Стефани Майер: Užtemimas

Tai buvo problema su kuria aš jau vargau. Mano draugai. Žmonės, su kuriais dėl jų pačių

saugumo, nebegalėsiu susitikti po mokyklos baigimo.

Taigi, kokia buvo geresnė įvykių eiga? Būti su jais, kol galiu? Ar pradėti šalintis jų dabar, kad viskas būtų laipsniška? Aš sudrebėjau nuo antros galimybės.

- ... Ypatingai Džeikobas. - Čarlis pridėjo, prieš tai, kol aš apie tai pagalvojau.

Didesnė dilema nei pirma. Užtruko akimirką, kol suradau teisingus žodžius. – Dėl Džeikobo gali būti... sudėtinga.

- Blekai yra beveik šeima, Bela. – Jis pasakė vėl giežtai ir tėviškai. – Ir Džeikobas buvo labai, labai geras tavo draugas.

- Aš žinau tai.

- Negi tu jo visai nepasiilgai? – susierzinęs paklausė jis.

Mano gerklė staiga lyg užsikimšo. Turėjau dukart ją pravalyti, kad galėčiau atsakyti. – Taip, aš jo pasiilgau. – Aš sutikau, vis dar tebežiūrėdama į grindis. – Labai jo pasiilgau.

- Tai kodėl tai sudėtinga?

Tai nebuvo tai, ką aš galėjau laisvai paaiškinti. Tai ėjo prieš taisykles normaliems žmonėms –

žmogiški žmonės, tokie kaip aš ir Čarlis – negalėjo žinoti apie slaptą pasaulį, pasaulį pilną mitų ir monstrų, kurie egzistuoja slaptai aplink mus. Aš žinojau apie tą pasaulį – ir dėl to buvau nemažame pavojuje. Nenorėjau įpainioti Čarlį į tą patį pavojų.

- Su Džeikobu yra... konfliktiška, - pasakiau lėtai, - Konfliktas dėl draugystės, turiu galvoje.

Draugystės Džeikui neužtenka. – aš pasiteisinau keliomis detalėmis, kurios buvo teisingos, bet tik iš dalies, sunkiausias ir esminis faktas buvo tas, kad Džeikobo vilkolakių gauja, besalygiškai nekentė Edvardo vampyro šeimos – ir taip pat manęs, kai aš pilnai sutikau įsilieti į tą šeimą. Tai nebuvo tai, ką aš galėjau jam išdėstyti laiške, ir jis nebūtų atsakęs į mano skambučius. Bet mano planas sutarti su vilkolakiais nebuvo dingęs kaip ir gerai sutarti su vampyrais.

- Ar Edvardui nereikia sveikos konkurencijos? – Čarlio balsas buvo sarkastiškas dabar.

Aš piktai į jį pažiūrėjau. – Nėra jokios konkurencijos.

- Tu skaudini Džeikobo jausmus vengdama jo šitaip. Jis geriau būtų draugas, negu niekas.

Ooo, dabar aš jo vengiau?

- Aš esu beveik tikra, kad Džeikobas visai nenori būti mano draugas, - žodžiai degino burną, - iš

kur tu trauki tokių minčių?

Čarlis dabar atrodė susigėdęs. – Ta tema išsirutuliojo šiandien mums su Biliu...

- Jūs su Biliu pliurpiat kaip senos bobutės, - pareiškiau nepasitenkinimą ir smeigiau piktai į savo atšalusius makaronus.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

- Bilis nerimauja dėl Džeikobo, - pasakė Čarlis, - Jam tiesiog labai sunku dabar... jis prislėgtas.

Aš suvirpėjau, bet vis tebežiūrėjau į gniužulą.

- Ir, be to, tu buvai labai laiminga leisdama dienas su Džeikobu. – atsiduso Čarlis.

- Aš laiminga dabar. - suniurzgėjau pro sukąstus dantis.

Kontrastas tarp mano žodžių ir tono sulaužė įtampą. Čarlis prapliupo juoktis ir aš prisidėjau.

- Gerai, gerai. - aš sutikau. - Pusiausvyra.

- Ir Džeikobas. - primygtinai pareikalavo.

- Pabandysiu.

- Gerai. Surask pusiausvyrą, Bela. Ir, o taip, tu gavai šiek tiek pašto. - Pasakė Čarlis ir užbaigė

nemalonią temą, - Jis prie viryklės.

Aš nejudėjau. Mano mintys sukosi į niurnėjimą apie Džeikobo vardą. Tai turbūt buvo makulatūra, aš vakar gavau siuntinį iš mamos, taigi nieko daugiau nesitikėjau. Čarlis pastūmė

savo kėdė nuo stalo ir nutįso kol atsistojo. Jis nunešė savo lėkštę iki kriauklės, bet prieš tai, kai atsuko vandenį, numetė storą voką man. Vokas praslydo stalu ir atsitrenkė į mano alkūnę.

- Hm, ačiū. - sumurmėjau, nustebinta jo veržlumo. Tada aš pamačiau galinį adresą – laiškas buvo iš Pietryčių Aliaskos universiteto. – Kaip gretai, maniau aš praleidau galutinį terminą čia irgi.

Čarlis sukikeno.

Aš perverčiau voką ir pažiūrėjau į jį. - Jis atplėštas.

- Man buvo smalsu.

- Aš šokiruota, šerife. Tai kriminalinis nusikaltimas.

- Oi, tik skaityt.

Ištraukiau laišką ir atverčiau kursų grafiką.

- Sveikinu. - jis pasakė prieš tai, kai aš galėjau ką nors perskaityti. - tavo pirmasis priėmimas.

- Ačiū, tėti.

- Mes turėtume pakalbėti apie mokestį už mokslą. Aš išsaugojau tau šiek tiek pinigų... -

- Ei, ei, nieko panašaus. Aš neketinu liesti tavo pinigų pensijai, tėti. Aš turiu savo koledžo fondą. -

ar kas iš to liko, ir ten nebuvo daug pradžiai.

Čarlis suraukė antakius. – Kai kurios iš tų vietų yra pakankamai brangios, Bele. Aš noriu tau padėti. Tu neturi keliauki kažkur į Aliaską, tik dėl to, kad ten pigiau.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Ten nebuvo pigiau, visai ne. Bet tai buvo pakankamai toli ir Juneau vidutiniškai budavo trys šimtai dvidešimt viena apsiniaukusi diena per metus. Pirmoji sąlyga buvo būtina man, antroji -

Edvardui.

- Aš būsiu apsaugota. Beto, yra labai daug finansinių pagalbų. Lengva gauti paskolą. – Aš

tikėjaus, kad mano apgavystė nėra labai akivaizdi. Aš visiškai neturėjau laiko ieškoti informacijos apie tai.

- Taigi... – pradėjo Čarlis ir tada suspaudė lūpas ir pasižiūrėjo šalin.

- Taigi kas?

- Nieko, aš tiesiog... – jis suraukė antakius. - aš tik norėjau sužinoti... kokie yra Edvardo planai kitiems metams?

- Aaa...

- Na?

Trys greiti lengvi smūgiai į duris mane išgelbėjo. Čarlis pavartė akis, ir aš pašokau.

- Ateinu! – pašaukiau, kol Čarlis vapėjo kažką, kas skambėjo kaip „eik šalin“, aš nekreipiau į jį

demesio ir nuėjau prie durų įleisti Edvardą.

Truktelėjau duris iš kelio – juokingai nekantriai – ir ten buvo jis, mano asmeninis stebuklas.

Laikas nepavertė manęs atsparios jo veido idealumui, ir aš buvau tikra, kad aš niekada nepakeisiu požiūrio apie jį šiuo atžvilgiu. Mano akys nyslydo jo blyškiai baltais bruožais: jo tvirtu kvadrato formos žandikauliu, švelnia jo pilnų lūpų linija – iškreiptos šypsenos dabar, tiesia jo nosies linija, aštriu jo skruostikaulių kampu, glotniu, marmuriniu jo kaktos paviršiumi – dalinai uždengto jo susivėlusių bronzinių plaukų.

Kurį laiką išsisukau nuo jo akių, nes žinojau, kad kai į jas pažiūrėsiu prarasiu savo minčių

traukinį. Jos buvo plačios, šiltos, aukso skaidrumo ir įrėmintos tankiose, juodose blakstienose.

Bežiūrint į jo akis, visada pasijusdavau ypatingai. Toks jausmas, kad mano kaulai korėtų. Aš taip pat truputį apsvaigau, bet turbūt, kad užmiršau kvėpuoti. Vėl.

Tai buvo veidas, dėl kurio bet kuris pasaulio modelis vyras parduotų savo sielą. Žinoma, tai galėjo būti prašoma kaina: siela.

Ne, aš tuo netikėjau. Aš jaučiausi kalta, kad apie tai galvojau, ir aš buvau laiminga – aš visada buvau laiminga – kad aš buvau vienintelis žmogus, kurio mintys buvo paslaptis Edvardui.

Aš siekiau jo rankos ir atsidusau, kai jo šalti pirštai rado manuosius. Jo prisilietimas suteikė

keistą palengvėjimo jausmą – lyg aš būčiau jautus skausmą ir staiga jis būtų išnykęs.

- Labas, - aš nusišypsojau su palengvėjimu savo pasisveikinime.

Jis pakėlė mūsų sunarpliotus pirštus, kad galėtų perbraukti mano skruostą savo ranka. – Kaip tavo popietė?

-Lėtoka.

- Man taip pat.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Jis pritraukė mano riešą sau prie veido, mūsų pirštai vis dar susipynę drauge. Jis užsimerkė ir oda praslydo jo nosies paviršiumi, jis švelniai nusišypsojo neatsimerkdamas. Mėgavosi aromatu, kol priešinosi vynui.