Стефани Майер - Užtemimas

Negaliu patikėti, kad vėl skaitai „Vėtrų kalną". Ar dar nemoki jo atmintinai?

- Ne visi iš mūsų turi fotografuojančią atmintį. – pasakiau trumpai ir atžariai.

- Fotografinė atmintis ar ne, bet nesuprantu kaip tau tai gali patikti. Vaidmenys yra šlykštūs žmonės , kurie griauna vienas kito gyvenimus. Nežinau kaip Hitklifas ir Ketė gali stovėti greta tokių porų kaip Romeo ir Džuljeta ar Elžbieta ir Ponas Darsis. Tai ne meilės, o neapykantos istorija.

- Tu rimtai susipykęs su klasika. – atšoviau.

- Gal todėl, kad esu sužavėtas antika. – Jis nusišypsojo, matyt patenkintas, kad išblaškė mane. –

Rimtai, kodėl tu skaitai ir skaitai tai iš naujo? – Jo akys buvo gyvos tikrai susidomėjusios dabar, bandydamas – vėl – išnarplioti mano painių minčių darbą. Jis savo rankomis suėmė mano veidą.

– Kas tau taip patrauklu tame?

Jo nuoširdus susidomėjimas, nuginklavo mane. – Nesu tikra. – pasakiau, kaudamasi su rišlumu, kol jo žvilgsnis netyčia pasklido po mano mintis. – Aš manau, tai kažkas dėl neišvengiamybės. Kaip niekas gali juos išlaikyti atskirai – ne jos savanaudiškumas, ar jo blogis, ar net mrtis pabaigoje...

Jo veidas buvo susimąstęs, kol jis apgalvojo mano žodžius. Po akimirkos jis nusišypsojo erzinančia šypsena. – Aš vistiek manau, kad tai būtų daug geresnė istorija, jei nors vienas iš jų

galėtų išsigelbėti.

- Aš manau, kad tai galėjo būti esmė. – aš nesutikau. – Jų meilė yra vienintelis išsigelbėjimas.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

- Aš tikiu, kad tu turi geresnį jausmą apie tai – įsimylėti kažką tokio... žalingo.

- Manau, per vėlu gailėtis, dėl to, ką aš pamilau. – aš atkreipiau dėmesį. – Bet net ir be įspėjimo, manau turėti kažką žalingo yra visai gerai.

Jis nusijuokė tyliai. – Aš džiaugiuosi, kad tu taip galvoji.

- Aš manau, tu esi pakankamai protingas, laikytis atokiau nuo kažko tokio savanaudiško.

Katerina tikrai yra bėdų šaltinis, o ne Hitklifas.

- Aš pats sau būsiu sargybinis. – jis pažadėjo.

Aš atsidusau. Jis taip gerai išblaškydavo.

Aš padėjau mano rankas virš jo, kad laikyčiau jas ant sako veido. – Man reikia pamatyti Džeikobą.

Jis užsimerkė. – Ne.

- Tai tikrai nėra pavojinga. – pasakiau prašydama vėl. – Aš jau esu praleidusi visą dieną La Puše, su dauguma iš jų, ir nieko nėra atsitikę.

Bet aš padariau klaidą; pabaigoje mano balsas susvyravo, nes aš supratau, kad sakiau žodžius, kurie buvo melas. Netiesa, kad nieko nėra atsitikę. Trumpai šmėstelėjo atsiminimai – didžiulis pilkas vilkas susigūžė šuoliui, atidengdamas savo kaip durklas dantis į mane – mano delnai suprakaitavo dėl sugrįžusios panikos.

Edvardas išgirdo mano širdies pagreitėjimą ir linktelėjo lyg aš būčiau pripažinus melą garsiai. –

Vilkolakiai yra neprognožiuojami. Kartais žmonės, kurie yra šalia jų yra sužeidžiami. Kartais, būna nužudomi.

Norėjau paneigti tai, bet kitas vaizdas pavėlino mano paneigimą. Mačiau savo mintyse vieną žavų jauną Emilės Young veidą, dabar sudarkytą trejeto tamsių randų, kurie nutįsę nuo dešinės akies ragenos iki jos burnos, kuri bus iškreipta piktai amžiams.

Jis laukė, akivaizdžiai triumfuojantis, kad aš negaliu surasti žodžių.

- Tu jų nepažįsti. – sušnibždėjau.

- Aš juos pažįstu geriau nei tu, Bela. Aš gyvenau čia paskutiniu metu.

- Paskutiniu metu?

- Mūsų keliai su vilkais susikirto prieš maždaug septyniasdešimt metų... mes buvom ką tik įsikūrę šalia Uosto. Tai buvo dar prieš tai, kai Alisa su Džasperu prie mūsų prisijungė. Mes viršijom juos skaičiumi, bet tai nebūtų sustabdę kovos, jei ne Karlailas. Jis įtikino Efraimą Bleką, kad galima gyventi greta, ir galų gale mes sudarėme sutartį.

Džeikobo prosenelio vardas mane išgąsdino.

-Mes galvojom, kad sutartis mirs kartu su Efraimu, - Edvardas sumurmėjo; tai skambėjo lyg kalbėtų su savimi dabar. - Ta genetinė keistenybė, kuri leidžia pasikeisti, buvo prarasta... – jis nutraukė savo pasakojimą ir kaltinamai į mane pažiūrėjo. – Tavo bloga sėkmė atrodo stiprėja kiekvieną dieną. Ar tu supranti, kad tavo nepasotinumas traukti visus mirtinus dalykus buvo Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

pakankamai stiprus atstatyti šuniškų mutantų sugrįžimą. Jei mes galėtume pilstyti į butelius tavo sėkmę, mes turėtume masinį naikinantį ginklą savo rankose.

Aš nekreipiau dėmesio į pašaipas, mano dėmesį patraukė jo prielaidos – ar jis buvo rimtas? –

Bet aš nesugrąžinau jų atgal. Negi tu nežinai?

- Ko aš nežinau?

- Mano bloga sėkmė neturi nieko bendro su jų sugrįžimu. Vilkolakiai sugrįžo, nes tai padarė

vampyrai.

Edvardas žiūrėjo į mane, jo nejudrumas mane stebino.

- Džeikobas man pasakojo, kad tavo šeima būdama čia paskatino įvykius judėti. Aš maniau, tu tai žinojai...

Edvardo akys susiaurėjo. – Tai štai ką jie mano.

- Edvardai, pažiūrėk į faktus. Prieš septyniasdešimt metų, kai jūs čia atvykote, pasirodė

vilkolakiai. Tu dabar vėl grįžai ir vilkolakiai vėl pasirodė. Ar tu manai, kad tai atsitiktinumas?

Jis sumirksėjo, ir jo žvilgsnis atsipalaidavo. – Karlailas, bus sudomintas tokia teorija.

- Teorija. – aš pasišaipiau.

Kurį laiką jis tylėjo, žiūrėdamas į lietų pro langą. Aš įsivaizdavau, kad jis mąsto apie faktą, kad jo šeimos buvimas pakeičia vietinius į milžiniškus vilkus.

- Įdomu, bet nevisiškai susiję. – Jis sumurmėjo po akimirkos. – Situacijos likučiai tie patys.

Aš galėjau tai išversti pakankamai lengvai: jokių vilkolakių draugų.

Aš žinojau, kad turiu būti kantri su Edvardu. Tai nebuvo tai, kad jis buvo neišmintingas, tiesiog jis nesuprato. Jis neturėjo nė mažiausio supratimo, kiek aš skolinga Džeikobui Blekui - ...

Nemėgau kalbėti bergždžiai ir ypač su Edvardu. Jis tik bandė mane apsaugoti, po to, kai mane paliko, bandė išsaugoti mano sielą. Aš nelaikiau jo atsakingu už visus kvailus dalykus, kurie įvyko, kai jo nebuvo, ar už skausmą, kurį iškenčiau.

Jis laikė.

Taigi, aš turėjau tarti savo pasiaiškinimus labai atsargiai. Aš atsistojau ir apėjau aplink stalą. Jis išskėtė rankas ir aš atsisėdau ant jo kelių, patogiai įsitaisydama jo kietame akmeniniame glėbyje.

Žiūrėjau į jo rankas kol kalbėjau.

- Prašau, tiesiog paklausyk manęs minutę. Tai daug svarbiau nei vien užgaida dėl seno draugo.

Džeikobas yra skausmuose. – mano balsas išsikreipė ties žodžiu. – Aš turiu stengtis jam padėti –

aš negaliu jo palikti dabar, kai jam reikia manęs. Vien dėl to, kad jis nėra žmogus visą laiką... na, jis buvo ten, kai aš buvau... netoks žmogiškas. Tu nežinai kaip tai atrodė. – aš sudvejevau.

Edvardo rankos tvirtai apglėbė mane, jo delnai buvo sugniaužti į kumščius, sausgyslės iššokusios. – Jeigu Džeikobas nebūtų man padėjęs... aš nežinau pas ką tu būtum grįžęs į namus.

Aš jam labai skolinga už tai, Edvardai.

Pažiūrėjau atsargiai į jo veidą. Jo akys buvo užmerktos, žandikaulis įtemptas.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

- Niekada sau neatleisiu, kad palikau tave. – Jis sušnibždėjo. – Net jei gyvensiu šimtus tūkstančių metų.

Uždėjau savo ranką ant jo šalto veido ir laukiau iki kada jis atsiduso ir atsimerkė.

- Tu tiesiog stengeisi elgtis teisingai. Ir aš manau, tai būtų pavykę su kuo nors mažiau protingu nei aš. Be to, tu esi dabar čia. Tai yra dalis, kuri svarbi.

- Jei aš niekada nebūčiau tavęs palikęs, tu nebūtum jautusi poreikio rizikuoti savo gyvenimu guodžiantis šuniui.