Шэрон Кендрик: Meilės nenupirksi

– Atsipalaiduok, – švelniai tarė Nikolajus.

– Kaip aš atsipalaiduosiu, kai visi į mus žiūri?

– Nekreipk į juos dėmesio arba priprask. Vyrai į mus žiūri, nes pavydi man, o moterys – nes nori būti tavo vietoje, milaja moja .

Įvertinimas buvo gana arogantiškas, ir Zara suabejojo, ar pirmoji dalis atitinka tikrovę. Kodėl vyrai turėtų pavydėti Nikolajui? Ypač kai aplinkui – daugybė už ją patrauklesnių moterų. Turtingų moterų, net tituluotų ponių. Turbūt jos pasitikėdamos savimi sklandytų šokių aikštelėje, o ne galvotų, kaip nepersmeigti jam kojos mirtinai pavojingu aukštakulniu.

Tačiau rami muzika viliojo įsitraukti į šokį, o dar labiau gundė ją apglėbęs vyras. Zara net nepastebėjo, kada Nikolajaus kūno judesiai pasikeitė ir jis dar tvirčiau ją apkabino. Juto, kaip susiliečia jųdviejų klubai ir persmelkia tvirto kūno spinduliuojamas karštis bei aistra. Zara nurijo gerklėje įstrigusį tumulą.

– Atsipalaiduok. Atrodai įsitempusi, – tarstelėjo jis. Ši mergina staiga pažadino jam nežabojamą geismą.

Zara ant liemens pajuto švelnią jo nykščio glamonę. Ką galėjo pasakyti – kad pastarąjį kartą lėtą šokį su vyru šoko bjauriame ir triukšmingame klube ir šis jausmas nė iš tolo neprilygo anam?

– Nesu pratusi šokti, – patikino ji.

– Kodėl?

Kone priglaudusi veidą jam prie peties Zara galvojo, kaip geriausia atsakyti. Net jei nebūtų turėjusi budėti prie ligonės lovos daugybę mėnesių, vis tiek nebūtų įsivaizdavusi, kad suksis šokių salėje tokiame formaliame renginyje. Tai atrodė šiek tiek senamadiška.

Ji išdrįso pažvelgti į atšiaurų jo veidą. Kiek jam metų? Sunku pasakyti, bet gerokai vyresnis už ją. Kiekvienas kaip iš marmuro iškalto veido lopinėlis bylojo apie patirtį, o abipus lūpų buvo įsirėžusios plonos ciniškumo raukšlelės. Tačiau kaip jis laikė ją glėbyje ir kaip dėl to daužėsi jos širdis – visa tai net nekvepėjo senamadiškumu. Šokis buvo gaivališkas ir per daug intymus, kad būtų buvę galima juo mėgautis prieš visą minią...

– Nes...

– Na, štai ir vėl. Ir vėl tas bjaurus žodis. – Nikolajus truktelėjo ją arčiau savęs, ir švelnus kūnas pasidavė jo galiai. Palenkė galvą prie ilgo ir dailaus jos kaklo, užmerkė akis ir įkvėpė subtilaus aromato. Ar gali būti, kad užuodė rožes?

– Tau dar niekas nesakė, kad kartojimas kelia nuobodulį?

– Paklausei manęs visai ko kito, o aš jau norėjau atsakyti, – papriekaištavo ji.

– Žinau, kad paklausiau. Bet staiga pasidarė daug įdomiau klausytis tavo kūno kalbos.

– Kaip įžūlu!

Jis lūpomis beveik lietė jai ausį.

– Žinau. Tačiau tu mane verti taip jaustis ir elgtis įžūliai. Ar pati nesijauti panašiai, Zara?

– Ne.

– O, taip, – švelniai paprieštaravo jis. – Nagi. Drąsiau. Pripažink.

Liaukis šokti , – mintyse sau liepė Zara pajutusi, jog pateko į dar nepažintą teritoriją. – Dabar pat . Spruk iš šokių salės ir nesustok, kol pasieksi gatvę. Jei elgsiesi ryžtingai, jis turbūt nerizikuos kelti scenos bandydamas tave sustabdyti .

Tačiau buvo taip sunku atsispirti saldžiai styginių instrumentų muzikai ir nesileisti užliejamai pojūčių nuo jo prisilietimų. Zara juto, kad ne tik šilkinė suknelė, bet ir jo pirštai glamonėja švelnią jos odą. Nepaaiškinamas ilgesys užliejo krūtinę, toks netikėtas ir nepageidaujamas, kad net širdis suspurdėjo. Ar ir jis tai pajuto? Ar dėl to dar labiau priglaudė ją, o jos kūnas, rodės, siuntė negirdimus signalus, kad norėtų būti dar arčiau? Reikėjo visa tai baigti – privalėjo sustoti, kol neapsikvailino.

Zara nenoriai išsivadavo iš vyro glėbio. Jautėsi taip, tarsi būtų atsitraukusi nuo šiltos židinio liepsnos ir išėjusi į lauke siaučiančią sniego pūgą.

– Man tikrai metas, – tarė ji.

Nikolajus pritariamai linktelėjo suprasdamas, kad jei ilgiau liktų šokių aikštelėje, plūstelėjęs jaudulys taptų nebevaldomas.

Tačiau nenorėjo, kad vakaras baigtųsi štai taip, tik nesuprato, kodėl. Dažniausiai kortos būdavo jo rankose, jis priimdavo sprendimą, kada išeiti, kada pasilikti.

– Gerai. Parvešiu tave namo, – tai sakydamas matė, kaip jos lūpos prasiveria, ir papurtė galvą. – Kol nepradėjai priešintis, įspėju, kad net nesitikėtum, jog leisiu eiti namo vienai. Ypač kai taip atrodai , – pamanė. Stangrūs jos speneliai buvo erotiškai įsirėžę į smaragdo spalvos audinį. – Nebent tavęs laukia automobilis? – sunerimęs paklausė.

Ar pavyktų? – spėliojo Zara. Ar pavyktų jį įtikinti, kad vienas iš gatvę aplink ambasadą užtvindžiusių ir kaip didžiulės juodos katės murkiančių limuzinų išties yra jos? O kas tada? Galėjo įsivaizduoti, kaip jis užsispiria palydėti iki automobilio ir kaip ji rausta iš gėdos, kai tenka pripažinti, jog yra ne kas kitas, o apgavikė. Zara papurtė galvą.

– Ne, atvažiavau taksi. Kur tu gyveni? – ji mėgino išsisukti.

– Turiu namą kitoje parko pusėje.

Niekaip negalėdama apsispręsti Zara pažvelgė į Nikolajų ir suprato, kad vos neprarado Dievo siųstos galimybės. Kodėl nepriėmus jo pasiūlymo? Gal atsiras proga įteikti Emos vizitinę kortelę prieš palinkint labos nakties? Nikolajus jau pripažino, kad jam patinka, kaip ji atrodo, tad gal galėtų imti ir pasakyti, jog tai – jos draugės rankų darbas.

– Na, gerai... ačiū. Priimsiu pasiūlymą. Kadangi aš gyvenu šiek tiek... toliau, vairuotojas pirmiausia galėtų nuvežti tave, o paskui – mane.

Nikolajus pirštu mąsliai persibraukė lūpas. Toks pasiūlymas galėjo reikšti tik staigią ir netikėtą vakaro baigtį. To į savo planus jis nebuvo įtraukęs. Bent kol kas.

Tada skausmingai suvokė, kad ši skaisčiaveidė išdykėlė pažadino kurį laiką snaudusius jo jausmus. Pastaruoju metu labai daug dirbo, visą energiją ir fantaziją skyrė ambicingam naujausiam projektui, vadinasi, laiko intymiems žaidimas neliko. Pastaroji meilužė išvargino jį nesibaigiančiais prašymais „pasielgti teisingai ir ją vesti“. Ar iš viso pasaulyje yra nors viena moteris, kurią verta vesti? – karčiai susimąstė Nikolajus. Gal ir taip, bet dar nebuvo tokios sutikęs. Jis vertinamai pažvelgė į Zarą.

– Eime, – sumurmėjo.

Antras skyrius

Kai išėjo iš ambasadoriaus rezidencijos, juodu pateko į šilto ir kvapnaus vakaro glėbį. Netoliese jau laukė juodas limuzinas. Zara pasijuto tarsi kitame pasaulyje. Mandagus vairuotojas atidarė automobilio dureles, ir ji nugrimzdo į patogią užpakalinę sėdynę. Nustebusi ėmė žvalgytis po saloną. Koks automobilis! Jo vidus dvelkė prabanga, visos detalės – subtilios ir grakščios, ką jau kalbėti apie minkštą grietinėlės spalvos odą. Kai Nikolajus įslydęs į vidų atsisėdo šalia ir pažvelgė į Zarą, jos širdis ėmė daužytis lyg pašėlusi. Blankiai apšviestoje nedidelėje erdvėje šį raumeningą ilgakojį vyrą ji jautė dar labiau nei šokių aikštelėje. Tada susimąstė, ar nebus klydusi sutikdama namo keliauti su itin patraukliu nepažįstamuoju.

– Betgi vakaras dar tik prasidėjo, – lėtai tarė Nikolajus, žiūrėdamas, kaip jos smilkinyje pulsuoja plonytė gyslelė.

Zarai neliko nieko kita, kaip pažvelgti į dėmesį kaustančias jo akis.

– Tikrai, – ramiai pabrėžė ji.

Nikolajui patiko karamelės ir saulės spindulių spalvos jos šukuosena. Jam norėjosi ištraukti segtukus ir stebėti, kaip vešlūs plaukai svajomis krinta ant pečių. Per atlasinės suknelės audinį jis matė jos kojų – dailių lieknų kojų – kontūrus ir pajuto dar vieną skausmingą geismo antplūdį.