Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

– Nikolajau! – Zara riktelėjo, kai jis nusileidęs žemyn ėmė smiliumi brėžti gundančius apskritimus.

– O tada, manyčiau, norėtum, kad palįsčiau po suk­nele ir lėtai kilčiau į viršų. Šitaip, da?

– Nikolajau, – dusdama pratarė ji, kai vyras delnu švelniai apkabino kulkšnį.

– O, tu nemūvi pėdkelnių, – trūksmingu balsu pabrėžė jis. – Tavo nuogos kojos. Kokia tu išdykusi panelė. Nieko keista, kad suknelė buvo taip provokuojamai prigludusi, kai ėjai per salę.

– O! – Zara pajuto, kaip kūnas reaguoja į lengvą kaip plunksna jo prisilietimą, tarsi būtų prabudęs iš kieto miego, jos pojūčiai netikėtai atgijo.

– Klausyk, mes esame šalia mano namų, – nelygiai kvėpuodamas tarė Nikolajus, kai automobilis sustojo prie šviesoforo. Netikėtas jųdviejų susitikimas jį taip sujaudino, kad vos galėjo išspausti žodžius, tačiau susitvardė. Juk negalėjo mylėtis su ja judrios Londono gatvės viduryje. Ypač kai už tamsinto stiklo sėdėjo vairuotojas ir buvo didelė tikimybė, jog kelių inspektorius pabels į automobilio langą ir pasidomės, ką jie čia veikia.

– Gal persigalvosi ir užsuksi pas mane išgerti?

Zara sustingo. Galbūt akivaizdus melas, kad juodu eitų pas jį išgerti, nors abu žinojo, apie ką jis – ir ji – galvoja, sugrąžino sveiką protą. Juk ji glamonėjosi ant užpakalinės automobilio sėdynės su nepažįstamu vyru rizikuodama sugadinti brangią draugės kurtą suknelę ir savo reputaciją!

Zaros širdis daužėsi lyg pašėlusi, ji nustūmė Nikolajaus ranką ir pasislinko į tolimiausią sėdynės kraštą, virpančiais pirštais sugriebė plunksnomis puoštą rankinę, kuri gulėjo šalia kaip sužeistas paukštis.

– Ne!

Nikolajus prisimerkė, bet akivaizdžiai susierzino.

– Ar ne per vėlu pradėti žaisti žaidimus?

– Aš nežaidžiu... – ji nutilo nebaigusi sakinio, nes jis buvo teisus. Juk pati įsitraukė į žaidimą. Pavojingą žaidimą.

Apsimetė tokia, kokia nebuvo. Dėjosi esanti jam lygiavertė turtinga moteris. Galbūt tokios nesivaržydavo ir mylėdavosi su pobūvyje ką tik sutiktais vyrais, bet ji nebuvo viena iš jų. Zara bandė švelninti padėtį ir atsitraukdama išsaugoti nors truputėlį savigarbos, tad parinko kitokius žodžius.

– Atsiprašau, bet jau labai vėlu, ir aš jaučiuosi pavargusi.

Nikolajų pervėrė aštrus nusivylimas. Jis matė, kad Zara nemeluoja, ir pasistengė sutramdyti kilusį susierzinimą. Neabejojo, jog Zara žaidė, galbūt klaidingai manydama, kad jam atsakiusi sudarys geresnę nuomonę apie save. Nikolajus kietai sučiaupė lūpas. Mąstė, ar turi laiko ir noro kviesti ją tiek kartų į pasimatymus, kiek būtina, kad leistųsi įsitempiama į lovą? Ar ji , – tiesmukai klausė savęs, – to verta?

Nikolajus gėrėjosi didelėmis žaliomis jos akimis, įraudusiais skruostais ir bučinių išglamonėtomis lūpomis. Pajuto smilkinyje tvinksint pulsą. Taip, ji to verta – tiek dėl naujumo, tiek dėl skaistaus žavesio .

Kada pastarąjį kartą moteris iš tiesų jį atstūmė?

– Na, labai gaila, – švelniai tarė jis siekdamas švarko kišenės. Tačiau dar nespėjęs išsitraukti vizitinės kortelės pamatė, kad ji atidaro automobilio dureles ir iškiša dailias kojas. Nikolajus susiraukė negalėdamas patikėti savo akimis.

– Kur, po velnių, manaisi einanti?

– Namo.

– Juk sakiau, kad mano vairuotojas nuveš ten, kur tik pageidausi.

Zara papurtė galvą.

– Aš persigalvojau. Manęs nereikia pavežti, ačiū.

– Nereikia? – jis dar labiau nustebo. – Kodėl?

Zara papurtė galvą mėgindama susidėlioti mintis. Prieš tai gėdijosi parodyti jam kuklų savo būstą, o dabar ant kortos buvo pastatyta gerokai daugiau. Taip, ją vis dar degino gėda, tik labiau dėl pasibaisėtino savo elgesio. Ką tik susipažino su vyru ir pasirodė kaip tikra begėdė, seksualiai išalkusi, kas ir pačią baugino. Nikolajus Komarovas buvo žmogus, privertęs ją taip pasijusti. Zara daugiau nieko iš jo nenorėjo, ir tikrai nenorėjo, kad vairuotojas praneštų jam, kur ji gyvena.

Kodėl ne? – galvoje šmėstelėjo sukta mintis. – Bijai, kad jei netikėtai pasirodys prie tavo namų slenksčio, negalėsi jo atstumti?

– Turbūt abu suprantame, kodėl, – tyliai atsakė Zara. – Mes vargiai vienas kitą pažįstame ir ką tik pasielgėme taip, kaip elgtis... nederėjo. – Žvelgdama į ledines žydras akis buvo pasiryžusi atsispirti jausmingai jų įtaigai. – Dėl to bus geriau, jei namo grįšiu pati. Malonu buvo susipažinti... Nikolajau.

Su aukštakulniais žengusi ant šaligatvio ji sustojo, kad atgautų pusiausvyrą, timptelėjo žemyn suglamžytą šilkinę suknelę, apsisuko ir puolė pro vartus, vedančius tiesiai į parką. Buvo pasiryžusi viskam, kad šįkart jis jos nesektų.

Sekundėlę Nikolajus nejudėjo galvodamas – netikėtai jos parodyta nepriklausomybė, atkaklumas ir, žinoma, dorovingumas jį suerzino ar sužavėjo. Ji dingo nepaėmusi jo vizitinės kortelės ir paliko dar labiau įsiaud­rinusį. Šita panelė sugebėjo pasprukti . Nikolajaus širdis ėmė smarkiau plakti, kraujas telkėsi paslėpsniuose. Medžiotojo instinktas reikalavo būti patenkintas. Išsitraukęs mobilųjį telefoną jis paskambino vienam iš savo pagalbininkų.

Kalbėdamas rusiškai greitai išdėstė faktus.

– Jos vardas Zara Evans, – tarė vis dar jausdamas jos lūpų skonį ir pirštais nekantriai barbendamas sau į šlaunį. – Ne, ne, aš nežinau, kur gyvena, neturiu apie ją jokios prakeiktos informacijos. – Tik tai, kad ji pažadino tokį alkį, kokį seniai buvo jautęs.

Nikolajus įsistebeilijo į oda apmuštas automobilio salono lubas, lūpas iškreipė mąsli šypsena.

– Tik suraskite ją.

Trečias skyrius

Zara paėmė padėklą su sumuštinukais, susikaupė, nusišypsojo kaip profesionalė ir drauge su kitomis Gourmet International padavėjomis pasirengė eiti iš didžiulės virtuvės. Pažiūrėjo, kad nė vienas ikrų grūdelis nebūtų nukritęs, ir patikrino, ar nepamiršo sniego baltumo servetėlių. Laikas skraidžioti tarp svečių. Būti mandagiai, dalykiškai. Pripildyti ištuštėjusias taures ir surinkti paliktas nešvarias lėkštes, kad pobūvio vieta atrodytų idealiai švari ir tvarkinga.

Kitos padavėjos, eidamos brangiais paveikslais nukabinėtu koridoriumi, kuriuo buvo galima pasiekti vidiniame kieme esančius sodus, plepėjo. Zara nebuvo tam nusiteikusi, nors įprastai dirbti neoficialiuose priėmimuose, kurie rengiami privačiuose namuose, jai patikdavo labiausiai. Tokie pobūviai būdavo ganėtinai trumpi, tad nepradėdavo graužti nuobodulys, ir gerai mokami. Be to, dažnai rengiami gražiose, prašmatniose vietose. Taip atsitiko ir šįvakar. Vargiai įstengė patikėti, kad yra Londono centre. Ši vietovė neįtikėtinai graži ir apėmė didžiulį plotą. Tik turtuoliai galėjo leisti sau gyventi Kensingtono rūmų soduose, kuriuos pavyduoliai praminė Milijardierių alėja. Tokiam pelningam darbui buvo parinktos tik kelios išskirtinės padavėjos. Papildomai mokama premija turėjo paskatinti Zarą nusišypsoti, bet šiuo metu jai visai to nesinorėjo.

Pastaruoju metu ji buvo apatiška ir išsiblaškiusi, mintys vis sukosi apie vyrą. Jis kankino ją sapnuose, neleido pamiršti ir tada, kai pabusdavo. Zara neįstengė užmiršti nei jo, nei jaudulio, virpinusio kūną būnant tvirtame glėbyje.

Nikolajus Komarovas. Rusas spindinčiomis ledinėmis akimis. Po praėjusios savaitės pokylio ambasadoje jis taip aistringai ją bučiavo ant užpakalinės sėdynės prabangiame automobilyje. Zara kaip įmanydama stengėsi apie tai negalvoti, nustumti mintis į šalį, bet širdis imdavo daužytis, o kūną užvaldydavo skausmingas jaudulys, kai prisimindavo, kokius stebuklus kūrė jo prisilietimai.