Стефани Майер - Užtemimas

Aš iškvėpiau truputį svaiginamai. – Na, jei tu manai, kad to reikia ...

Jis kreivai nusišypsojo ir atraizgė save.

Papurčiau savo galvą kelis kartus, bandydama ją pravalyti, ir atsisukau į kompiuterį. Viskas buvo sušilę ir duzgė dabar. Na ne tiek dūzgė, kiek sunkiai dūsavo.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

- Pasakyk Renei, kad sakau labas.

- Aišku.

Peržvelginėjau Renės el. laišką. Kraipiau savo galvą tai į vieną tai į kitą pusę, dėl dalykų, kuriuos jinai padarė. Tai buvo smagu ir keliantis šiurpą, lyg pirmą kartą tai skaityčiau. Tai buvo taip panašu į mano mamą, užmiršti kaip ji bijojo aukščio kol ji pagaliau iššoko su parašiutu ir nėrė į

vandenį. Aš pasijutau šiek tie suerzinta, kad Filas, jos vyras jau beveik du metai, jai tai leidžia. Aš

geriau ja pasirūpinčiau. Aš geriau ją pažinojau.

Tu turi jiems leisti eiti jų pačių keliu, galų gale, priminiau sau. Tu turi jiems leisti gyventi jų pačių

gyvenimą...

Aš praleidau didžiąją dalį savo gyvenimo besirūpindama Rene kantriai stengdamasi atkalbėti ją nuo labiausiai pakvaišusių jos planų, geraširdiškai palaikanti tuos, nuo kurių jos negalėdavau atkalbėti. Aš visada buvau atlaidi savo mamai, visada besišypsanti jai, gal net per daug globėjiška jai. Aš mačiau jos klaidų gausybės ragą ir pati sau nusijuokiau. Lengvabūdė Renė.

Aš labai skyriausi nuo savo mamos. Kažkokia susimąsčiusi ir apdairi. Atsakinga, suaugusi. Štai kaip aš mačiau save. Tai buvo asmuo, kurį aš pažinojau.

Kraujui vis dar daužantis mano galvoje nuo Edvardo bučinio, negalėjau negalvoti apie savo mamos pačias optimistiškiausias klaidas. Paika ir romantiška, santuoka iškart po vidurinės baigimo, su vos pažįstamu vyru, po metų manęs pagaminimas. Ji visada prisiekinėjo, kad ji niekada nesigailėjo, kad aš buvau didžiausia dovana, kokią tik ji yra gavusi. Ir vis gi, ji vis kaldavo ir kaldavo man į galvą, kad – protingi žmonės tuokiasi rimtai. Subrendę žmonės, įstoja į

koledžą, susikuria karjerą, ir tik tada pasineria į rimtus santykius. Ji visada žinojo, kad aš

nebūsiu negalvojanti, paika ir provinciali kaip ji buvo...

Aš sugriežiau savo dantimis, kai stengiausi atsakyti į laišką.

Tada aš pataikiau ant išskirtos eilutės, ir suvokiau kodėl taip ilgai jai neatsakaiu.

Tu nieko nepasakoji apie Džeikobą ilgą laiką, ji rašė . Ką jis daro šiomis dienomis.

Čarlis buvo užsiminęs jai, buvau tuo tikra.

Aš atsidusau ir greitai surinkau tekstą, paslėpdama atsakymą į jos klausimą tarp dviejų mažiau jautrių pastraipų.

Džeikobui viskas gerai aš manau. Seniai jo nemačiau; jis praleidžia labai daug laiko su savo draugais iš gaujos La Puše šiomis dienomis.

Kreivai besišypsodama sau, pridėjau Edvardo sveikinimą ir paspaudžiau „siųsti“

Nesupratau, kad Edvardas stovėjo tyliai man už nugaros, iki tol kol išjungiau kompiuterį ir atsitraukiau nuo stalo. Aš jau buvau bepradendanti bartis, kad jis skaito per mano petį, kol supratau, kad jis nekreipia jokio dėmesio į mane. Jis tyrinėjo juodą plokščią dėžę, su kreivai kyšančiais laidais iš jos, dėžė neatrodė sveika, kad ir kas tai būtų. Aš atpažinau automobilio stereo aparatūrą, kurią Emetas, Rozali ir Džasperas padovanojo man per praeitą gimtadienį. Aš

buvau užmiršusi dovanas, besislepiančias po augančia dulkių krūva ant mano spintos.

- Ką tu jam padarei?- jis paklausė su siaubingu smūgiu jo balse.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

- Jis niekaip nesileido išimamas iš prietaisų skydo.

- Taigi, tu pamanei, kad reikia jį nukankinti?

- Tu žinai kaip man sekasi su įrankiais. Nebuvo jokio skausmo sukelto tyčia.

Jis papurtė savo galvą, jo veidas pasidengė dirbtina tragedijos kauke. – Tu jį nužudei.

Aš gūžtelėjau pečiais. – Na, gerai.

- Tai juos įskaudintų, jei jie tai pamatytų. – pasakė jis. – Aš manau, gerai, kad tu turėjai namų

areštą. Turėsiu nupirkti kitą, kol jie nepastebėjo.

- Ačiū, bet man nereikia įmantrios stereo aparatūros.

- Tai ne dėl tavęs, kad aš jį noriu pataisyti.

Aš atsidusau.

- Tu nepasinaudojai daug gerų dovanų nuo praeito gimtadienio. – jis pasakė, su nepatenkintu balsu. Staiga, jis jau pats sau mėgavosi standžiu stačiakampiu popierėliu.

Aš neatsakiau, dėl baimės mano balsas būtų drebėjęs. Mano pražūtingas aštuonioliktasis gimtadienis – su visais sukeltais padariniais - nebuvo tai, ką aš stengiausi prisiminti, ir aš

nustebau, kad jis tai priminė. Jis buvo dar jautresnis dėl to nei aš.

- Ar tu supranti, kad šitie greit baigs galioti? – jis atsakė, ištiesdamas popieriaus lapą į mane. Tai buvo kita dovana – lėktuvo bilietai, kuriuos man padovanojo Esmė ir Karlailas, kad galėčiau aplankyti Renę Floridoje.

Giliai įkvėpiau, ir atsakiau plokščiu balsu. – Aš buvau apie juos visiškai užmiršus, iš tiesų.

Jo išraiška buvo atsargiai šviesi ir teigiama. Nebuvo jokių gylių emocijų pėdsakų, kai jis tęsė

toliau. – Na, mes dar turime truputį laiko. Tu buvai išlaisvinta... ir mes neturime jokių planų

šiam savaitgaliui, jei tu atsisakai eiti į šokius su manimi. - jis išsiviepė. – Kodėl neatšvęsti tavo laisvės šitaip?

Aš aiktelėjau. – Vykstant į Floridą?

- Tu minėjai kažką, jog Jungtinių valstijų sienos nenusižengia įstatymui.

Vėpsojau į jį, įtariai, bandydama suprasti iš kur visa tai atėjo.

- Na? – jis paklausė. – Ar mes vyksime aplankyti Renės ar ne?

- Čarlis to niekada neleistų.

- Čarlis negali tau neleisti pasimatyti su tavo motina. Ji vis dar yra pagrindinė tavo globėja.

- Niekas manęs negloboja. Aš suaugusi.

Jis nušvito spindinčia šypsena. – Būtent.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Aš persvarščiau viską dar minutę, kol sprendžiau, ar tai verta kovos. Čarlis būtų įsiutęs – ne dėl to, kad vykčiau pasimatyti su Rene, bet kad Edvardas vyktų su manimi. Čarlis su manimi nesikalbėtų mėnesius, ir aš vėl būčiau įkalinta turbūt vėl. Būvo tiesiog protinga, to neiškelti. Gal po kelių savaičių, kaip mokyklos baigimo malonė ar kažkas panašaus.

Bet minčiai, kad pamatyčiau savo mamą dabar, o ne po kelių savaičių, buvo sunku atsispirti. Jau praėjo tiek daug laiko, kai mačiau Renę. Ir dar seniau, kai mačiau ją maloniomis aplinkybėmis.

Paskutinį kartą, kai ją mačiau Fynikse, aš praleidau visą laiką gulėdama lovoje. Paskutinį kartą, kai ji buvo čia, aš buvau daugiau mažiau kataloniška. Ne geriausi prisiminimai, kurie jai liko.

Ir gal, jei ji pamatytų, kokią aš laiminga su Edvardu, įtikintų Čarlį atsileisti.

Edvardas atidžiai apžiūrinėjo mano veidą, kol aš galvojau.

Aš atsidusau. – Ne šį savaitgalį.

-Kodėl ne?

- Nenoriu pyktis su Čarliu. Ne taip greitai, kai jis man atleido.

Jis pakėlė abu savo antakius. – Manau šis savaitgalis tinka puikiai. – Jis sumurmėjo.

Papurčiau galvą. – Kitąkart.

- Žinai, tu nesi vienintelė, kuri yra įkalinta šiuose namuose. – Jis piktai pažiūrėjo į mane.

Įtarimas sugįžo. Toks elgesys nepriminė jo. Jis visada buvo nepaprastai nesavanaudiškas. Aš

žinojau, kad tai darė mane lepia.

- Tu gali vykti, kur tik nori. – Aš paaiškinau.

- Išorinis pasaulis man neįdomus be tavęs.

Aš pavarčiau savo akis.

- Aš rimtai. – Pasakė jis.

- Pradėkime po išorinį pasaulį keliauti lėtai, gerai? Pavyzdžiui, galėtume pradėti pasižiūrėdami filmą Port Andžele...

Jis sudejavo. – Nieko tokio. Pasikalbėsime apie tai vėliau.