Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

Zara pyktelėjusi išsitiesė. Na, reikėtų džiaugtis, kad tas vakaras baigėsi be padarinių. Draugės mama, jos viršininkė, nesužinojo, kad ji nekviesta lankėsi pobūvyje, taigi bent jau dėl darbo galėjo būti rami. Zara net nepasakojo Emai, kas įvyko, po kelių dienų grąžino drabužių valykloje išvalytą suknelę ir pasakė, jog nepavyko perduoti vizitinės kortelės įtakingajam Rusijos milijardieriui. Bent tai buvo tiesa. Jei būtų įkišusi jam Emos vizitinę kortelę po to, kai leidosi šitaip bučiuojama, ar nebūtų atrodę kaip pigūs prekių mainai?

Įgijusi tokios patirties Zara tapo pažeidžiama, negalėjo suprasti, kaip išdrįso šitaip elgtis.

Neįstengė pamiršti, kaip jis intymiai ją lietė, kaip lūpomis glamonėjo šilku pridengtą krūtį, kaip pirštais kone atsainiai perbraukė nuogą koją... Dėl to jautėsi... aistringa ir pasileidusi.

Negana to, kad ją graužė sąžinė, dar ir finansiniai rūpesčiai lyg šešėlis slankiojo iš paskos. Reikėjo apmokėti sąskaitas, susikaupusias tuo metu, kai sirgo krikštamotė. Iš kur prasimanyti pinigų? Būdama padavėja ji gaudavo labai mažai, o kitokio darbo įgūdžių neturėjo. Gali būti, kad teks už grašius parduoti namą, nes nekilnojamojo turto kainos labai nukritusios. Tačiau šįvakar nieko nebus įmanoma pakeisti. Ji atvyko čia dirbti, tad tą ir turės daryti.

Ryžtingai nustūmusi rūpesčius į tolimiausią kertelę, Zara pro aukštas dvivėres stiklines duris pasuko į sodą, kur matė medžius, ryškiaspalvius gėlynus, vejas ir fontanus. Labiau primena elegantišką viešąjį parką nei privatų sodą , – pamanė. Šilto vasaros vakaro prieblandoje stovėjo būreliai žmonių: moterys buvo pasipuošusios gražiomis suknelėmis, vyrai vilkėjo paprastais patogiais drabužiais ir neryšėjo kaklaraiščių. Po sodą vaikščiojo padavėjai, siūlydami svečiams taures atšaldyto aukščiausios rūšies šampano, tolimajame sodo kampe sėdėjo moteris ilgais tamsiais plaukais ir švelniai grojo arfa.

– Vėžys su apkeptais ryžiais. Apvoliotas sezamų sėklomis ir pagardintas auksiniais ikrais, – šypsodamasi išbėrė Zara. Šių gardėsių ji pasiūlė grupelei liesų moterų, dėvinčių mažutes sukneles su petnešėlėmis, bet visos mandagiai atsisakė.

Neatsisakė tik vyrai. Jie naikino šiuos brangius skanėstus ne po vieną, nekreipdami dėmesio į kalorijas.

Nepaliaujamai šypsodamasi Zara judėjo nuo būrelio prie būrelio. Dirstelėjusi į kitą saulės dar apšviesto sodo kraštą pamatė stovintį vyrą. Kelis kartus sumirksėjo, tarsi norėdama įsitikinti, ar akys nemeluoja. Zarą ramiai stebėjo ne kas kitas, o Nikolajus Komarovas – kaip ir tada, kai jie pirmą kartą susitiko. Ji nustėro, o širdis pasileido šuoliais. Pamatė pribloškiamas šaltas žyd­ras akis, auksinius plaukus ir – treniruotą, raumeningą kūną.

Zara kluptelėjusi sustojo ir papurtė galvą norėdama atsikvošėti. Pamanė, kad tai miražas. O gal ryški saulė apakino, todėl aukšta, didinga figūra jai priminė Nikolajų Komarovą.

Tačiau Zara neklydo. Joks kitas vyras neatrodė taip, kaip jis. Ir joks kitas vyras neskleidė tokios stiprios energijos...

Per veją jis pradėjo artintis link jos. Zara nurijo seiles ir ėmė karštligiškai dairytis, tarsi norėdama sprukti. Bet ką galėjo padaryti? Palikti padėklą ant pievelės ir bėgti? Tik kur būtų bėgusi šiame uždarame sode, kai kitame gale stovėjo keli tvirti apsaugos vyrukai? Atrodo, jie nebūtų sutikę ko nors išleisti be viršininko leidimo.

Dabar ji aiškiau matė Nikolajaus veidą. Jo akys atrodė tokios blankios ir šaltos, kad Zarai širdis ėmė neramiai daužytis, o jam prisiartinus iš siaubo kūnu perbėgo šiurpas.

Nikolajus prakalbo ne iškart. Tyla, rodės, truko visą amžinybę, kol jis abejingai, bet kartu įdėmiai ją tyrinėjo.

– Sveika, Zara, – pratarė pavojingai ramiu, jausmingu balsu.

Sekundėlę ji nesumojo, ką atsakyti, lyg ir tikėjosi, kad atsibus iš sapno. Tačiau jis stovėjo priešais toks pat tikroviškas kaip granito siena, ir jos skruostai nusidažė raudoniu.

– Nikolajau, – iškvėpdama tarė Zara.

– Tas pats, – atsakė jis, nukąsdamas sakinį. Išgirdus jos lūpomis švelniai ištartą savo vardą, jį užliejo geismo banga. Tačiau Nikolajus priminė sau, kad ji apgavikė, melagė, kaip ir visos moterys. Ironiška, kokios nuspėjamos jos gali būti. Pradžioje manė, jog nereikia sureikšminti neigiamos savo patirties. Kad motinos, kuri nuolat melavo, apgaudinėjo ir neatsigręždama jį paliko, pasirinktas gyvenimo būdas buvo išskirtinis. Vis dėlto klydo. Kai motina jį paliko – brangus motinos ir sūnaus ryšys nutrūko vaikantis turtų, – jis suprato, kad pasaulyje yra milijonai ambicingų, linkusių apgaudinėti ir meluoti moterų.

Nikolajaus veidas persikreipė. Ar kada nors supras, kad visos jos vienodos?

Jis šaltai nužvelgė Zarą.

– Nustebai? – kandžiai paklausė.

Jai išdžiūvo gerklė ir pasidarė kaip švitrinis popierius.

– Žinoma, nustebau, – išspaudė ji. – Kodėl... kodėl tu čia? Aš ne... Aš nesuprantu. Kas vyksta?

Nikolajus prisimerkė. Taip, jis laukė jos, bet dar negalėjo patikėti, kad mato, ypač kai atrodė visiškai kitaip. Slidaus žalio atlaso suknelė neišryškino nei dailių krūtų, kurios traukė kaip magnetas, nei apvalumų, be seksualių aukštakulnių ji neatrodė tokia aukšta. Šįvakar Zara buvo apsirengusi paprastą juodą sijonėlį, baltą palaidinę ir ryšėjo prijuostę – tokia apranga neturėjo teikti jai jokio pranašumo. Tačiau dalykiška uniforma nė kiek nesumažino jos patrauklumo. Nikolajus negalėjo atitraukti akių nuo prašmatnių vingių ir iškilumų. Galbūt todėl, kad žinojo, ką slepia drabužiai.

– Tikrai nesupranti? – kimiai paklausė jis. – Neturi jokių minčių?

Zara papurtė galvą, nes dar labiau susipainiojo staiga prisiminusi jo bučinius.

– Jokių.

– Gerai pagalvok.

Pradėjus dėlioti atskiras detales, susidarė aiškesnis vaizdas. Piršosi vienintelė išvada. Ir Zarą apniko bloga nuojauta.

– Ar čia... ar čia tavo namas?

– Bravo! – Jis pašaipiai nusivaipė. – Vienas iš mano namų. Tau patinka?

Ką Zara galėjo atsakyti? Kad jos nuomonė apie Nikolajaus nekilnojamąjį turtą nesvarbi? Ar viltis, jog atsidūrė čia tik per nemalonų atsitiktinumą, ir būti atvirai?

– Namas labai gražus, – atsargiai tarė Zara.

– Žinau. – Nikolajus nusijuokė. – Pastebėjau tavo reakciją, kai atvykai.

– Matei?

– Žinoma, angel moj . Kai jūsų autobusiukas bumbsėdamas važiavo link pagrindinių durų, stebėjau jus pro langą. Mačiau tavo mimiką, kai iššokai iš mašinos.

Tokia Zaros išraiška jam buvo puikiai pažįstama. Iš nuostabos išsiplėtusios akys, pagarbus susižavėjimas ir svajingas ilgesys. Taip atrodydavo tie, kuriuos apakindavo didžiuliai jo turtai ir kurie norėdavo juos gauti. Vieni tai vadino godumu, kiti – pavydu, o Nikolajus suprato, kad pinigai tiesiog viską keičia. Jie priverčia žmones elgtis kitaip. Žemintis, parsiduoti, paminti net pačius stipriausius ryšius.

Pinigai pasiglemždavo puikiausias savybes ir neatpažįstamai juos pakeisdavo.

Jis geriau už kitus tai žinojo, ar ne?

Zara matė, kaip Nikolajaus veidu nuslinko tamsus šešėlis, ir ją apniko bloga nuojauta.

– Kodėl aš čia? – sušnabždėjo ji.

– Nagi, atrodai taip, tarsi ketinčiau sudeginti tave ant aukuro. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Viskas labai paprasta. Tu man dirbi. Aš specialiai paprašiau, kad dirbtum mano vakarėlyje. Ar niekas tau nesakė?

Zara papurtė galvą.

– Mums ne visada iš anksto pasako klientų vardus, šįvakar mes to nežinojome.