Шэрон Кендрик - Meilės nenupirksi

Jo žodžiai pribloškė. Sekundėlę Zara pamiršo vienintelį savo tikslą šįvakar – pademonstruoti draugės suknelę. Prisiminė nuostabius žmonės, kurie dirbo slaugos srityje ir kuriuos sutiko tuo metu, kai pačiai reikėjo prižiūrėti krikštamotę, prisiminė, su kokiais sunkios būklės ligoniais jiems teko susidurti kiekvieną dieną. Tada palygino jų ryžtą ir tvirtybę su šio patrauk­laus vyro arogancija.

Zara nevalingai tyrinėjo prabangų juodą vakarinį jo kostiumą: už jį gautais pinigais tikriausiai būtų galima ilgiau nei mėnesį maitinti keturių asmenų šeimą. Prisiminė krūvą paliktų apmokėti sąskaitų už medicinos paslaugas ir viduje prabudo maištininkės dvasia. Be to, ar ne geriau susikaupti ir pradėti piktintis, nei pripažinti, kad nuo šio vyro artumo jai svaigo galva?

– Daug kas stengiasi neatskleisti savo trūkumų per pirmą susitikimą, – abejingai tarė ji.

Šaltos žydros akys šelmiškai sužibėjo.

– Esi įsitikinusi, kad bus ir antras susitikimas? – švelniai paklausė jis. – Sakyčiau, tai net įžūloka. O gal tu įpratusi, kad vyrai iškart pasiduoda ir trokšte trokšta vėl su tavimi susitikti?

Patirties su vyrais Zara turėjo taip mažai, kad panoro nusikvatoti. Mintis, jog vyras, ypač toks žavus ir gyvenantis kitoje visatoje, galėtų suklupti jai po kojomis, buvo dar juokingesnė.

– Iš tikrųjų niekada nieko nelaikau savaime suprantamu dalyku, – atsakė ji. – Ir vengiu apibendrintai kalbėti apie priešingą lytį.

Nikolajus prisimerkė nesuprasdamas jos balso tono. Ji tarsi mėgino jį... kritikuoti? Tada pajuto dar didesnį susidomėjimą.

– Jaučiu, kad nepritari, – ramiai pabrėžė Nikolajus.

Zara suprato, jog pavojus ne sumažėjo, o dar padidėjo. Vienas instinktas ragino pasitraukti, tačiau kitas – galingesnis – laikė lyg įbestą.

Ji drąsiai pažvelgė į tviskančią kaip ledas žydrų akių gelmę ir širdis neramiai suspurdėjo.

– Kam?

– Man, milaja moja . Man.

– Nejaugi galėčiau turėti nuomonę apie tave, jei mes visai nepažįstami? – paklausė ji.

– Taip, mes nepažįstami, – pritarė Nikolajus. – Bet tai galima lengvai ištaisyti. – Šyptelėjo ir įdėmiai stebėjo, ar ji reaguos į jo vardą ir pažins. – Aš esu Nikolajus Komarovas.

Zarai užgniaužė gerklę, ji suprato, kad dabar tinkamiausias laikas pažiūrėti jam į akis ir ramiai pasakyti: Iš tikrųjų aš tai jau žinau. Dar žinau, kad esi labai įtakingas žmogus, turi parduotuvių tinklą, taip pat nesuskaičiuojamą daugybę žavingų draugių – kaip tyčia mano draugė yra labai talentinga dizainerė. Ar tau patinka suknelė, kurią vilkiu? Tai vienas iš jos kūrinių. Galbūt galėčiau tau palikti jos vizitinę kortelę, o tu pasvarstytum, ar domintų susitikimas su ja ir jos kolekcijos peržiūra? Tačiau susidūrusi su įdėmiu žvilgsniu pajuto nesugebėsianti to padaryti. Nieku gyvu. Ar dėl to, kad jai patiko pasinerti į fantaziją, jog flirtuoja su juo? Pabūti iliuziniame pasaulyje, apsimesti tokia moterimi, kokia šiandien stengėsi pasirodyti, o ne būti vargše padavėja, kuri atsidūrė prie bankroto ribos ir daro draugei paslaugą?

– Tu... tu – rusas, – lėtai tarė Zara.

– Kokia tu nuovoki. – Tačiau Nikolajus kažkodėl nusivylė. Vis dėlto tai nebuvo abipusis potraukis iš pirmo žvilgsnio. Ji buvo apie jį girdėjusi – galėjo nedvejodamas lažintis iš viso savo turto. Ne kartą matė, kaip pažinusi jį stengėsi užgesinti akyse kibirkštėlę. Tačiau nesuprato, kodėl tai turėtų stebinti ar nuvilti – juk žinojo, jog moterys žaidžia tokius žaidimus, ar ne? Jos meluoja. Gudrauja. Plačiai atmerkia akutes ir tvirtina, kad juoda yra balta, kartais net pačios tuo patiki. – Galbūt pažįsti daug rusų?

– Ne. Nepažinojau nė vieno.

– Iki dabar, žinoma.

– Iki dabar, – sutiko ji nervingai šypsodamasi.

Ar jis pasibaisėtų sužinojęs, kas ji yra iš tikrųjų, – įsibrovėlė, kuri neturi teisės čia būti? Zara stebėjo jo išraišką. Geras vaikinas ar blogas vaikinas? Ar tik nedoras, karštas vaikinas, kuris pratęs iš moters gauti visko, ko nori?

– O tu kas esi? – paklausė jis.

Laukdamas atsakymo, Nikolajus šaltai žvelgė į merginą ir griovė jos gynybinę sieną. Akimirką Zarą užvaldė pagunda prisistatyti netikru vardu. Tokiu, kuris tiktų prie vienąkart susikurto įvaizdžio. Tačiau atsitokėjusi suprato, kad tai kvaila. Po šio vakaro jie daugiau nesusitiks. Tokiam žmogui jos vardas nieko nereiškė.

– Aš – Zara, – neryžtinai pratarė ji. – Zara Evans.

– Gražus vardas, – mąsliai pasakė jis, žiūrėdamas, kaip maloniai suvirpėjo jos lūpos. – Tinka labai gražiai moteriai.

Išgirdusi nerūpestingai mestelėtą komplimentą Zara nušvito, jai atrodė, kad visą amžinybę nebuvo sulaukusi šilto žodžio. Be to, dar niekas nebuvo pavadinęs jos gražia. Vis dėlto atsispyrė jo žavesiui.

Tokiais komplimentais jis turbūt švaistėsi kasdien. Laiku mestelėta gudri frazė po kojomis paklodavo būrius apžavėtų moterų. Ji ketino pasakyti ką nors kandaus, tačiau išsprūdo tik trumpas „ačiū“, ir už tai norėjo sau įspirti.

– Ar galėčiau pasiūlyti ko nors išgerti, Zara?

Ji papurtė galvą.

– Ne, ačiū – jau išgėriau taurę šampano.

– O, manau, galima išgerti daugiau nei vieną. – Nikolajus pažvelgė tiesiai jai į akis. – Bet ne daugiau nei dvi. – Šyptelėjo norėdamas parodyti, kad tik erzina.

Jis kalbėjo taip, tarsi juodu būtų buvę sąmokslininkai, ir Zara atsikvošėjusi įsitempė. Ką ji sau mananti? Juk ne to atėjo. Jei jau pritrūko drąsos įbrukti Nikolajui Emos vizitinę kortelę, turėtų kuo greičiau dingti iš čia.

Šis priešais stovintis vyras buvo pavojingas – juk pats taip tikino, ar ne?

– Tiesą sakant, man metas.

– Kodėl?

– Nes... – nutęsė ji, mėgindama sugalvoti įtikinamą priežastį, dėl ko turėtų išeiti iš pobūvio, nors ką tik atvyko.

– Nėra jokios priežasties, ar ne? – paklausė jis, pastebėjęs, kad Zara dvejodama prikando lūpą. Ir atrodė dar patrauklesnė. – Dabar groja muzika ir mane užvaldė begalinis noras su tavimi pašokti. Eikš pas mane.

Zarą apėmė siaubas, kai jis siektelėjo jos rankos ir jųdviejų pirštai susipynė. Per žmonių minią Nikolajus nusivedė ją į šokių aikštelę. Na, „siaubas“ gal ne visai tinkamas žodis , – mintyse pripažino ji, žengdama Nikolajui iš paskos per besiskiriančius svečius.

Jaudulys dabar tiktų labiau. Zara jautė, kaip raudonis užliejo skruostus, nes iš visų pusių į juos smigo smalsūs žvilgsniai. Jos pulsas, čiuopiamas jo pirštų galiukų, dar padažnėjo. Tačiau, Nikolajui sustojus nedidelėje šokių aikštelėje priešais muzikantų grupę, ji kilstelėjo galvą ir žvelgdama į akis sušnibždėjo:

– Mes negalime šokti!

– Kodėl?

– Nes...

– Baik kartoti „nes“. Eikš ir pašok su manimi. – Jis tarytum metė iššūkį, dangaus žydrumo akys suspindo šalčiu. – Juk akivaizdžiai to nori.

Baisiausia, kad jis buvo teisus. Zara tikrai norėjo. Pilvo apačioje juto keistą šiltą virpulį, kuris vertė pasiduoti slaptingam ilgesiui paskęsti jo glėbyje. Kai jis apkabino stipriomis vyriškomis rankomis, Zara instinktyviai aiktelėjo, tada vyras dar tvirčiau apglėbė ją per liemenį.

– Matai? – sumurmėjo jis. – Juk tu šito ir norėjai.

Mergina apsvaigo. Ką galėjo padaryti? Jo rankos nuslinko žemyn ir dabar ilsėjosi ant klubų, pirštų vėduoklė tingiai ir savininkiškai glostė juos per atlasinę suknelę. Sekundėlę pasirodė, kad audinio visai nėra, ir jis liečia nuogą jos kūną.