Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

– Na, mano priedanga ką tik atskleista, angel moj , dabar tu žinai. Aš – tavo klientas ir tu man dirbi. Patieksi maistą. Siūlysi gėrimus. Pasistengsi, kad mano svečiai turėtų visko, ko pageidauja. Kad aš gaučiau, ko noriu. Žinai, kaip viskas vyksta – tu juk padavėja, ar ne? Toks tavo darbas. Na, bent jau darbas tam tikru laiku. Turiu pasakyti, kad mane glumina tavo tapatybė arba tikrieji tavo motyvai, bet dabar netinkamas metas tai aptarti. Vėliau turėsime marias laiko.

Nikolajaus akys sužibo, kai pamatė virpančias jos lūpas. Jis pajuto, kad siaubingai norėtų užspausti jas piktu bučiniu. O kas tada? Stengėsi negalvoti apie užplūdusį geismą. Galima ir palaukti. Jis prisimerkė, tankios blakstienos uždengė šviesiai mėlynas ir spindinčias kaip ledas akis.

– Nekantrauju geriau tave pažinti, Zara.

Tyliai ištarti jo žodžiai skambėjo kaip grasinimas. Tada Nikolajus pasuko link svečių, stovinčių prie žydinčio medžio, o likusi viena Zara nepatikliai spoksojo jam įkandin. Kodėl jis „specialiai paprašė“ jos, kaip pats sakė, tarsi būtų kalbėjęs apie prekę, kurią įsigijo?

Iš tikrųjų kam apskritai jos čia reikėjo?

Stovėdama Zara suprato, kad padėklas jau pustuštis ir būtina jį papildyti. Lygiai taip pat suvokė, jog sprukti nėra kur, nebent sukeltų sceną ir pridarytų gėdos ne tik sau, bet ir visiems darbuotojams. Taigi nebuvo kito pasirinkimo, kaip tęsti darbą lyg niekur nieko ir tikėtis, jog vėliau jis viską protingai paaiškins. Tačiau ši mintis Zaros nenuramino. Neatrodė, kad Nikolajus Komarovas būtų ketinęs ką nors aiškinti.

Stengdamasi išmesti jį iš galvos, Zara judėjo nuo svečio prie svečio. Nežinojo, kaip ištvers visą vakarą, kai teks regėti patrauklų ir kartu pašaipų jo veidą. Tačiau vaikščiodama tarp žmonių pastebėjo, kad jis beveik jos nemato ir dėl to pasijuto dar blogiau, nors ir kaip būtų ironiška.

Tik kartą Zara pagavo šaltą, valdingą Nikolajaus žvilgsnį ir pasijuto lyg perlieta ledinio vandens srove. Bloga nuojauta dar labiau sustiprėjo. Ar jis pyko, kad ji dėjosi ne tuo, kas esanti iš tikrųjų, kad moteris, kurią taip aistringai bučiavo automobilyje, buvo tik paprasta padavėja? Tačiau , – mąstė Zara, – ar galėtų ją dėl to kaltinti? Užteko pamatyti, kaip moterys buvo jį apspitusios ir gaudė kiekvieną žodį, kad neliktų abejonių, jog šis vyras įprastai laiką leisdavo su supermodeliais ir rafinuotomis turtingomis paveldėtojomis. Sužinojęs, kas ji tokia, turbūt buvo nemaloniai nustebintas!

Artėjant devintai valandai, beveik visi svečiai jau buvo išsiskirstę. Zara padėjo nunešti užsilikusius purvinus indus į virtuvę.

Šįvakar buvo patiektas itin prabangus maistas, todėl viską tvarkyti teko kiek ilgiau nei įprastai, tačiau Zara norėjo, jog tai niekada nesibaigtų. Juk Nikolajus Komarovas turėjo įdomesnės veiklos, nei laukti, kol ji baigs darbus? Mergina paskutinį kartą pasuko į sodą visko apžiūrėti. Ten nieko nebuvo, ir Zara su palengvėjimu atsiduso.

Iš gėlyno ištraukusi paliktą šampano taurę pasuko link namo. Tačiau nevalingai sustojo pamačiusi į terasą einantį Nikolajų. Ar ją pastebėjo? Jis buvo be švarko, vilkėjo baltais lyg sniegas marškiniais. Dvi viršutinės sagos buvo atsegtos ir matėsi viliojantis vyriško kūno lopinėlis, bet laisva apranga nešvelnino jį gaubiančios grėsmingumo auros.

Zara pajuto, kaip išsausėjo burna. Negalėjo atitraukti akių nuo goslių jo lūpų ir spindinčių ledinių akių.

Taip, jis ją pastebėjo.

– Tai kas esi iš tikrųjų? – paklausė sustojęs priešais ją.

– Žinai, kas esu. Sakiau. Zara Evans.

– Net , – jis nekantriai papurtė galvą ir valdingai mostelėjo ranka, tarsi būtų baidęs įsivaizduojamą musę. – Vardas gal ir nepasikeitė, bet pati atrodai kitaip. – Tada žvilgtelėjo į grubius juodus batus, kuriuos ji avėjo prie uniformos. – Turbūt sutiksi, kad skirtumas stulbinamas – nuo prabangos iki skudurų per kelias dienas?

– Ne. Jokios prabangos nėra. Aš iš tiesų vilkiu skudurais.

Zara prikando lūpą, lyg staiga būtų suvokusi, kaip skiriasi jų gyvenimai ir kaip rizikavo apsimesdama, kad yra jam lygi. Ar būtų galėjusi pasielgti dar kvailiau?

– Iš tikrųjų esu padavėja.

– Tai aš jau išsiaiškinau.

– Kaip? Kaip sužinojai?

Nikolajaus lūpas iškreipė ciniškas šypsnys. Ar ji nesuvokė, kad jei turi pinigų detektyvui pasamdyti, gali sužinoti viską? Susekti padavėją – tas pat, kas atimti iš vaiko saldainį.

– Tai nebuvo sunku: gali rasti, ką tik panorėjęs, jei turi pinigų, – lėtai tarė jis. – Bet aš labiausiai noriu sužinoti, kodėl apsimetei ambasadoriaus pobūvio viešnia. Kodėl žaidei erotines slėpynes ir viliojai mane sekioti tau iš paskos kaip šunytį.

Jis pakliuvo tiesiai į spąstus? Prisimerkęs jis laukė Zaros reakcijos. Ar ji – įžymybių persekiotoja? – mąstė Nikolajus. – Moteris, kuri susiranda turtingą vyrą ir siekia jį suvilioti? Ko ši mergina norėjo iš jo?

– Tu specialiai nusitaikei į mane?

Zaros širdis suspurdėjo pajutus kaltę. Ar skambėtų labai kvailai, jei pasakytų, kad jo ieškojo, bet priežastis buvo tik nekalta reklamos kampanija? Tačiau padėtis tapo nevaldoma: kai jį pamatė, kai sukosi su juo šokių aikštelėje, deginanti aistra apėmė juos abu. Jis patikėtų ja ar manytų, kad meluoja? Manytų, kad ji taip elgiasi visą laiką? Bandyk laimėti laiko , – tarė sau. – Pasistenk išsiaiškinti, su kokiu žmogumi turi reikalą .

– Kam man rinktis tave savo taikiniu?

– O, tikėjausi, kad būsi sąžiningesnė, – įspėjo jis ir pamatęs raustančius merginos skruostus suprato, kad ji kažką slepia. – Įtakingi vyrai dažnai sulaukia moterų vilionių, kai kurios būna sumanesnės už kitas. Dažniausiai permatau jų kėslus, bet tavo pasitelktas būdas man buvo naujas. – Ir labai seksualus , – pripažino pats sau. Zara privertė Nikolajų ją vytis. Pirmą kartą gyvenime, sekdamas paskui gundomai judantį švelniu audiniu aptemptą užpakaliuką, jis pajuto medžioklės jaudulį.

Toks poveikis nustebino ir jį patį. Tai buvo instinktyvus, neįsisąmonintas, bet nepaprastai įdomus atsakas. Mintis vėl ją susirasti pripildė jį jaudinamo laukimo – kol sužinojo jos tapatybę ir pradėjo įtarti, kad pats galėjo tapti suktybės auka.

– Pasakyk man tiesą, – pratrūko jis. – Ar per daug prašau?

Zara pamatė pavojingas kibirkštėles jo akyse ir suprato, kad išsisukinėdama nė kiek sau nepadeda.

– Gerai. Aš neturėjau teisės būti pobūvyje, bent jau kaip viešnia, – pripažino ji. – Atėjau nekviesta, bet, akivaizdu, pažinojau padavėjas, nes dirbu su jomis. Demonstravau savo draugės Emos suknelę. Jos mama yra maisto tiekimo įmonės savininkė, aš jai dirbu. Taip Ema sužinojo, kas bus pakviestas.

Jo veidas nepasikeitė.

– Tęsk.

– Ema studijuoja madą, ji labai ambicinga.

Nikolajus suraukė antakius.

– Studijuoja madą?

– Taip. Emai puikiai sekasi kurti vakarines sukneles ir ji norėjo pademonstruoti savo darbus.

– Pademonstruoti – labai tinkamas žodis, – lėtai tarė Nikolajus. – Tavo suknelė tikrai nepažadino vaizduotės.

Dėl keistų jo balso gaidelių Zara vėl paraudo.

– Mano suknelė nebuvo atviresnė už kitų viešnių.

Tačiau nė vienos salėje esančios moters kūnas nebuvo toks tvirtas, grakštus ir jaunas , – prisiminė Nikolajus, visa esybe jausdamas skausmingą troškimą. Kad ir kas tai būtų, ji patraukė jį labai primityviai. Vis dar traukė. Net kelius siekiantis nuobodus sijonas ir paprasta šįvakar vilkima balta palaidinė keistai veikė jo kraujospūdį. Nepamiršk, kad ji tik paprasta apgavikė , – priminė sau. – Visos moterys apgavikės .