Стефани Майер: Užtemimas

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Mano vyrui Pančui

Už tavo kantrybę, meilę, draugystę, humorą,

Ir norą valgyti ne namie.

Ir taip pat mano vaikams, Gabe, Seth ir Eli

Už tai, kad leidot patirti meilę, už kurią žmonės laisvai miršta.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Ugnis ir ledas

Vieni sako, kad pasaulis sudegs

Kiti, kad sušals

Iš to, kokią aistrą ragavau

Aš palaikau tuos, kurie pasirinko ugnį

Bet jei aš turėčiau žūti dukart

Manau aš turėčiau pakankamai neapykantos

Pasakyti, kad naikinantis ledas

Irgi puiku

Ir to užtenka

Robertas Frostas

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

PRATARMĖ

VISI MŪSŲ BANDYMAI IŠSISUKTI BUVO BERGŽDI.

Suledėjusia širdimi, aš stebėjau, kaip jis ruošėsi mane ginti. Jo įsitempusi laikysena neišdavė nė

užuominos abejonės, nors jie mus viršijo skaičiumi. Aš žinojau, kad pagalbos mes galim nesitikėti - šiuo metu jo šeima kovojo už savo gyvybes, kaip ir jis dėl mūsų.

Ar aš kada sužinosiu kitos kovos rezultatus? Ar sužinosiu kas nugalėtojai, kas pralaimėtojai? Ar aš gyvensiu pakankamai ilgai, kad tai sužinočiau?

Tačiau šansai neatrodė tokie geri.

Juodos, laukinės akys troško mano mirties, laukiančios tos akimirkos, kada mano gynėjas nukreips dėmesį. Tą akimirką aš tikrai mirsiu.

Kažkur toli, labai toli šaltame miške sukaukė vilkas.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

1. ULTIMATUMAS

Bella,

Nesuprantu, kodėl tu verti Čarliui perdavinėti žinutes Billiui, lyg mes būtume antroje klasėje –

jei aš norėčiau su tavimi pasikalbėti, aš atsakyčiau

Tu priėmei sprendimą, aišku? Tu negali turėti abiejų, kada

Ta dalis apie „mirtinus priešus“ tau per sudėtinga

Klausyk, aš žinau kad buvau nemandagus, bet nėra kito kelio

Mes negalime būti draugais, kai tu visą laiką leidi su daugybe Viskas tik blogėja, jei aš galvoju apie tave per daug, taigi prašau man daugiau nerašyti Taip, aš irgi tavęs labai ilgiuosi. Labai. Nieko nepakeisi. Atleisk.

Džeikobas.

Aš perbraukiau lapą pirštais, jausdama įspaudus, kur jis paspaudė parkerį taip stipriai, kad galėjo perdurti lapą. Aš galėjau įsivaizduoti jį rašant tai – keverzodamas piktas raides savo grubiu šriftu, rašydamas eilutę po eilutės, kai žodžiai pasirodė neteisingi, gal net sutraškėjo parkeris jo per didelėje rankoje, tai galėjo paaiškinti rašalo dėmės. Aš galėjau įsivaizduoti įsiūtį

tarp jo juodų antakių ir surauktą jo kaktą. Jei aš būčiau buvus ten, aš turbūt būčiau juokusis.

Nesukelk sau smegenų insulto Džeikobai. Būčiau jam pasakius . Tiesiog išspjauk tai.

Juokas buvo paskutinis dalykas, kurį galėjau daryti skaitydama žodžius, kuriuos jau išmokau atmintinai. Jo atsakymas į mano išdėstytą žinutę – perduotą Čarlio Biliui kaip antroje klasėje, jei jau jis taip įvardijo – nebuvo staigmena. Aš žinojau atsakymą, dar prieš atplėšdama voką.

Staigmena buvo tai, kaip kiekviena perbraukta eilutė mane skaudino. Tarsi raidžių tikslas buvo pagaląsti ašmenis. Dar daugiau, prieš kiekvieną piktą pradžią telkšojo pilnas skausmo baseinas.

Džeikobo skausmas mane žudė labiau nei mano pačios.

Kol aš mąsčiau apie tai pajutau neabejotiną svilėsių kvapą sklindantį iš virtuvės. Kituose namuose, faktas, kad kažkas kitas gamina be manęs, nebūtų sukėlęs panikos.

Aš įsikišau sulamdytą popierėlį į savo kišenę ir nubėgau laiptais žemyn.

Indas su spaghetti padažu, kurį Čarlis šildėsi mikrobangų krosnelėje buvo tik pirmasis perversmas, kol aš truktelėjau dureles ir tai ištraukiau.

-Ką aš blogai padariau? – Pasiteiravo Čarlis.

-Tu turėtum nuimti dangtį pirmiausia, tėti. Metalas kenkia mikrobangų krosnelei. – Aš greitai nuėmiau dangtį kaip ir sakiau. Įpyliau pusę padažo į dubenį ir įdėjau jį atgal į mikrobangų

krosnelę, ir stiklinį indą padėjau į šaldytuvą. Nustačiau laiką ir paspaudžiau „Pradėti“.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Čarlis stebėjo mano pataisymus sučiaupęs lūpas. – Ar aš paruošiau makaronus gerai?

Aš pažiūrėjau į keptuvę ant viryklės. Padažo kvapas mane įspėjo. - Pamaišymas nepakenktų. –

pasakiau švelniai. Radau šaukštą ir bandžiau išmaišyti prie dugno prilipusį didelį pliurzos gabalą.

Čarlis atsiduso.

- Tai dėl ko visa tai? – Paklausiau jo.

Jis sunėrė rankas sau ant krūtinės ir įsižiūrėjo į pliaupiantį lietų pro galinį langą. – Nežinau apie ką čia šneki. – Jis suniurnėjo.

Aš buvau sumišusi. Čarlis gamino? Ir kas dėl paniurusios nuotaikos? Edvardo čia dar nebuvo, paprastai šitą nusistatymą jis laikydavo mano vaikinui, darydamas tai geriausiai kaip tik sugeba pavaizduoti „nepageidaujamas“ su kiekvienu ištartu žodžiu ar judesiu. Čarlio pastangų visai nereikėjo – Edvardas puikiai žinojo, ką jis galvoja ir be parodymo.

Dėl žodžio vaikinas įsikandau sau į žandą, su pažįstamu įsitempimu, kol aš judėjau. Tai nebuvo teisingas žodis, visiškai. Man reikėjo kažko labiau išraiškingo amžinam pasižadėjimui. Bet žodžiai lemtis ir likimas skambėjo kvailokai, kai juos naudojai kasdieniuose pokalbiuose.

Edvardas turėjo kitą žodį mintyse, ir tas žodis buvo mano įtampos šaltinis.

Sužadėtinis. Ui! Aš sudrebėjau nuo tokios minties.

- Ar aš kažką praleidau? Nuo kada tu gamini vakarienę? – Paklausiau Čarlio. Makaronai buvo sulipę į gniužulį verdančiame vandenyje, kai juos pajudinau. – Ar bandai gaminti vakarienę, gal reiktų pasakyti.

Čarlis patraukė pečiais. - Nėra įstatymo, kuris man draustų gaminti mano paties namuose.

- Tau geriau žinoti. – Atsakiau aš ir su šypsena pasižiūrėjau į ženklelį ant jo odinės striukės.

- Cha. Šitas geras. – jis nusivilko striukę, lyg mano žvilgsnis jam būtų priminęs, kad jis vis dar ją apsivilkęs ir pakabino ant kablio, slapto jo įrenginio. Jo ginklo diržas buvo visada numestas vietoje – jis nejautė poreikio jo dėvėti darbe jau kelias savaites. Nebuvo daugiau nerimą keliančių

dingimų ir bėdų mažame Forkso miestelyje, Vašingtone, daugiau jokių milžiniškų, paslaptingų

vilkų pasirodymų lietinguose miškuose.

Aš bakstelėjau makaronus tyloje, spėdama, kad Čarlis išsisukinės nuo to, kas jam neduoda ramynės šiuo metu. Mano tėtis nebuvo kalbus žmogus, ir pastangos, kurias jis dėjo stengiantis suorganizuoti vakarienę su pasisėdėjimu su manimi, buvo aišku, kad jo galvoje nėra daug žodžių.

Aš pažiūrėjau reguliariai į laikrodį – tai buvo tai, ką aš dariau kelias pastarasias minutes. Mažiau nei puse valandos nuo dabar.

Popietės buvo sunkiausia dienos dalis. Nuo tada, kai mano buvęs geriausias draugas (ir vilkolakis), Džeikobas Blekas informavo apie mane ir motociklus, su kuriais slapta važinėjaus –

išdavystė, kurią jis sugalvojo, kad aš praleisčiau kuo mažiau laiko su savo vaikinu (ir vampyru), Edvardu Kalenu – Edvardui buvo mane leista matyti tik nuo septintos iki pusės dešimtos vakaro

- visada tik mano namuose ir stebint kaip visuomet irzliam mano tėčio žvilgsniui.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Tai buvo priedas prie praeito, šiek tiek mažiau griežto draudimo, kurį aš užsidirbau dėl nepaaiškinto trijų dienų dingimo ir dėl vieno epizodo nuo uolų šokinėjimo.

Žinoma, aš vis dar mačiau Edvardą mokykloje, nes dėl to Čarlis negalėjo nieko padaryti. Ir dar, Edvardas praleisdavo beveik kiekvieną naktį mano kambary taip pat, bet Čarlis tiksliai dėl to nebuvo informuotas. Edvardo galimybė tyliai ir lengvai užlipti iki mano antro aukšto lango buvo tokia pat naudinga, kaip ir jo gebėjimas skaityti Čarlio mintis.