą likusį gyvenimą kas rytą atsibusti ir tai matyti, jei tik panorėtų.

– Tau labai pasisekė, – tarė ji.

Žodis „pasisekė“ apžiūrint lankomiausias vietas grąžino Nikolajų į tikrovę, jį tarytum užliejo apačioje į uolas besiplakančios bangos. Sekundėlę jis pamiršo, kad Zaros plaukai spindėjo kaip auksas, o saulės įkaitintas kūnas prašyte prašėsi liečiamas. Pasisekė. Jis užgniaužė kartų juoką. Visi taip sakydavo. Visi taip manydavo išvydę jo namus, automobilius ir neįkainojamus antikvarinius meno kūrinius vilose, kurių turėjo visame pasaulyje. Tačiau šio žodžio Nikolajus nekentė labiausiai. Tarsi tik gimęs būtų buvęs apipiltas prabanga, apdovanotas turtais ir privilegijomis. Bet juk tai buvo netiesa. Kartais jis pagalvodavo, kaip aplinkiniai reaguotų, jei papasakotų tikrąją savo istoriją.

Ar „pasisekė“, kad jį paliko kaip žvėrelį ir jam teko pačiam savimi pasirūpinti? Ar „pasisekė“, kad vėliau sužinojo, jog jį pagimdžiusiai moteriai yra nereikalingas? Kad tariamai stipriausias motinos ir vaiko ryšys dingo kaip dūmas dvelktelėjus vėjui.

Į tolimiausią kertelę nukišti prisiminimai išsilaisvino ir kaip tamsūs debesys apgaubė Nikolajaus mintis ir aptemdė veidą. Tačiau jis priminė sau, kad leisdamasis užvaldomas kartėlio tuščiai švaistys laiką ir energiją. Galiausiai jam viskas pavyko, ar ne? Nors kaina, kurią turėjo sumokėti, buvo ta, kad nebegalėjo pasitikėti kitais. Negalėjo pakeisti praeities – niekas to negalėjo padaryti, tačiau galėjo pasimėgauti dabartimi. Žmogus pats yra savo laimės kalvis...

– Ar žinai, kad šią minutę jaučiuosi laimingiausiu pasaulyje žmogumi, – švelniai tarė jis.

Negalėdama atsispirti pagundai, Zara lėtai pasuko galvą ir pažiūrėjo į jį, nors suprato, kad greičiausiai jis meluoja. Taip pat suprato, kad ketina ją pabučiuoti ir kad ji nė nežada jo stabdyti.

Kas galėtų atsispirti jūros ir saulės, kvapaus oro ir geidulingų Nikolajaus lūpų žavesiui? Tai buvo viena iš tobulų akimirkų, kurios amžinai lieka atmintyje, nesvarbu, kas įvyksta paskui.

– Aš taip pat, – neslėpė ji.

Nikolajų užliejo didžiulė geismo banga ir jis čiupo Zarą į glėbį. Laikyti ją savo rankose buvo dar maloniau nei žiūrėti. Ji tokia šilta, švelni ir tokia pasiekiama. Vėjo ištaršyti švelnūs tarytum šilkas plaukai dengė jai pečius. Nikolajus nykščiu apvedė Zaros lūpas, pajutęs jų virptelėjimą, palenkė galvą ir užspaudė savininkišku bučiniu.

Bučinys buvo drąsus ir veržlus. Geismo strėlė pervėrė Nikolajų, kai užuodė nuo jos sklindantį rožių ir kremo nuo saulės kvapą. Juodu bučiavosi tol, kol abiem pritrūko oro. Netikėtai jis atsitraukė nuo Zaros, kad vėl galėtų valdyti padėtį, kaip buvo įpratęs.

– Visą dieną norėjau tave pabučiuoti, – trūksmingai kvėpuodamas prisipažino.

– Tik... tikrai?

– Puikiai žinai, kad taip. Ir ne tik pabučiuoti. Kur kas daugiau. Parodyti, kaip to noriu?

– Ne. – Ji apsilaižė lūpas. – Mes... neturėtume.

Jis kimiai nusijuokė.

– Tu, melagiūkšte. Nori to taip pat, kaip ir aš.

Nikolajus delnu apgaubė jos krūtį, Zara išgirdo malonumo aimaną, kai jis kyštelėjo ranką po suknele suimti skausmingai geidžiamos viršukalnės. Zara nustėro suvokusi, kad tą garsą išleido pati. Tai ji švelniai aimanavo, tarsi būtų kamuojama skausmo. Tai ji suspaudė Nikolajaus ranką, kai jis ėmė pirštų galiukais per liemenėlę glamonėti įaudrintą spenelį.