Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

– Mes esame visai netoli mano namų, – tęsė jis, tarsi mintis būtų kilusi tik dabar. – Jei norėtum, galėtume užsukti pas mane ir ko nors išgerti.

Zaros galvoje buvo tikra maišalynė, nes kūnas ir smegenys siuntė skirtingus signalus. Nepažįstamo vyro kvietimas į savo namus pasivaišinti gėrimu turėtų priklausyti kategorijai draudžiama . Tačiau Nikolajus buvo ne šiaip vyras, o patraukliausias iš kada nors jos sutiktų. Argi Pelenei draudžiama nors akies krašteliu žvilgtelėti į princo rūmus dar prieš jos drabužiams virstant skudurais?

– Galėčiau.

– Bet nesi įsitikinusi?

– O kaip manai tu?

– Manau, kad norėtum.

Zara abejodama nusišypsojo.

– Ne visada išmintinga elgtis taip, kaip norisi.

– Tikrai? Aš laikausi priešingos nuomonės. Gyvenimas per trumpas, kad visą laiką paisytum etiketo reikalavimų.

Jis prisimerkė.

– O jei pažadėčiau, kad mes greitai išgersime po taurę ir tada mano vairuotojas nuveš tave, kur tik panorėsi? Kaip tau tokia mintis?

Šis pasiūlymas skambėjo beprotiškai – visai beprotiškai, bet kartu buvo labiausiai viliojantis iš jos kada nors girdėtų. Zaros pasaulis dėl pastarojo meto įvykių buvo nusidažęs blankiomis ir niūriomis spalvomis: ar kas nors galėtų ją kaltinti, kad norėjo bent žvilgtelėti į ryškesnį, energija kunkuliuojantį gyvenimą? Tokį gyvenimą, kai tviskantys limuzinai paima tave iš puošnių vakarėlių ir tylūs vairuotojai nuveža ten, kur tik pageidauji.

Tačiau kažkas sulaikė Zarą. Galbūt suvokimas, kad ši patirtis nė iš tolo neprilygsta ankstesnei. Ji instinktyviai juto, jog turi reikalų su užgrūdintu ir patyrusiu vyriškiu. Šmėkštelėjo mintis, kad jis panašus į liūtą. Akys nejučia nukrypo į tankius aukso spalvos jo plaukus. Iš tiesų moteriai nereikėtų eiti į liūto guolį, nebent pageidautų būti suėsta...

Zara papurtė galvą.

– Labai malonu, – ji giliai įkvėpė kupina ryžto, kuris anksčiau pravertė kovojant su krikštamotės gydytojais, kad paskutines gyvenimo dienas ši galėtų praleisti namuose. – Bet nemanau, jog tai gera mintis.

Nikolajus suprato, kad ji kalba rimtai, ir sekundėlę suglumo. Paprastai jam tekdavo išsisukinėti nuo moterų ir šįkart buvo įsitikinęs, jog ji priims pasiūlymą dar ir todėl, kad tokie kvietimai buvo reti ir branginami. Tačiau jos atsisakymas ir nustebino, ir suintrigavo.

– Ar tikrai? – perklausė dar kartą.

– Tikrų tikriausiai, – atsakė ji įtikinamiau, nei buvo iš tikrųjų.

– Na, tada...

Nikolajus trumpam nutilo ir palinko prie Zaros, neatitraukdamas žvilgsnio nuo išsiplėtusių iš nuostabos jos akių ir putlių lūpų.

– Palinkėsiu labos nakties ir atsisveikindamas pabučiuosiu tave čia, gerai, milaja moja?

Ji pirštais įsikirto į minkštą odinę sėdynę.

– O tu visada linkėdamas labos nakties bučiuoji moteris, kurias vos tepažįsti? – gaudydama kvapą paklausė Zara.

– Net , ne visada. Tačiau tu viliojai mane visą vakarą, nuo pat tos minutės, kai bandei sprukti. Aš net neprisimenu, kada man teko vaikytis kokią moterį, dabar – tiesiogine to žodžio prasme.

O, kad jis žinotų, kodėl ji spruko! Staiga Zarą užvaldė kaltės jausmas.

– Bet...

– Užsičiaupk, – beveik švelniai ištarė jis ir palinko prie jos lūpų.

Vėliau Zara dėl to kaltino šampaną – ir jo patirtį, – nes niekaip nesustabdė šio vyro. Tačiau tai buvo ne vien šalto, svaiginančio gėrimo poveikis. Alkis ir smalsumas – štai, kas ją paskatino. Ilgą laiką Zaros niekas nebuvo bučiavęs. Nė vienas vyras jos nebuvo bučiavęs taip, kaip ant užpakalinės limuzino sėdynės įsitaisęs Nikolajus Komarovas.

Užteko jam nerūpestingai prisiliesti prie Zaros lūpų savosiomis, ir ją ėmė purtyti drebulys. Tai pajutęs jis patenkintas suniurnėjo, prisitraukė ją dar arčiau. Jo glėbyje buvo taip gera, kad Zara pasijuto tirpstanti kaip pavasario sniegas. Nuo šilto kito žmogaus prisilietimo ji vėl pasijuto esanti normali, o ne ta, kuri visiems buvo nematoma ir ligos atskirta nuo išorinio pasaulio.

Kada pastarąjį kartą ją kas nors buvo apkabinęs? Ar leidęs pasijusti saugiai? Iš alkanų jos lūpų išsprūdo dejonė. Kilstelėjusi rankas Zara panardino pirštus į tankius auksinius vyro plaukus ir paskendo saldžiame bučinyje.

Nikolajus nusijuokė kiek nustebintas drąsaus atsako, jo ranka nuslydo Zarai per nugarą. Jis tikėjosi rafinuotumo – intymios rutinos, kurią ji ne kartą turėjo būti išbandžiusi. Tačiau nevaldomas jos kūno virpesys nederėjo prie prašmatnaus įvaizdžio. Visai nederėjo. O kaip ji laikė jį apglėbusi – ar tai nebuvo panašu į tikrą švelnumą? Atsiplėšęs nuo Zaros lūpų jis nurijo seiles ir nubraukė jai nuo skruosto plaukų sruogą: švelnumą Nikolajui tekdavo pajusti itin retai, bet jis buvo keistai įtikinamas.

– Turbūt esi labai aistringa, – sumurmėjo jis.

– Tikrai? – iškvėpdama sušnibždėjo Zara.

– Da . Tavo aistra – labai graži.

Nikolajus vėl susirado jos lūpas, bet šįkart bučinys buvo kitoks. Zara aiktelėjo pajutusi, jog jis reikalauja vis daugiau, ir pravėrė burną gilesniam bučiniui. Nikolajus įsitempė, rankomis glamonėjo jos nugarą ten, kur nedengė suknelės audinys. Pirštais lietė nuogą odą, ir laikas, rodės, sustojo. Jausmas buvo toks, tarsi būtų patekusi į intymų pasaulėlį. Ten, kur Nikolajus liežuviu šiltoje jos burnoje darė stebuklus ir įtraukė į tamsų, erotišką sūkurį.

– Nikolajau...

– Ką? – suurzgė šis.

– Tai...

– Nuostabu, – suniurnėjo Nikolajus ir kilstelėjęs galvą su neslepiama aistra pažvelgė į ją, pirštu perbraukė virpančią apatinę lūpą. – Da . Da . Tikrai nuostabu.

Zara ketino pasakyti, kad taip negalima, negerai, tačiau kūno kalba bylojo ką kita. Ar tai, kas taip gera, gali būti blogai? – išsiblaškiusi svarstė ji, kai jis pirštais slydo nuo kaklo žemyn link krūtų, paskui įgudusiu judesiu nusileido ant skausmingai sujaudinto tik atlasu pridengto spenelio.

Zarai išdžiūvo gerklė.

– Beprotybė, – ji suaimanavo, kai vyras burna suėmė stangrią krūtį.

Nikolajus laižė ploną audinį, kuris buvo vienintelė kliūtis pasiekti nuogą spenelį, tada išgirdo tylią jos dejonę. Ar ji jautėsi geriau priešindamasi tam, ką jiedu čia darė , – ciniškai pamanė jis, – nors akivaizdžiai geidė jo nė kiek ne mažiau nei jis jos?

Moterys – prieštaringos būtybės, tą Nikolajus žinojo. Jos mėgo nuslėpti žemiškus savo geidulius baimindamosi, kad vyras palaikys jas lengvai pasiekiamas. Ar dabar reikėtų ją patikinti, kad jam visai nerūpi įsigalėjusios nuostatos ir elgesio normos, kad ji gali pasirodyti tokia pasiekiama, kokia nori?

Jo ranka nuslydo grakščiu Zaros klubu, o burna trumpam atsitraukė nuo krūties, pridengtos sudrėkusia suknele.

– Juk supranti, kad tavo kūnas fantastiškas, tiesa? – paklausė jis. – Ir kad suknelė nuostabiai jį pabrėžia.

Zara papurtė galvą miglotai suvokdama, kad ką tik praleido puikią progą pasikalbėti apie suknelę.

– Baik, – sušnabždėjo.

– Baigti sakyti tau komplimentus? Maniau, komplimentai patinka visoms moterims.

– Ne tai turėjau galvoje, – iškvėpė ji. – Norėjau pasakyti, kad nereikėtų... to daryti.

– Bet tau patinka, kai aš tai darau. – Nikolajus suprato, kad ji nesmagiai jaučiasi dėl jo sakomos tiesos. – Ir tu nenori, kad sustočiau, ar ne?

– Aš... noriu.

– Ne, nenori. Nori, kad ranka paliesčiau tau kulkšnį, ar ne? Štai taip.